Tuomet rusiškuose socialiniuose tinkluose pasklido kandūs juokeliai. „Vau! Putinas dabar pavydi Aleksejui Navalnui: jis taip pat nori būti save išsikėlęs kandidatas, kuris vaikšto aplink ir renka parašus. Dabar turime du visiškai nepriklausomus kandidatus“, – rašė internautai.
Amžinas Rusijos nepriklausomas kandidatas Aleksejus Navalnas pastaruosius dvejus metus buvo dėmesio centre. Jo „Youtube“ kanale publikuojami korupcijos tyrimai sulaukia milijonų peržiūrų, o paskyra socialiniuose tinkluose populiarumu varžosi su labiausiai sekamais rusų tinklaraštininkais „Facebooke“ ir „Twitteryje“.
Į gatves protestuoti išėję A.Navalno rėmėjai skanduoja tuos pačius prieš korupciją nukreiptus šūkius, kokius jis naudoja savo tyrimus pristatančiuose vaizdo įrašuose. Jauni žmonės, atsparūs per valstybinę televiziją transliuojamai propagandai, tapo pagrindine A.Navalno auditorija.
Vis dėlto net optimistiškiausių apklausų duomenimis, už A.Navalną prezidento rinkimuose balsuotų ne daugiau nei 2 proc. rinkėjų, o už V.Putiną – ne mažiau nei 63 proc. Be to, A.Navalnas du kartus buvo apkaltintas ekonominiais nusikaltimais, todėl įstatymai apskritai draudžia jam dalyvauti rinkimuose.
Ilgalaikė strategija
Atrodo, kad nėra jokių prošvaisčių, jog A.Navalno pavardė kitąmet atsidurs ant balsavimo biuletenių. Nepanašu, kad jis sulauktų solidžios elektorato paramos.
Nepaisant tokios beviltiškos situacijos, A.Navalnas keletą pastarųjų mėnesių energingai vykdė neformalią rinkimų kampaniją, suteikusią jam politinio svarumo.
Nepaisant tokios beviltiškos situacijos, A.Navalnas keletą pastarųjų mėnesių energingai vykdė neformalią rinkimų kampaniją, suteikusią jam politinio svarumo.
A.Navalno sėkmės negalima apibūdinti sausa statistika, nusakančia jo rėmėjų skaičių. Kur kas svarbiau geografinė jo paramos dinamika ir įtaka politinei Rusijos situacijai apskritai. Jis į priekį eina itin mažais žingsneliais, tačiau per penkerius metus nueitas atstumas dabar atrodo tiesiog milžiniškas.
2011-aisiais, likus keletui mėnesių iki Maskvą apėmusių masinių protestų, žurnalas „The New Yorker“ detaliai aprašė A.Navalną. Jis buvo vaizduojamas kaip talentingas nešvarių Rusijos pareigūnų darbelių viešintojas.
Tuo metu atrodė, kad jis pasirinks populiaraus tinklaraštininko kelią ir viešai kritikuos V.Putiną. Vis dėlto per šešerius metus daug kas pasikeitė.
2013-aisiais, kai protestai buvo šiek tiek aprimę, jis netikėtai paskelbė savo kandidatūrą į Maskvos mero postą. Iš pradžių atrodė, kad jam nepavyks išvengti triuškinančio pralaimėjimo – A.Navalnas varžėsi su tuometiniu miesto meru, turėjusiu Kremliaus paramą ir neribotus finansinius išteklius.
O A.Navalnas kampaniją pradėjo su saujele savanorių ir menkais finansais. Vis dėlto jis iškovojo beveik trečdalį visų balsų ir liko antras. Kremliaus kandidatas vos išvengė antrojo turo, kurio rezultatai būtų buvę kur kas mažiau nuspėjami.
Vis dėlto svarbiau nei sensacingi rinkimų rezultatai buvo suvokimas, kad kampanija gali padėti aplink lyderį suburti žmones. Tuomet tapo aišku, kad kampanija padeda sukurti organizuotą struktūrą, nedingsiančią po to, kai bus suskaičiuoti balsai.
Spąstai V.Putinui
Šiandien A.Navalnas, vykdydamas kampaniją dėl tokio nepasiekiamo prezidento posto, bando pakartoti tą patį. Kaip ir 2013-aisiais, šiandienė kampanija nėra mūšis, skirtas išplėšti pergalę rinkimuose. Opozicionierius siekia sukurti efektyvią politinę struktūrą, gyvuosiančią ir kampanijai pasibaigus.
Todėl atsakymas į labai dažnai užduodamą klausimą, ką A.Navalnas darys jam neleidus dalyvauti rinkimuose, yra labai paprastas – nieko.
Todėl atsakymas į labai dažnai užduodamą klausimą, ką A.Navalnas darys jam neleidus dalyvauti rinkimuose, yra labai paprastas – nieko.
Kampanija tęsis, kadangi jam kur kas svarbiau įsitraukti į procesą, nei iškovoti tam tikrą balsų skaičių.
Akivaizdu, kad šioje situacijoje didžiausias A.Navalno pasiekimas būtų V.Putinui paspęsti tokius pat spąstus, kaip buvo padaryta 2013-aisiais. Opozicionierius siekia, kad prezidentui tektų pripažinti, jog rinkimai be tikro oponento ir aštrios kritikos tėra gėdingas farsas.
A.Navalnas išradingai balansuoja tarp skirtingų Kremliaus žaidėjų interesų konfliktų ir ambicijų. Jis puola aukšto rango Rusijos pareigūnų ir oligarchų grupes, besivaržančias dėl galios ir įtakos. Tokiu būdu A.Navalnas gauna priėjimą prie medžiagos, reikalingos naujiems antikorupciniams tyrimams.
Su šia gudria balansavimo strategija yra susijęs ir faktas, kad niekam niekada nepavyko ilgam laikui įkalinti A.Navalno. Akivaizdu, kad jis įtikina tuos, kurie Kremliuje priima galutinius sprendimus, jog juo lengviau manipuliuoti kaip laisvu žmogumi.
Opozicionierius ramiai tęsia savo darbą, tarsi išmokęs ignoruoti faktą, kad vieną dieną gali prarasti laisvę.
Pastaruosius šešis mėnesius buvo stengiamasi sukurti kampanijos būstinių tinklą daugybėje Rusijos miestų. Tikslas – paruošti rėmėjų branduolį, kurį bus galima mobilizuoti tuomet, kai reikės surinkti 300 tūkst. parašų, būtinų norint tapti oficialiu kandidatu į prezidento postą.
Birželio pradžioje A.Navalno kampanija Rusijoje turėjo jau 60 būstinių. O Kremlius ir jam ištikimas politinis regiono elitas prieš A.Navalno maršą gali pasitelkti tik smurtą ir piktnaudžiavimą galia.
Ir čia pastebima ta pati tendencija – svarbiau nei rezultatai yra opozicinės struktūros, turinčios ilgalaikę vertę, kūrimo procesas.
Birželio pradžioje A.Navalno kampanija Rusijoje turėjo jau 60 būstinių. O Kremlius ir jam ištikimas politinis regiono elitas prieš A.Navalno maršą gali pasitelkti tik smurtą ir piktnaudžiavimą galia.
Būtent todėl beveik kiekvieną A.Navalno kampanijos būstinės atidarymą lydi skandalai. Policija ir įvairūs pareigūnai, pavyzdžiui, mokesčių ar priešgaisrinės saugos inspektoriai, daro spaudimą nuomininkams, pasiruošusiems išnuomoti patalpas.
Jie yra puolami ir sumušami. Būstinėse atjungiamas elektros ar vandens tiekimas. Bandoma patalpas padegti, reikalaujama jas evakuoti dėl neva padėtos bombos. Durys buvo užklijuotos, langai – išdaužti akmenimis arba buteliais, sienos aprašinėtos įžeidžiais užrašais.
Agresyvūs vyriausybės rėmėjai visada pasirodo A.Navalno susitikimuose su rinkėjais ir bando išprovokuoti konfliktus. Lankytojai apmėtomi kiaušiniais, dažais ir kenksmingomis medžiagomis. Šį pavasarį pats A.Navalnas buvo užpultas mažiausiai tris kartus, užpuolikas stipriai sužeidė jo akį.
Rusijos teisėsauga įsakė vietinėms geležinkelio stotims, oro uostams ir pašto įstaigoms neleisti dalyti jokios A.Navalno kampanijos medžiagos – laikraščių ar lankstinukų.
Tačiau net jei visos būstinės bus sunaikintos, o parašai niekada nesurinkti ir jis nebus nominuotas oficialiu kandidatu, A.Navalno judėjimo sukurta infrastruktūra niekur nedings.
2014-ųjų pradžioje A.Navalnas du kartus bandė užregistruoti partiją, abu kartus toks jo prašymas buvo atmestas. Dabar jis funkcionuojančią struktūrą kuria be oficialios licencijos.
Jei jam pasiseks, ši struktūra bus vienintelė tokio masto ir apimties organizacija Rusijoje. A.Navalnas savo rankose turės unikalius politinius išteklius, kurių vertė nepriklausys nuo 2018-ųjų prezidento rinkimų rezultatų.
Vis dėlto tokios struktūros kūrimas – didžiulis darbas, reikalaujantis šaltakraujiškumo, drąsos ir organizuotumo ne tik iš A.Navalno, bet ir jo rėmėjų.
Vis dėlto tokios struktūros kūrimas – didžiulis darbas, reikalaujantis šaltakraujiškumo, drąsos ir organizuotumo ne tik iš A.Navalno, bet ir jo rėmėjų.
Tikriausiai opozicionieriaus įkurtame Antikorupciniame fonde nebeliko nė vieno žmogaus, kuris nebuvo tardomas metant absurdiškus kaltinimus, kurio namuose nebūtų atlikta krata ar kuris nebūtų buvęs suimtas. Ne kartą buvo įsilaužta į privačias A.Navalno bendražygių elektroninio pašto dėžutes, konfiskuoti jų nešiojamieji kompiuteriai ir telefonai. Vien šį pavasarį patį A.Navalną už grotų pasiuntė jau du kartus.
Būdamas vieninteliu opozicijos lyderiu, sulaukiančiu tikros sėkmės, A.Navalnas su kolegomis iš opozicijos stovyklos santykius mezga itin pragmatišku būdu. Jis reikalauja būti lyderiu. Jis nuolat priima sprendimus, dėl kurių sulaukia priekaištų už nenorą ar nesugebėjimą bendradarbiauti.
Kritikai mano, kad dėl tokio griežto vadovavimo stiliaus A.Navalnas krypsta autoritarizmo link. Tapo madinga ieškoti panašumų tarp A.Navalno ir V.Putino diktatoriškų manierų, diskutuoti apie jų giminingą politiką ar net pasaulėžiūrų panašumą.
Tačiau tai nėra teisinga. Vien tik piktinimasis korupcija nepadės sulaukti universalaus dėmesio ir paramos. Diena po dienos A.Navalnas bando su rėmėjais ir neapsisprendusiais rinkėjais megzti vis sudėtingesnį dialogą. Tam, kad išlaikytų tvirtą ir aiškią poziciją, jam reikia ieškoti naujų istorijų ir temų.
A.Navalną iš kitų išskiria tai, kad šiandien jis gyvas ir budrus. Jis jau daug paaukojo ir yra pasiruošęs paaukoti dar daugiau už teisę šiame nuotykyje suvaidinti lemiamą vaidmenį.
Šiandienos Rusijos politinėje realybėje jis yra tarsi Viktoro Šklovskio „gyva sidabrinė lapė kailinių parduotuvė“. Jis rizikuoja prarasti laisvę kaip individas, tačiau nepailstamai dirba siekdamas sukurti opozicinę organizaciją, galinčią gyvuoti be jo.
