Bilietas į vieną pusę: kaip rusų savanoriai kariauja Ukrainoje

„Balandžio mėnesį sulaukiau skambučio iš karinio komisariato: pasiūlė man važiuoti savanoriu. Man buvo pasakyta, kad gausiu 130 tūkst. rublių atlyginimą, visą maistą ir uniformą, o kelionės išlaidos bus padengtos. Bet dar svarbiau, kad jie pažadėjo padėti grąžinti paskolas“, – BBC pasakoja Dmitrijus (jo vardas pakeistas saugumo sumetimais), gyvenantis mažame Uralo miestelyje.

Pasak Dmitrijaus, jis ir jo bendražygiai, su kuriais 2000-ųjų pradžioje kovojo Čečėnijoje, jau sulaukė „trijų ar keturių skambučių“. Kai kuriuos skambučius jis ignoravo, bet vėliau susidomėjo, nes neteko darbo puse etato, o be jo tapo sunku mokėti paskolą.

„Prie manęs vienas nukrito ištiktas insulto“

Dabar Rusijos savanoriai Ukrainoje kariauja trimis būdais: pasirašydami trumpalaikę sutartį su Gynybos ministerija; atvykdami į Čečėniją ir pasirašydami trijų mėnesių sutartį su „Rosgvardija“; pasirašydami sutartį su apsišaukėliškų DNR ir LNR respublikų daliniais (šis būdas yra retas pasirinkimas, nes kariškių atlyginimai Donecke ir Luhanske yra mažesni nei Rusijoje, be to, kompensacija sužalojimo ar mirties atveju taip pat yra mažesnė).

Į karą taip pat galima vykti įsidarbinus privačioje karinėje kompanijoje „Wagner“, tačiau šiuos žmones veikiau galima vadinti profesionaliais kariais, o ne savanoriais.

Dmitrijui galimybė vykti per Gynybos ministeriją atrodė lengvesnė ir patikimesnė nei kitos. Daugelis renkasi šį būdą, nes kariuomenės įdarbinimo biuras visada yra netoliese, todėl nereikia skirti pinigų ir laiko kelionei į kitą miestą ar net regioną.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai Ukrainoje

„Na, aš nuėjau. Jie priėmė mane be medicininės apžiūros. Matyt, jiems reikėjo skubėti su siuntimo planu, todėl nebuvo laiko patikrinimams ir medicininėms komisijoms. Per porą dienų jie visus surinko ir išsivežė. Į dalinį atvykome naktį. Ryte buvome aprengi: kariški batai, uniforma, dar sovietinių laikų daiktų krepšys, rankšluostis, muilo gabalas ir sovietiniai apatiniai. Mano buvo su 1960 m. antspaudu“, – tęsia pasakojimą BBC Dmitrijus.

Anot jo, jau tada jam kilo pirmųjų abejonių, ar verta eiti toliau.

„Ginklų pilna, visi geri, ištepti alyva. Taip pat ir šovinių. Tačiau tuo pliusai ir baigiasi. Poligone betvarkė, karininkams mes nerūpime. Jokių taktikos mokymų, jokio personalo telkimo. Aš jau dėl to buvau šoke. Kai kurie nėra normaliai automato rankose laikę, niekada gyvenime nėra matę tankų, o po kelių dienų vyksta į karą. Reikia juk apmokyti dalinį, „apšaudyti“ jį, kaip gi taip? Juk net nauji kariški batai trina, juos reikia pranešioti, pūslės jau antrą dieną. Tai žinodamas atvažiavau su savais, bet visi buvo priversti dėvėti išduotus“.

Nuo kovo pradžios Rusijos gynybos ministerija pradėjo skelbti tūkstančius laisvų darbo vietų populiariose darbo paieškos svetainėse, pavyzdžiui, „HeadHunter“. Daugelyje Rusijos miestų prie durų ir viešajame transporte pasirodė skelbimai, kuriuose siūloma sudaryti trumpalaikes sutartis su Rusijos kariuomene.

Dmitrijaus teigimu, Rostove esančiame surinkimo punkte, kuriame jis atsidūrė, dauguma savanorių buvo vyresni nei 45 metų. Paaiškėjo, kad ne visų jų sveikata buvo gera

Daugelyje skurdo kamuojamų regionų tarnyba kariuomenėje pagal sutartį yra beveik vienintelė galimybė užsidirbti pinigų. Pavyzdžiui, Nižnekamsko karinės registracijos ir įdarbinimo biuras savanoriams žada 200 tūkst. rublių atlyginimą per mėnesį. Jis penkis kartus didesnis už vidutinį atlyginimą mieste. Į Gynybos ministerijos pasiūlymą atsiliepia ir žmonės, neturintys realios karinių operacijų patirties.

Dmitrijaus teigimu, Rostove esančiame surinkimo punkte, kuriame jis atsidūrė, dauguma savanorių buvo vyresni nei 45 metų. Paaiškėjo, kad ne visų jų sveikata buvo gera.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai Ukrainoje

„Žinoma, aš suprantu šiuos pensininkus. Jie ten atvyko dėl patriotizmo. Tačiau daugelis su pilvais, pusė – su akiniais [su minus penkių ar daugiau dioptrijų]. Mano akivaizdoje vienas vyras krito rikiuotėje ištiktas insulto. Žodžiu, pamačiau aš visa tai ir supratau, kad tai bilietas į vieną pusę“, – sakė jis.

Išbuvęs dalinyje tris dienas, Dmitrijus nusprendė grįžti namo.

„Tuo metu dar nebuvome pasirašę sutarčių. Todėl, kai mus išrikiavo šaudymui, aš tiesiog atsisakiau. Ir dar penki žmonės su manimi atsisakė. Tai tiesiog *** (beprotybė),velniop tokius pokštus“, – sako jis.

Pasak Dmitrijaus, stovykloje likę vyrai jau po paros buvo perkelti į Ukrainą ir dalyvavo kovose dėl Iziumo.

„Palaikome ryšį su vienu vaikinu. Jis tarnavo mėnesį, buvo sužeistas ir grįžo. Jis sako, kad buvo sunku, vos išgyveno. Jį išgelbėjo keli savanoriai, kurie per Grozną atvyko. Atrodė, kad jie turi gerų taktinės medicinos pamokų ir gerų pirmosios pagalbos rinkinių. Štai jie jį ir subintavo, ir ištraukė. Priešingu atveju jis būtų nukraujavęs“, – dėstė BBC Dmitrijus.

Kelias per Čečėniją

Čečėnijos valdžia socialiniuose tinkluose aktyviai platina vaizdo įrašus ir pranešimus apie savanorių mokymus Rusijos specialiųjų pajėgų universitete. Jie žada aprūpinti visa įranga ir maistu ir net kompensuoti kelionės į Grozną išlaidas.

„Negalėjau eiti per karinį komisariatą. Man 48 metai, netarnavau kariuomenėje dėl rankos traumos. Pamačiau, kad yra galimybė vykti per Čečėniją, ir užsidegiau. Atvykau į Grozną, užėjau į meriją ir pasakiau, kad noriu savanoriu į karą. Jie mane nuvežė į Gudermesą“, – BBC sakė Aleksejus (vardas pakeistas saugumo sumetimais).

Gudermese įsikūrusi Rusijos specialiųjų pajėgų universiteto – privačios mokymo įstaigos, įkurtos Ramzano Kadyrovo iniciatyva ir skirtos specialiesiems daliniams rengti – bazė. Universiteto dėstytojų komandai vadovauja buvęs FSB specialiųjų tarnybų būrio „Alfa“ pareigūnas Daniilas Martynovas. BBC pavyko išsiaiškinti, kad vyras, turintis D.Martynovo balsą, kelis mėnesius dalyvavo rengiant detalų invazijos į Ukrainą planą.

„Specialiųjų pajėgų universitete vyksta labai šaunūs mokymai, instruktoriai yra stiprūs. Atsikėlimas ryte, pusryčiai ir visą dieną treniruotės. Kaip šliaužti, kaip šaudyti iš skirtingų padėčių, kaip greitai pakeisti dėtuvę, ką daryti, jei šovinys užstrigo. Jie išmokė mane šaudyti iš granatsvaidžio. Taktikos pamokos yra neįkainojamos. Vėliau viską prisiminiau, kai patekau į karą“, – sako Aleksejus.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai Ukrainoje

Savanoriams rengiami ne tik taktiniai ir naudojimosi šaunamaisiais ginklaismokymai, bet ir ideologijos pamokos.

„Jie parodė mums slaptus dokumentus. Juose buvo kalbama apie pasirengimą pulti Donbasą ir Rusiją. Taigi, jei Putinas nebūtų pradėjęs šios operacijos, mūsų miestai jau būtų degę“, – įsitikinęs Aleksejus.

Greičiausiai kalbama apie šešių puslapių Ukrainos nacionalinės gvardijos dokumentą, kurį kovo mėnesį paskelbė Rusijos gynybos ministerija. Įsakyme, kurio autentiškumo neįmanoma patikrinti, teigiama, kad kai kurie Ukrainos nacionalinės gvardijos daliniai rengia kovinius mokymus bazėje Lvivo srityje netoli sienos su Lenkija. Dokumente neminimas puolimas prieš Donbasą ar Rusiją, tačiau Rusijos gynybos ministerija ir Rusijos valstybinė žiniasklaida jį dažnai minėjo per pirmąjį Rusijos invazijos į Ukrainą etapą.

Aleksejus ir jo bendražygiai (iš viso apie 200 žmonių) 10 dienų ruošėsi vykti į Ukrainą. Gegužės pradžioje jis atvyko į Gudermesą, o gegužės 15 d. jau buvo fronto linijoje Ukrainos Luhansko srityje. Gegužės pabaigoje buvo sutrumpintas savanorių mokymų Gudermese laikotarpis, dabar jis trunka tik savaitę.

„Manau, tai normalu. Su tokiais instruktoriais tai yra pakankama. Suteikiamos tikros kovos žinios be jokio vandens. Visa tai man labai pravertė ir padėjo“, – sako Aleksejus.

Kariniai ekspertai nesutinka su Aleksejumi. Ekspertai pažymi, kad 7 ar 10 dienų mokymų gali užtekti tik atnaujinti įgūdžius tų, kurie jau turi kovinės patirties. Palyginimui, SSRS šauktiniai prieš išsiunčiant į Afganistaną mokėsi apie 4-6 mėnesius.

„Ten tikras pragaras“

Gudermese Aleksejus ir kiti kartu su juo atvykę savanoriai pasirašė trijų mėnesių sutartį su „Rosgvardija“. Po to jų batalionas buvo dislokuotas netoli Luhansko.

„Kai atvykome, ten buvo tikras pragaras. Su manimi batalione buvo vaikinų, kovojusių Sirijoje. Jie *** [buvo kupini įspūdžių]. Jie teigė, kad Sirijoje nebuvo net arti to, kas vyksta Ukrainoje. Apšaudymas yra žiaurus, o kovos – įnirtingos“, – prisiminė jis.

Pirmą kartą Aleksejus buvo sužeistas Rubižnės užėmimo metu.

„Ukrainiečiai, žinoma, sumaniai naudoja išmanias technologijas. Mes patekome į apšaudymą, gulime, pakėliau akis ir matau virš mūsų pakibusį droną, kuris, matyt, buvo naudojamas ugniai koreguoti. Kai apšaudymas liovėsi, nubėgome pakeisti savo pozicijos, bet dronas nuskrido paskui mus ir netrukus mus vėl apšaudė. Tada pirmą kartą mane kontuzijo", – sako Aleksejus.

Rusijos kariai ir savanoriai Ukrainoje

Sunkiausia jam buvo „išvalyti“ mažus kaimus pakeliui į Sjevjerodonecką.

„Į kaimą įžengėme beveik be kovos. Mes net džiaugėmės. Ukrainiečiai pasitraukė į mišką. Bet tada prasidėjo. Mus tiesiog degino iš minosvaidžių ir "gradų" [salvinės ugnies reaktyvinių sistemų]. Buvo tikrai baisu. Kaime dar buvo žmonių – daugiausia močiutės ir seneliai. Nuėjau į vieną namą ir pasakiau jiems: „Eikite iš čia, čia šaudo“. Bet jie atsakė: „Kodėl turėtume išvykti, juk visą gyvenimą gyvenome šiame kaime“. Tada į namą įskriejo mina, ir jie sudegė“, – pasakoja Aleksejus.

Pasak Aleksejaus, būrys, su kuriuo jis atvyko iš Gudermeso, beveik nuolat buvo fronto linijoje.

Būtent savanorių, pasirašiusių trumpalaikes sutartis su Gynybos ministerija ir „Rosgvardija“, daliniai kartu su „Wagner“ kovotojais dabar yra pagrindinė Rusijos puolamoji jėga fronte, tvirtina du BBC šaltiniai iš Rusijos pusės, esantys kovų fronto linijoje.

Šaltinių teigimu, dabar bandoma pasaugoti reguliariosios kariuomenės dalinius, nes daugelis jų jau patyrė didelių nuostolių per pirmuosius kovų Ukrainoje mėnesius.

Šaltinių pastebėjimus patvirtina ir BBC atlikta patvirtintų Rusijos karių nuostolių analizė.

Žūva dažniau nei kiti?

Birželio 20 d., remiantis BBC viešais šaltiniais, buvo žinomos mažiausiai 155 Ukrainoje žuvusių Rusijos savanorių pavardės. Nors iki gegužės mėnesio Rusijos žiniasklaida apie savanorių žūtį apskritai neužsiminė.

Duomenys, kuriuos BBC surinko kartu su „Mediazona“ portalo žurnalistais ir savanorių komanda, neatspindi tikrojo aukų skaičiaus, nes remiamasi tik viešai patvirtintais pranešimais apie žuvusiuosius. Tačiau sukaupta informacija leidžia suprasti ir analizuoti, kas vyksta su Rusijos kariuomene karo metu.

Savanorių mirčių skaičius sparčiai auga, o kiekvieną savaitę pranešama apie dar 30-40 mirčių. Jokia kita karių kategorija nėra taip dažnai minima pranešimuose apie žuvusius.

Tuo pat metu 57 proc. žuvusių savanorių yra vyresni nei 40 metų (25 kariai išvyko į karą būdami vyresni nei 50 metų). Tai gerokai skiriasi nuo kitų Rusijos kariuomenės kategorijų karių aukų dinamikos – 47 proc. nustatytų aukų yra 18-26 metų amžiaus.

Aleksejus atsisakė kalbėti apie aukas savo dalinyje, remdamasis karo meto įstatymais. Jis pats buvo išvestas iš rikiuotės birželio pradžioje, kai netoli jo sprogo tanko sviedinys.

Dabar jis gydomas Sankt Peterburgo ligoninėje ir nori grįžti į rikiuotę. Tačiau medikų prognozės nėra geros. Po trijų kontuzijų Aleksejaus dešiniosios ausies klausa gali neatsistatyti. Taip pat neaišku, ar jis galės atstatyti dešinės rankos judesius, nes vieną iš svarbių nervų nutraukė sviedinio skeveldra.

„Sunkiausia yra stiprūs galvos skausmai. Aš beveik niekada nemiegu. Užtat aš visą laiką budrus. Gydytojai sako, kad mano psichika visiškai perkrauta. Jie išrašė man tablečių, bet aš nenoriu jų vartoti, – sako Aleksejus. – Nežinau, ką dabar darysiu, kuo užsiimsiu. Vis prisimenu mūsų kovas, kaip ten buvo. Mano galva vis dar ten“.