Kaip veikia branduolinių ginklų valdymo kontrolė JAV ir Rusijoje? Kas ir kaip turi teisę įsakyti šiuos ginklus panaudoti? Kaip būtų panaudojami garsieji „branduoliniai lagaminėliai“, jeigu tarptautinė įtampa pasiektų aukščiausią eskalacijos lygį? Ar egzistuoja legendinis didelis raudonas mygtukas, kurio paspaudimas reikštų Armagedono pradžią ir žmonijos pabaigą?
Kad „nekaukštelėtų“ per Kubą
„Branduolinio lagaminėlio“ idėja gimė šeštojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose. Praktiškai ši idėja buvo įgyvendinta jau septintojo dešimtmečio pradžioje. Tuomet, atsižvelgiant į Karibų krizės patirtį ir pamokas, taip pat dėl to, kad pagrindinėmis branduolinių užtaisų nugabenimo į priešo teritoriją priemonėmis tapo nebe strateginiai bombonešiai, o tarpžemyninės balistinės raketos, tokio įrenginio poreikis išaugo, rašo habr.com.
Skrydžio laikas ir laikas, per kurį reikia priimti sprendimą dėl atsakomojo smūgio, smarkiai sutrumpėjo. Anksčiau į orą pakilusiai priešo lėktuvų armadai būtų reikėję kelių skrydžio valandų, o per tą laiką visi atsakingi asmenys būtų suspėję nusigauti, kur reikia, ir įsakyti, kas priklauso, o dabar visiems šiems veiksmams būtų likę vos kelios dešimtys minučių.
Septintojo dešimtmečio pradžioje tarp JAV karo vadų buvo tokių, kurie, tarkime, atvirai ragino preventyviai „kaukštelėti“ per Kubą.
O tai reiškė, kad netikėto SSRS smūgio atveju, JAV prezidentas, turintis teisę leisti panaudoti branduolinį ginklą, galėjo banaliai nesuspėti iki priešo raketų atskridimo atvykti į komandinį punktą ir duoti įsakymo. Todėl kompaktiškas įrenginys, leidžiantis tai padaryti bet kuriuo metu iš bet kurios vietos, kurioje yra bent šioks toks ryšys, tapo nepakeičiama būtinybe.
Pirma, Kubos raketų krizė atskleidė tam tikrą painiavą ir iki galo neapibrėžtas branduolinio ginklo panaudojimo JAV prezidento sprendimu procedūras. Dėl to prezidentas Johnas F.Kennedy kariuomenės vadams surašė visą klausimyną apie tai, kaip turėtų būti vykdoma įsakymo dėl branduolinės atakos prezidento vardu procedūra, kad nekiltų jokių neaiškumų, dviprasmybių ir prieštaravimų.
Antra, septintojo dešimtmečio pradžioje tarp JAV karo vadų buvo tokių, kurie, tarkime, atvirai ragino preventyviai „kaukštelėti“ per Kubą. Todėl J.F.Kennedy siekė užsitikrinti, kad be prezidento žinios ir įsakymo niekas, kilus eilinei krizei, negalėtų panaudoti branduolinių ginklų.
„Branduolinis futbolo kamuolys“ ir jo turinys
Tad dėl šių priežasčių ir J.F.Kennedy reikalavimu gimė techninė užduotis pagaminti „branduolinį lagaminėlį“. Nuo tada JAV prezidentą ir gynybos sekretorių lydi karininkai, kiaurą parą nesiskiriantys su oda aptrauktais 20 kg sveriančiais krepšiais, iš išorės primenančiais amerikietiško futbolo kamuolius ir dėl to gavusiais tokį pavadinimą. Po jų oda yra titaninis apsauginis kevalas ir specialaus ryšio sistema.
Krepšys prie specialiai atrinktų karininkų, turinčių ne žemesnį nei majoro laipsnį, budėjimo metu prisegamas plieniniu trosu. Kiekviename iš šių postų pamainomis dirba po penkis karininkus, atstovaujančius penkioms JAV armijos šakoms. Kiekvienas iš šių karininkų turi aukščiausio lygio leidimą dirbti su slapta informacija „Yankee White“.
Tokius pat „branduolinius futbolo kamuolius“ turi ir viceprezidentas bei gynybos sekretoriaus pavaduotojas – tam atvejui, jeigu prezidentas ir gynybos sekretorius būtų išvesti iš rikiuotės. Todėl bet kuriuo metu Jungtinėse Valstijose yra keturi veikiantys „futbolo kamuoliai“, o norint inicijuoti branduolinių ginklų panaudojimą, būtini atitinkami signalai bent iš dviejų krepšių.
