Kai po nesėkmingo Gruzijos mėginimo susigrąžinti Pietų Osetiją į šalį pradėjo veržtis Rusijos kariai ir tankai, opozicijos lyderiai laikinai liovėsi kritikuoti M.Saakašvilį, baimindamiesi būti apkaltinti patriotiškumo stoka.
Dauguma opozicijos atstovų iki šiol vengia atvirai kritikuoti vyriausybę, tačiau kai kurie užsimena, jog rengiamasi mesti iššūkį M.Saakašvilio valdymui.
„Už tai, kad įvyko, atsakingi ne vien rusai, bet ir Saakašvilis. Jis nesugebėjo išvengti karo, šio pragaištingo karo, – sakė Eka Beselija, viena iš opozicinio judėjimo „Už vieningą Gruziją“ lyderių. – Svarstome įvairias galimybes, tarp jų pirmalaikius rinkimus, nes neįsivaizduojame, kaip Saakašvilis galėtų toliau vadovauti šiai šaliai, kurią įklampino į tokią gilią krizę.“
Tačiau E.Beselija pridūrė, jog „kol esame okupuoti svetimos šalies, paskelbėme politinės konfrontacijos moratoriumą.“
Kiti opozicijos lyderiai svarstė galimybę vėl pradėti rengti masines demonstracijas gatvėse. Pernai protestuodami prieš vyriausybę į gatves buvo išėję dešimtys tūkstančių Gruzijos gyventojų. Nors policija panaudodama jėgą išvaikė demonstrantus, M.Saakašvilis vis dėlto buvo priverstas surengti pirmalaikius prezidento rinkimus.
Pasak opozicinės Liaudies partijos lyderio Kobos Davitašvilio, nors opozicija šiuo metu vengia konfrontuoti su vyriausybe, „Gruzijai reikalingos demokratinės permainos“, kurios galėtų išsirutulioti palaipsniui.
K.Davitašvilis sakė, kad opozicija pasiūlė su M.Saakašviliu suformuoti „nacionalinės vienybės vyriausybę“, kurioje būtų atstovaujama visoms šalies politinėms partijoms, tačiau į šį pasiūlymą nebuvo atsižvelgta.
Susiskaldžiusi ir charizmatiško lyderio neturinti Gruzijos opozicija jau kelis kartus nesėkmingai mėgino nuversti M.Saakašvilį, kuris į valdžią atėjo po taikios „rožių revoliucijos“ 2003 metais.
M.Saakašvilis laimėjo sausį surengtus pirmalaikius prezidento rinkimus jau per pirmąjį balsavimo ratą, o jo vadovaujama Vieningojo nacionalinio judėjimo (VNJ) partija gegužę aiškia persvara laimėjo rinkimus į šalies parlamentą.
Tačiau sklando gandai, jog dabartinis Gruzijos prezidentas netrukus sulauks rimto varžovo.
Nino Burdžanadzė, kuri buvo viena iš „rožių revoliucijos“ lyderių ir du kartus buvo paskirta laikinąja prezidente, prieš pat visuotinius rinkimus atsistatydino iš parlamento pirmininko posto ir nurodė, kad tokio sprendimo priežastimi tapo „valdžios padarytos klaidos“, kurių ji išsamiai nekomentavo.
Vėliau politikė įsteigė privačiai finansuojamą demokratiją remiantį fondą ir mėgino patraukti į savo pusę svarbiausius Gruzijos politikos veikėjus.
„Iš pat pradžių ponia Burdžanadzė leido suprasti, kad ji dar sugrįš į aktyvią politiką. Pastaroji krizė tik pagreitino jos planus visiškai įsitraukti į politinį procesą“, – sakė Gruzijos visuomeninių santykių instituto politikos apžvalgininkas Georgijus Margvelašvilis, priklausantis N.Burdžanadzės įkurto fondo tarybai.
Tačiau jis pridūrė, kad šį žingsnį N.Burdžanadzė galės žengti tik po kurio laiko, kai Gruzijos vidaus politika grįš į įprastas vėžes.
„Šiuo metu vidaus politikos gyvenimas Gruzijoje yra apmiręs, – sakė G.Margvelašvilis. – Iškilo pavojus Gruzijos egzistavimui, todėl visos politinės jėgos nutraukė konfrontaciją“.
