Faktai ir ekspertų nuomonės neatrodė labai svarbūs tiems, kurie balsavo už „Brexit“. Nepaisant ekonomistų perspėjimų, kad išstojimas padarytų ilgalaikės žalos Jungtinės Karalystės ekonomikai, 52 proc. nusprendė norintys vis tiek palikti ES.
Tačiau kodėl balsuotojai ignoruoja informaciją? Jie turi savo „faktus“. Prieš referendumą už „Brexit“ pasisakantys politikai kurstė dezinformacijos liepsnas, svaidėsi įžūliais melais, ir už tai susilaukė labai mažai smūgių atgal.
Toli ieškoti nereikia – JK Nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis Nigelas Farage'as jau kitą dieną po referendumo pripažino, kad vienas pagrindinių pažadų – milijonus svarų sterlingų, kurie dabar skiriami Europos Sąjungai, atiduoti sveikatos apsaugai – buvo klaida. Jis gynėsi, kad visgi tai buvo ne jo, o „Leave“ kampanijos klaida. Tačiau jis apie ją prabilo tik po referendumo.
„Atrodo, kad dabar gyvenime post-faktinėje demokratijoje“, – po „Brexit“ rašė „Financial Times“ apžvalgininkas. Panašiai galima sakyti ir apie politiką už Atlanto. Rinkimų kampanija JAV yra pripildyta perdėtų, abejotinų teiginių ir paprasčiausiai įžūlių melų.
J.Belluz klausia – ar iš tikrųjų gyvename eroje, kurioje nebesvarbu faktai? Ar yra pagrindo, kuris pagrįstų šį teiginį?
Ar dezinformacija yra dažnesnė nei anksčiau?
Yra labai sudėtinga atsakyti, ar šiuo metu yra daugiau politinių melų ir klaidinančios informacijos nei anksčiau. Nėra patikimų duomenų, ar dabar tiesa viešojoje erdvėje yra retesnė nei, pavyzdžiui, per Vietnamo karą, per 2003 m. invaziją į Iraką ar per XIX a. „geltonosios žurnalistikos“ periodą, teigia Darmuto politikos mokslų profesorius Brendanas Nyhanas.
Kalbant apie „post-faktinę demokratiją“ tarsi daroma prielaida, kad egzistavo auksinė era, kai politika rėmėsi vien faktais. „Nemanau, kad tokie laikai išvis kada nors buvo“, – teigia profesorius.
Tačiau jis priduria: „Nuojauta man sako, kad žmonės visuomet būdavo dezinformuojami apie begalę dalykų, tačiau yra pasikeitęs būdas, kaip jie dezinformuojami“.
Internetas ir socialinė žiniasklaida dezinformaciją paverčia lengviau prieinama, labiau matoma ir sunkiau atskleidžiama.
1. Žmonės turi prieigą prie daug informacijos – ir tai gali būti painu
Visa taip lengvai mums prieinama informacija gali privesti prie pažinimo spąstų.
Visa taip lengvai mums prieinama informacija gali privesti prie pažinimo spąstų, teigia Konektikuto universiteto filosofijos profesorius Michaelis Lynchas, parašęs knygą „Mūsų internetas: žinoti daugiau ir suprasti mažiau duomenų amžiuje“ „The Internet of Us: Knowing More and Understanding Less in the Age of Big Data“).
„Kuo daugiau informacijos žmonės turi – net ir geros informacijos, tuo labiau jie pernelyg pasitiki savo paties žiniomis“, – sako jis.
Internetas sukūrė galimybę bet kuriuo metu rasti iš esmės bet kokį „faktą“, kurio tau reikia. Tačiau M.Lynchas aiškina, kad pats faktas, jog mes turime prieigą prie tiek daug duomenų, gali mus priversti galvoti, kad žinome daugiau nei iš tikrųjų – net kai ne visos žinios yra naudinga ar teisinga informacija.
„Paprastas turėjimas daugiau nereiškia, kad žinoma daugiau. Reikia, kad tai būtų gera ir patikima informacija, – tvirtina profesorius. – O ar mes to turime daugiau, galima tik spėlioti.“
2. Atranka informacijai, kurią matome – ir kurios ne
Žmonės gali patirti jausmą, lyg jiems po kojomis dreba žemė – pavyzdžiui, kai liberalai pabudo ir suprato, kad nubalsuota už „Brexit“.
Informacijos lavina reikalauja tam tikro filtravimo ir atrankos, kurią vykdo kiekvienas iš mūsų. „Mūsų virtualūs gyvenimai kuruojami kaip parodos muziejuje, – teigia M.Lynchas. – Mes pasirenkame, ką kabinti ant sienų – t.y., kurių šaltinių klausytis. Tai reiškia, kad žmonės gali patirti jausmą, lyg jiems po kojomis dreba žemė – pavyzdžiui, kai liberalai pabudo ir suprato, kad nubalsuota už „Brexit“.“
Daugeliui žmonių, pažymi Ekseterio universiteto politikos mokslų profesorius Jasonas Reifleris, šie savo susikurti burbulai tikriausiai neturi didelės įtakos ar reikšmės. „Daugelis eina į darbą, rūpinasi savo šeimomis, galbūt paskaito laikraštį ar pažiūri žinias per televiziją“, – sako jis.
Tačiau tai daro poveikį tiems, kurie domisi politika – ypatingai šiuo poliarizacijos metu. „Facebook“ nustatė, kad didesnė tikimybė, jog liberalių pažiūrų socialinio tinklo vartotojai savo naujienų sraute matys daugiau liberalių straipsnių, o konservatyvių pažiūrų – konservatyvių straipsnių.
„Šališkumas ir ideologija tapo ne tik labiau poliarizuoti, bet ir geriau atskirti, – teigia B.Nyhanas. – Demokratai paprastai yra liberalesni, respublikonai – konservatyvesni, ir jie paprastai daugiau bendrauja su į save panašiais žmonėmis, o tai gali užkirsti jiems kelią susipažinti su kitokia informacija.“
Tradiciniai viešosios informacijos skleidėjai – didieji laikraščiai, televizijos žinios – nebedaro tiek daug įtakos. „Politikai į tai reaguoja – publikos dėmesio siekia per socialinius tinklus, tinklaraščius“, – teigia B.Nyhanas. Tai gali ir toliau padėti žmonėms laikytis savo įsikibtų nuostatų, sustiprinti turimus įsitikinimus, nustumti priešingas nuomones šalin – ir taip paversti juos dar patiklesniais.
3. Dezinformacija yra labiau matoma
Nors sunku pasakyti, ar sumažėjo tiesios, bet viena tikrai aišku – pastaraisiais metais padidėjo dezinformacijos matomumas. „Socialiniai tinklai ir internetas išplatina dezinformaciją, kuri nors ir egzistavo anksčiau, bet nebuvo taip gerai prieinama“, – sako B.Nyhanas.
„Dezinformacija, kuri plito ankstesniais laikais, nebuvo matoma pašaliečiams – žmonėms, kurie nepriklausė grupėms, besilaikančios tų įsitikinimų“, – teigia jis. Dabar viską galima rasti „Google“.
Socialiniai tinklai ir internetas išplatina dezinformaciją, kuri nors ir egzistavo anksčiau, bet nebuvo taip gerai prieinama.
Tačiau kita vertus, faktų tikrinimo internete išaugimas žmonių melus taip pat padaro labiau matomus, sako faktų tikrinimo svetainės „PolitiFact“ įkūrėjas ir žurnalistikos profesorius Billas Adairas.
Jo skaičiavimais, 2015-2016 metais visame pasaulyje faktų tikrinimo svetainių skaičius išaugo 60 proc. – nuo 44 iki 105 svetainių.
Faktų tikrinimas gali sulėtinti dezinformacijos sklaidą
J.Reifleris ir B.Nyhanas abu teigia, kad faktų tikrinimas gali turėti ir pašalinį efektą – jis gali priversti žmones dar tvirčiau įsikibti anksčiau turėtų įsitikinimų, ypač kai kalbama apie kontroversiškas temas.
Tačiau abu mokslininkai teigia, kad geriausias būdas kovoti su dezinformacija – ir toliau ją tikrinti.
„Kai kuriais atvejais faktų tikrinimas gali atsirūgti, ypač su žmonėmis, kurie iš viso priešinasi informacijai“, – sako J.Reifleris. Tačiau jis priduria, kad „mūsų tyrimai rodo, jog visuomenė gauna naudos iš faktų tikrinimo“. Jis ir B.Nyhanas atrado, kad kai politikai nerimauja, jog faktų tikrinimas gali neigiamai paveikti jų reputaciją, jeigu jie bus pagauti meluojant, mažiau tikėtina, kad jie iš viso sakys netiesą.
J.Reifleris mano, kad viena iš „Leave“ kampanijos Jungtinėje Karalystėje sėkmės priežasčių yra ta, kad šalyje trūksta aukšto lygio faktų tikrintojų.
Nė vienas kitas JAV politikas net nėra priartėjęs prie tokio žemo lygio, kurį yra pasiekęs D.Trumpas.
Atviri melai, kuriais „Leave“ kampanija šėrė visuomenę prieš referendumą, sekė po ne vienerius metus naudotos prieš ES nukreiptos retorikos, kurios taip pat nekvestionavo ir neneigė britų žiniasklaida.
„Faktų tikrinimo reikia, kad jis galėtų sustabdyti mažus melus prieš šiems virstant dideliais, – sako J.Reifleris. – Prevencija yra geriausias vaistas. Tad aukso standartas būtų faktų tikrinimas, kuris galėtų užkirsti kelią dezinformacijai – politikų skatinimas nemeluoti ir bausmės už melavimą.“
„PolitiFact“ skaičiavimais, 12 proc. patikrintų Hillary Clinton patikrintų teiginių buvo netiesa. Tuo tarpu Donaldo Trumpo – net 61 proc. Kaip teigia B.Adairas, nė vienas kitas JAV politikas net nėra priartėjęs prie tokio žemo lygio, kurį yra pasiekęs D.Trumpas.
