31-erių H.Dechtiaras dar iki karo Ukrainoje baigė karinį licėjų Kyjive ir suprato, kad kariuomenė yra jo gyvenimo dalis. Todėl vėliau pabaigė Lvivo sausumos pajėgų akademiją. Nuo 2012 metų jis yra 30-oje brigadoje, kurioje nuo 2014 metų vadovauja mechanizuotų pajėgų batalionui.
Jis tikino nė karto nepasigailėjęs pasirinkęs kario kelią. Savo užduotimi jis laiko Ukrainos kariuomenės pavertimą NATO standartus visiškai atitinkančiomis ginkluotosiomis pajėgomis.
„Gyvename nuostabiu laikotarpiu, kai galime pradėti įgyvendinti visus savo norus ir tapti istorijos dalimi. Parodyti visam pasauliui, kad Ukraina kovoja ne tik už savo nepriklausomybę, bet galbūt visos Europos ar net viso pasaulio laisvę“, – tikino H.Dechtiaras.
Su H.Dechtiaru 15min žurnalistai susitiko Kyjive, kur bataliono vadas sutiko papasakoti apie karo eigą ir galimą baigtį.
– Nuo „užimsime Kyjivą per tris dienas“ praėjo daugiau nei aštuoni mėnesiai. Rusams jau ne kartą teko trauktis iš užimtų teritorijų. Maskvos planai Ukrainoje buvo blogai apskaičiuosi nuo pat pradžios?
– Maskvos tikslas nebuvo užimti Kyjivą per tris dienas. Tai buvo pasakyta tam, kad patys rusai būtų įsitikinę savo kariuomenės profesionalumu ir gebėjimais.
Tačiau jau nuo pat mūšių pradžios prie Kyjivo, Sumų, buvo atvejų, kai Ukrainos kariuomenė perimdavo rusų techniką, kurioje net nebuvo sviedinių. Jie galvojo, kad juos Ukrainoje sutiks su džiaugsmu, nebus jokio karo.
Tačiau per aštuonerius metus mūsų kariai, kurie visą tą laiką tarnavo, įgavo daug patirties. Mes jau žinojome, kad gali būti plataus masto invazija. Aišku, tikėjomės geriausio, bet ruošėmės blogiausiam.
Karas tikrai dar nepasibaigė. Galima drąsiai pasakyti tik tai, kad rusai prarado iniciatyvą.
Plataus masto invazija mums nebuvo netikėta. 2021 metais pasitaikė pirmas atvejis, kai rusų kariuomenė priartėjo prie mūsų sienos per 15-20 kilometrų. Jau tada važiavome pasienio link, svarstėme, kaip reikės įrengti gynybinę liniją.
Manau, kad mūsų kariuomenės vadovybė taip pat suprato, kad bus plataus masto invazija, ir tam ruošėsi. Tuo metu mūsų priešas tiesiog pervertino savo jėgas.
Be abejo, nereikia galvoti, kad rusai blogai kariauja. Aišku, jie kovoja kiekiu, bet taip pat galvoja apie taktiką. Nereikia pamiršti, kad daug metų jie kariavo ne tik Rytų Ukrainoje, bet ir kitose šalyse.
– Pervertino rusų jėgas ir Vakarai, kurie pirmosiomis savaitėmis nelabai tikėjo Ukrainos galimybėmis gintis ir neskubėjo tiekti ginklų. Dabar jau apie tai kalbama garsiai. Kodėl, jūsų nuomone, Ukrainos kariuomenė nebuvo tinkamai įvertinta?
– Iš karto niekas ir nesuteiks pagalbos, juk reikia pasirašyti susitarimus, nustatyti, kokių ginklų reikia pirmiausia, galų gale reikia ir paruošti žmones, kad jie mokėtų naudotis suteikta ginkluote. Todėl nereikėtų sakyti, kad mums nepadėjo.
Be abejo, ginkluotės trūksta. Tačiau, man atrodo, Vakarai ir negali suteikti daugiau.
Rusija kišosi į NATO aljanso šalių veiklą, stengėsi, kad jos nesiginkluotų. Maskva nuolat kartojo, kad karo nebus.
Karo pradžioje, jei palyginsime mūsų ir Rusijos turėtą ginkluotę, karių skaičių, nebuvome pasiruošę tokiam pasipriešinimui. Kalbu grynai apie skaičius. Tačiau kare svarbūs ne tik matematiniai skaičiai, daug įtakos turi motyvacija, valia. Būtent pastarosios turėjo didžiausią įtaką.
Pirmiausia, turime daug karo veteranų, kurie kovojo dar nuo 2014 metų, kai kurie kariavo kelerius metus, kiti bent metus. Jie turėjo patirties ir prasidėjus plataus masto invazijai visi šie žmonės paėmė ginklą į rankas. Taip mūsų karių skaičius staigiai išaugo du ar net tris kartus.
– Svarbiausi pasaulio lyderiai, karo ekspertai kalba apie tai, kad Putinas jau pralaimėjo karą ir esą jis pats tai supranta. Ar ne per anksti taip kalbėti, juk apšaudymai, bombardavimai dar tęsiasi?
– Karas tikrai dar nepasibaigė. Galima drąsiai pasakyti tik tai, kad rusai prarado iniciatyvą. Tačiau mes dar nenugalėjome Rusijos. Tačiau vien iniciatyvos perėmimas jau yra labai svarbus žingsnis.
Kai dar tik gynėmės, fronto linija buvo daug didesnė. Dabar ji sumažėjo. Mums tai palankus scenarijus, nes galime sutelkti daugiau savo pajėgų vienoje vietoje. Aišku, rusai daro tą patį, todėl vyksta įnirtingos kovos.
Tačiau karo tempą diktuojame mes.
O jų vykdomi miestų apšaudymai... Mano nuomone, tai būdas destabilizuoti padėtį, išskaidyti mūsų kariuomenę. Tam nuolat kalbama ir apie galimą puolimą iš Baltarusijos. Taip bandoma atitraukti mūsų kariuomenės dėmesį nuo karščiausių mūšio vietų. Tačiau manau, kad mūsų kariuomenės vadovybė visa tai puikiai supranta ir nežada mėtytis nuo vienos užduoties prie kitos.
– Kalbant apie galimą puolimą iš Baltarusijos, vertinama, kad net jei toks scenarijus įvyktų, tai kardinaliai nepakeistų karo eigos, tačiau sukeltų tam tikrų papildomų sunkumų Ukrainai. Ar verta bijoti, kad į karą atvirai stos ir Baltarusijos kariuomenė?
– Visada sakiau, kad nereikia nuvertinti priešo. Matome, kas įvyko, kai Rusija neįvertino mūsų.
Baltarusija yra Rusijos kolonija, todėl kai jiems bus duotas nurodymas, jie puls. Tačiau baltarusių daliniams vadovaus rusų generolai – tie, kurie jau turi patirties.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau yra pasiruošusios tapti NATO dalimi.
Kalbant apie 15 tūkstančių baltarusių, kurie kuria kažkokį bendrą dalinį su Rusija, šis skaičius nėra didelis. Pažvelkime, kiek yra mūsų karių šiandien.
Tačiau toks bendras rusų ir baltarusių dalinys gali surengti klaidinantį puolimo manevrą, kažkur atitraukti mūsų karius. Manau, nereikėtų nepaisyti tokios galimybės.
Ar baltarusiai nuspręs pasipriešinti ir nekovoti prieš Ukrainą, pamatysime tik tada, kai jiems bus duotas nurodymas pulti.
Taip, baltarusių kariuomenė neturi daug kovos patirties, bet šiais laikais gali nesunkiai tam pasiruošti, rasti informacijos. Todėl manau, kad jie ruošiasi galimam puolimui ir mes taip pat turime tam ruoštis.
Vis dėlto vargu, ar toks puolimas reikšmingai pakeis karo eigą.
– Ukrainos kariuomenę, ko gero, dabar galima vadinti pajėgiausia Europoje dėl kovinės patirties. Neabejojama, kad po šio karo ji tikrai tokia bus. Tačiau apie jūsų narystę NATO kalbama vos puse lūpų. Nežeidžia toks požiūris?
– Bet koks karas nepanašus į anksčiau buvusį. Visuomet analizuojame anksčiau buvusius karinius konfliktus ir ruošiamės panašiems scenarijams. Tačiau kiekvieną kartą nutinka vis kitaip.
Šiandien vyksta didelio tikslumo ginkluotės karas: raketos, bepilotės skraidyklės. 2014 m. dronai buvo gana retas reiškinys mūsų kare, o šiandien be jų kariauti neįmanoma.
Be abejo, mūsų kariuomenė nori tapti NATO nare. Ne todėl, kad nepasitikėtų savo jėgomis. Aljanse yra konkreti ginkluotųjų pajėgų panaudojimo koncepcija, vadovybės darbo taisyklės planavimo, sprendimų priėmimo stadijose. Visa tai mes jau praėjome, dalyvavome mokymuose nuo 2015 metų. Nuolat diegėme NATO standartus, turėjome bendrus mokymus.
Man atrodo, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau yra pasiruošusios tapti NATO dalimi. Ar NATO yra pasiruošusi mus priimti ir mums padėti? Gal net įstoti į karą dabar? Klausimas ne man, aš tokių dalykų nesprendžiu.
Tačiau NATO vadovybės vietoje jau dabar įvesčiau Aljanso kariuomenę kažkur nuo Charkivo iki Vakarų Ukrainos ir apsaugočiau šią teritoriją. Ukrainos kariuomenei tokiu būdu būtų paprasčiau kovoti mūšio lauke – Donecko, Luhansko srityje. Tai tik mano nuomonė.
– Egzistuoja daug įvairių vertinimų, kada Ukrainos kariuomenei pavyks išlaisvinti Donecko, Luhansko sritis ir patį Krymą. Kai kurie kalba apie 2023 metų pavasarį, kiti, kad konfliktas tęsis daug ilgiau. Apie kokius teritorijos išlaisvinimo terminus galvojate jūs?
– Reikia nepamiršti vieno dalyko – greitas teritorijų išlaisvinimas turi savo kainą. Mes galime prarasti daug karių surengę staigų puolimą.
Šiandien galiu pasakyti, kad karas tikrai anksčiau ar vėliau baigsis. Visi karai baigdavosi, baigsis ir šis. Mes darome viską, kas įmanoma.
Vieni kalba, kad karą užbaigsime kitąmet, kiti – kad po penkerių metų. Ką galiu pasakyti: jei reikės, kariausime ir penkerius, ir dešimt metų.
Tačiau tuo pat metu mes privalome išmokti gyventi karo sąlygomis. Pirmiausia turime pasirūpinti tuo, kaip numušti kuo daugiau rusų raketų, kad šios nekristų ant mūsų miestų.
Mūšio lauke viskas sudėtinga, mano brigada stovėjo prie Charkivo, Bachmuto. Išlaisvinti Charkivo sritį buvo lengviau, dabar prie Bachmuto sunku. Čia jie suvarė „Wagner“ karius, mobilizuotus nusikaltėlius.
Buvome paėmę į nelaisvę tuos nusikaltėlius. Rusai ima į kariuomenę bet ką – žmones be jokių moralinių principų, tokius, kurie visą savo gyvenimą vogė, grobstė, prievartavo. O dabar jiems duoda ginklus ir dar moka atlyginimą ir pažada atleisti nuo bausmės atlikimo pasibaigus tarnybai.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip atrodys Rusijos visuomenė, kai visi šie zekai grįš po karo namo. Jie bus naudingi visuomenei? Pasitaisys? Tikrai ne.
Tai, kad jie į kariuomenę ima zekus, jau šį bei tą pasako apie jų armijos būklę. Bet, kaip ir sakiau, nereikia atsipalaiduoti, nes Rusijoje yra 140 milijonų gyventojų ir kariauti su jais gali tekti dar ilgai. Tačiau žinau, kad karas baigsis mūsų pergale.
– Užsiminėte, kad jūsų brigada dalyvavo išlaisvinant Charkivo sritį, dalyvauja kovose prie Bachmuto – tai vieni karščiausių mūšio taškų. Kaip kariai randa motyvacijos ir jėgų nepalūžti tokiose kovose, ypač dėl to, kad vis dar trūksta ginkluotės?
– Mes jau išmokome gintis taip, kad kiekvienas sviedinys būtų naudojamas juvelyriniu tikslumu. Kai gauni 10 tanko sviedinių parai, su kuriais turi atremti priešo šturmą, žinai, kad daugiau nebus. Anksčiau galbūt pagalvočiau „nepataikiau, nieko baisaus“, dabar jau po pirmo nepataikymo imame aiškintis, ką padarėme ne taip.
Galbūt reikia pakeisti bepilotės skraidyklės operatorių, patikslinti koordinates.
Neturėdami tiek sviedinių, kitos ginkluotės, kiek norėtume, išmokome padidinti jos panaudojimo efektyvumą.
Rusija šaudo į kairę ir dešinę, kartais į vieno bataliono pozicijas gali „atskristi“ tūkstantį kartų per vieną parą.
Man kiekvienas rusas, kuris tiesiog tyli matydamas karą, irgi yra priešas. Niekada gyvenime nematysiu jokių galimybių susitaikymui.
Kai stovėjau prie Niujorko gyvenvietės, net ir į mažesnį dalinį atskrisdavo po pusantro tūkstančio sviedinių. Nežuvo nė vienas mūsų karys dėl to, kad gerai įrengėme savo įtvirtinimus.
Kalbu su kariais, jie ir patys mato, ir aš paaiškinu, kad šaudome tiksliau, kokybiškiau, todėl turime vienas kitu pasitikėti. Niekas negalvoja tik apie save.
Aišku, pasitaiko ir atvejų, kai viltys apleidžia, viršų ima nuovargis. Tada atvykstame į pozicijas, kalbame su kariais. Jei reikia, leidžiame dieną ar dvi pailsėti. Žmogus negali nuolat būti apkasuose, ten gyventi, valgyti, kariauti be jokio poilsio. Turime karius rotuoti, kad jie turėtų galimybę susisiekti su artimaisiais, šiek tiek pailsėti, galų gale išsiskalbti.
– Ne kartą teko girdėti, kad prasidėjus plataus masto invazijai tiek kariai, tiek civiliai pamatė jau tiek žiaurumų, kad dabar jau niekas nebaisu. Ar yra dalykų, kurie jus dar gąsdina šiame kare?
– Labiausiai gąsdina tai, kad bet kuriuo metu bet kur gali atskristi raketa. Bijau ne dėl savo saugumo. Aš nešioju neperšaunamą liemenę, šalmą, esu bent kiek labiau apsaugotas nei civiliai.
Todėl tiek kalbame apie oro erdvės virš Ukrainos uždarymą. Mes niekada nenaudojome taip artilerijos tose vietose, kur yra daug civilių. O rusams nesvarbu į ką šaudyti.
Kai laikėme gynybą Niujorke, šalia buvo Verchnioterecko gyvenvietė, dabar jos jau nebėra. Viskas tiesiog nušluota nuo žemės. Nesuprantu, kam rusai dar nori įrodyti, kad jie neša taiką.
– Visi ukrainiečiai, su kuriais kalbėjau po plataus masto invazijos, man kartojo vieną – atleidimo rusams nebus. Jūs tiesiogiai dalyvaujate kovoje už savo žemę, ar įmanoma bus kada nors atleisti Rusijai už tai, ką padarė Ukrainai?
– Tikrai ne. Kaip atleisti? Aš juos tiesiog apjuosčiau aukšta tvora ir pastatyčiau betoninius įtvirtinimus.
Man kiekvienas rusas, kuris tiesiog tyli matydamas karą, irgi yra priešas. Niekada gyvenime nematysiu jokių galimybių susitaikymui.
Mūsų protėviai, mes sumokėjome per didelę kainą už savo kovą.
Manau, kad nuo plataus masto invazijos pradžios pagaliau visi atsimerkė ir pamatė, kas vyksta. Anksčiau, kai kovos vyko tik rytinėje šalies dalyje, tik kokių 40 procentų ukrainiečių suvokė, kas vyksta. Kitiems tai nebuvo svarbu. O dabar mūsų tauta ima skleisti žiedus ir ima suprasti, kad laikas nusiimti rožinius akinius.
