Paklaustas, koks yra galutinis V.Putino tikslas, profesorius teigia, kad tai visiškas Ukrainos pavergimas: „Tai turėtų būti visiškai aišku kiekvienam. Tai yra tai, ką V.Putinas nori pasiekti. Žinoma, yra didelis skirtumas tarp teritorinio užkariavimo ir pavergimo. Vis dar nėra visiškai aišku, koks buvo jo pirminis tikslas šiame kare. Galbūt Ukrainą paversti marionetine valstybe, galbūt užgrobti Ukrainos teritoriją.
Šiandien atrodo, kad visos Ukrainos užkariavimas viršytų jo galimybes. Bent tiek gero išėjo iš šios tragiškos situacijos.“
Nori įtakos
Vis dėlto R.J.Service'as nemano, kad Rusijos prezidentas yra įsikalęs į galvą būtinai atkurti Sovietų Sąjungą. Esą greičiau trokšta, kad senosios Sovietų Sąjungos teritorijos vėl atsidurtų Rusijos įtakos sferoje.
„Apie tai jis svajoja iki tokio lygio, kad svarbiausia iš buvusių sovietinių respublikų jam tapo itin jautria tema. Laisva ir nepriklausoma Ukraina, Ukraina, kuri nepaklūsta Maskvos diktatui, yra lyg raudonas audeklas rusiškajam buliui.
Į Vakarus orientuota Ukraina, kuri nori turėti laisvą, demokratišką santvarką. Nebūkime itin romantiški kalbėdami apie Ukrainą. Jos ekonomikoje iki karo netrūko korupcijos, o ir politinėje sistemoje neigiamų dalykų būta žiūrint iš demokratinių pozicijų. Tačiau tiek ekonomika, tiek politinė Ukrainos sistema žengė Vakarų kryptimi, kai tuo tarpu Rusijos ekonomika ir politinė sistema ėjo priešinga kryptimi.
Tai buvo dar viena priežastis invazijai. Rusija nenori modernios valstybės prie savo sienų, nenori valstybės, kuri taptų vilties spinduliu visoms kitoms šalims iš Rytų bloko, taip pat ir pačiai Rusijai“, – kalba profesorius.
Rusija nenori modernios valstybės prie savo sienų, nenori valstybės, kuri taptų vilties spinduliu visoms kitoms šalims iš Rytų bloko, taip pat ir pačiai Rusijai.
Iškėlė V.Zelenskį
Jo teigimu, Ukraina parodė, kad galima tapti demokratiška šalimi, net jeigu buvai Sovietų Sąjungos dalimi: „Estija tai padarė, Latvija, Lietuva irgi. Ukraina būtų Kremliui tragišku pavyzdžiu, kad slaviškoje valstybėje širdimi priimama vakarietiška demokratija, vadovaujamasi vakarietiškos laisvosios rinkos principais.
(…) Rusijos sukeltas karas gali tapti lūžio tašku dėl daugelio dalykų. Šiandien ten vyksta daug tragiškų dalykų ir nežinome, kuo visa tai baigsis. Bet nepamirškime, kad 2021 metų gruodį V.Zelenskio populiarumas buvo nukritęs iki 30 proc. Rekordinės žemumos. Ketinta reikalauti jo atsakomybės dėl neišpildytų pažadų, kurie padėjo jam laimėti rinkimus prieš dvejus metus. Šiandien jo populiarumas pačioje viršūnėje, o Ukrainos politika dar labiau sukama link kardinalių permainų, kurias V.Zelenskis žadėjo dar prieš rinkimus.
Galvoju, jeigu Ukraina po karo sugebės atsistoti ant kojų bent pusiau tiek, kaip buvo iki invazijos, tai jos demokratijos, teisėtvarkos ir teisingai organizuotos laisvosios rinkos siekis bus dar stipresnis, nei anksčiau. Ir tai yra visiškai priešinga, nei norėjo pasiekti V.Putinas. Neįtikėtina, kad iki šiol V.Putinas pradėjo tiek procesų, kurie visiškai prieštarauja jo paties siekiams.“
Kaip pavyzdžius prof. R.J.Service'as nurodė NATO šalių vienybę, kuo pastaruoju metu Aljansas nelabai galėjo pasigirti, o štai Vokietija ėmėsi papildomo ginklavimosi ir „Nord Stream 2“ projekto sustabdymo.
Primena B.Obamą
Kalbėdamas apie Ukrainos prezidentą V.Zelenskį, profesorius sako, kad šiuo metu jis visiškai pelnytai laikomas nacionaliniu didvyriu: „Tam tikra prasme jis man primena Baracką Obamą. Su pastarojo meistriškais oratorystės įgūdžiais, bendravimu su auditorija, nuolatiniu buvimu socialiniuose tinkluose. Be to, jis atrodo kaip tiesiog geras žmogus.
Jeigu išgyvens šį karą, tas viskas veiks jo naudai ir taikos laikais. Todėl visi turėtume melstis, kad rusų ar čečėnų žudikai jo neaptiktų. Žiūrint į asmenybes, jis yra didžiulis Ukrainos ir ukrainiečių turtas. Problema ta, kad ir V.Putinas tai žino.“
Klausiamas, ar šių dienų Rusija yra vieno žmogaus valstybė, R.J.Service'as atsako vis dėlto neigiamai. Jo teigimu, V.Putinas pats sau sukėlė pavojų, iškeldamas save vos ne iki monarcho statuso. Esą prisiimdamas nuopelnus įvairiausiose srityse nuo politikos iki sporto, jis tuo pačiu lieka ir vienintelis dėl visko kaltas.
Jaučiasi praradę didybę
Tiesa, ta kaltė kol kas nėra itin didelė, bent jau Rusijos visuomenės akyse:
„V.Putinas kontroliuoja televizijas, apribojo feisbuką ir instagramą, tviterį. Aptvėrė savo didžiąją Rusiją aukštu mūru ir laiko ją izoliacijoje. Man į galvą ateina vienas labai svarbus dalykas – rusai neseniai neteko imperijos, išgyveno didelę ekonominę krizę. Šie du dalykai yra labai pavojingi, nepriklausomai nuo valstybės, kurią paliečia. Prisiminkime Veimaro Respubliką trečiajame XX a. dešimtmetyje. Tai pavyzdys, kaip gali susiklostyti didelės žlugusios imperijos likimas.
Daug rusų, net jei nenori Sovietų Sąjungos sugrąžinimo kokia nors forma, vis dar jaučia, kad iš jų buvo atimta pagarba, nacionalinės didybės pojūtis. O čia ateina vienas iš jų ir sako – sugrąžinsiu mums didybę. Apsimeta, kad visai nepradėjo karo, norėdamas tai pasiekti, ir tęsia savo kampaniją Ukrainoje, kur daugybė žmonių kalba rusiškai arba turi giminių Rusijoje.
Tos visuomenės yra tarpusavyje labai susijusios – mišrios santuokos, rusų ir ukrainiečių šeimos. Todėl daugybė rusų galvoja, kad tiesiog grįžta prie to, kas kažkada buvo jų kraštas.“
Prof. R.J.Service'as neslepia turįs vilties, kad V.Putinas neteks valdžios, kadangi jis yra tai, kas blogiausia nutiko Rusijai nuo Stalino laikų.
„O tai pasako daug, kadangi juk Rusija turėjo daugybę ne pačių geriausių vadovų laikais nuo Stalino iki šių dienų. Bet V.Putinas yra blogiausias. Turėtų būti toks sprendimas, kad kažkokia valdančiųjų elito grupė tam tikru momentu suvoks, kad jeigu jo neatsikratys, žlugs patys. Praras visas savo rezidencijas, jachtas ir privilegijas.
Dabartinė Rusijos valstybinio kapitalizmo struktūra šiuos žmones laikė favoritais, bet V.Putinas kelia grėsmę jų tolesniam egzistavimui“, – aiškina profesorius.
