Labai gali būti, kad lygiuose laukuose Ukrainos rytuose pradedami piešti Trečiojo pasaulinio karo kontūrai. Kremliaus propagandos mašinos paruošti ir Rusijos karinės žvalgybos vedami ginkluoti vyrai stato kelių blokadas, siaubia milicijos pastatus ir plėšo šalies vėliavas.
Jie griauna ne tik savo šalį – bankrutavusią, prastai tvarkomą ir apsiaustą – tačiau ir pokarinę tvarką, kuri didžiajai daliai Europos dešimtmečius užtikrino saugumą ir laisvę.
Labai liūdina faktas, kad pastarųjų mėnesių įvykiai, kai Rusija aneksavo Krymą, parodė, kad Vakarai yra susiskaldę, pažeminti ir bejėgiai šios teritorijos užgrobimo akivaizdoje.
Vladimiras Putinas kerta tiesiai į Vakarų širdį. Jo taikinys – mūsų nesugebėjimas dirbti su sąjungininkais ginantis nuo bendro priešo. Labai liūdina faktas, kad pastarųjų mėnesių įvykiai, kai Rusija aneksavo Krymą, parodė, kad Vakarai yra susiskaldę, pažeminti ir bejėgiai šios teritorijos užgrobimo akivaizdoje.
Netrukus mes turėsime rinktis. Galime nuspręsti pamiršti bet kokią mūsų pareigą ginti Ukrainą ir Baltijos šalis (kurios beveik be abejonės yra kitas V.Putino taikinys) nuo tolimesnio Rusijos įsiveržimo. Arba mes galime stengtis iš paskutiniųjų sustabdyti jos imperines ambicijas.
Jeigu mes nuspręsime priešintis V.Putinui, rizikuosime įsivelti į didelius karinius veiksmus. Nemanau, kad perdedu sakydamas, kad tai mus atvestų prie branduolinio karo slenksčio.
V.Putinas tai žino. Ir jis mano, kad mes pasiduosime.
Tikroji įvykių Ukrainoje priežastis – ne klausimas, ar ši šalis sudarys sutartį su Briuseliu, ar gaus dujų iš Maskvos. Čia reikia kalbėti apie grubią galią. Apie tai, ar V.Putino Rusija – sukta valstybė ant Europos slenksčio – gali šantažuoti savo kaimynus ir reikalauti išpirkos, ir apie tai, ar mes turime pakankamai valios jai pasipriešinti. Kol kas atsakymas į pirmąjį klausimą yra „taip“. Deja, į antrąjį – blankus „ne“.
Ar V.Putino Rusija – sukta valstybė ant Europos slenksčio – gali šantažuoti savo kaimynus ir reikalauti išpirkos? Ar mes turime pakankamai valios jai pasipriešinti? Kol kas atsakymas į pirmąjį klausimą yra „taip“. Deja, į antrąjį – blankus „ne“.
Rusijos lyderis mano, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo geopolitinė katastrofa. Jis tiki, kad Vakarai iš Rusijos atėmė imperiją. Ir jis dabar nori ją susigrąžinti.
Kai Sovietų Sąjunga žlugo 1991 metais, buvusios okupuotos Rytų Europos valstybės kaip galėdamos greičiau įsiliejo į NATO ir gavo jos siūlomą apsaugą.
Tačiau karti tiesa ta, kad Rusijos ambicijos nepasikeitė nuo 1991-ųjų. Kremlius visuomet išlaikė savo imperialistinį požiūrį. Šiuolaikinė Vokietija išsižadėjo militarizmo ir savo buvusios imperijos, ir dabar yra gerbiama ir mėgiama net ir tokių šalių kaip Lenkija, kuri nukentėjo nuo Adolfo Hitlerio. Rusija elgiasi kitaip.
V.Putinas tiki, kad „istorinis likimas“ suteikia Rusijai teisę užiminėti teritorijas, gąsdinti ir taikyti blokadą savo kaimynams. Rusijos lyderis Ukrainą mato ne kaip tikrą šalį, o tik kaip teritoriją – ir tokią, kurią jis pasiryžęs valdyti.
Visų pirma jis užėmė Krymą. Dabar pradėjo operaciją Ukrainos rytuose ir pietuose.
V.Putinas Ukrainos lyderius pastatė į košmarišką situaciją. Arba jie sutinka su šalies padalijimu, arba jie pradeda kautis kare, kurio jie negali laimėti.
Rusijos lyderis Ukrainą mato ne kaip tikrą šalį, o tik kaip teritoriją – ir tokią, kurią jis pasiryžęs valdyti.
Ukrainos prastai apmokyti, prastai aprūpinti ir prastai vadovaujami kariai nėra pasirengę sudėtingam iššūkiui, kuris jiems mestas.
Bet koks rusų karių kraujo praliejimas suteiks V.Putinui pretekstą pasinaudoti savo karine jėga.
Iš savo pusės Rusija žaidžia žvėriškai protingą žaidimą. Ji tyčia bandė pažeminti Ukrainą ir destabilizuoti padėtį joje. Dabar V.Putinas gali aiškinti, kad jo kariams turi būti leista kištis, nes neramumai, kuriuos sukūrė jo raitininkai, rodo, kad Ukrainos valdžia nepajėgia išlaikyti tvarkos.
Tokia veidmanystė užgniaužia kvapą. Tačiau Rusijos nuotykiai Ukrainoje kursto patriotinius jausmus namuose ir nukreipia visuomenės mintis nuo V.Putino režimo nekompetencijos ir vagiliavimo.
V.Putinas neslepia savo neapykantos Vakarams. Jis niekina – nors kartu ir bijo – mūsų minkštosios galios. Jis nekenčia įstatymų, laisvės ir klestėjimo, kuriais džiaugiasi mūsų piliečiai. Tai – milžiniškas kontrastas niūriai korupcijai ir nekompetencijai, kuriose turi gyventi rusai.
Jis taip pat nekenčia mūsų silpnųjų vietų. Jis mato Europą ir Ameriką kaip grėsmingai kalbančias, tačiau nesugebančias pateikti vieningo atsako į augančią katastrofą. Mūsų kalbos neatitinka mūsų darbų, ir V.Putinas tai žino.
V.Putinas neslepia savo neapykantos Vakarams. Jis nekenčia įstatymų, laisvės ir klestėjimo, kuriais džiaugiasi mūsų piliečiai.
Jo niūrioje pasaulėžiūroje svarbu tik jėga ir pinigai. Jis tiki, kad mes Vakaruose esame per silpni apsiginti, kai mums grasinama. Kol kas jo požiūris pasitvirtina. Netgi NATO – saugumo tvirtovė nuo 1949-ųjų – skilinėja nuo Ukrainos krizės įtampos.
Drąsus NATO generolas Philipas Breedlove'as nori su Ukraina dalintis žvalgybine informacija ir didinti NATO pajėgas pažeidžiamiausiose aljanso narėse – Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Tačiau Baltieji rūmai blokuoja pirmąją jo rekomendaciją. O Europos valstybės – tokios kaip Vokietija – blokuoja antrąją.
Mūsų lyderiai veltui tikisi, kad diplomatinėmis priemonėmis bus galima sustabdyti V.Putiną. Juk aišku, kad galima priversti jį suprasti, jog konfrontacija yra nepalanki Rusijai. Rinkos jau baudžia rublį ir didžiąsias Rusijos įmones.
Tačiau šis požiūris parodo, kad visiškai nesuprantame tokio žmogaus kaip V.Putinas. Jis yra pasirengęs kankinti savo žmones ekonomiškai ir rizikuoti karu dėl to, ką jis laiko nacionaliniu interesu. O mes Vakaruose – ne.
Pasiėmęs Ukrainą jis savo dėmesį nukreips į Baltijos šalis. ES ir NATO narės, jų įstatymams paklūstančios visuomenės, rinkimai ir augančios ekonomikos yra tarsi priekaištas tiems, kurie Rusiją valdo jėga ir nedorumu.
Pasiėmęs Ukrainą jis savo dėmesį nukreips į Baltijos šalis. ES ir NATO narės, jų įstatymams paklūstančios visuomenės, rinkimai ir augančios ekonomikos yra tarsi priekaištas tiems, kurie Rusiją valdo jėga ir nedorumu.
Dabar V.Putinas mano šansą jas pažeminti – o kartu ir Vakarus. Jam nereikia įsiveržti – tiesiog provokuoti. Pasinaudojęs socialinėmis atskirtimis ir įtampa jis didins ekonominį ar politinį spaudimą vienai ar kelioms Baltijos valstybėms tol, kol jis pasirodys nepakeliamas.
NATO ir ES dabartinėje formoje įstengs vos reikalauti dialogo ir grasinti sankcijomis. Tačiau niekas nepasikeis. Baltijos šalys palūš ir V.Putinas pasiims žemes, kurios, jo nuomone, teisėtai priklauso Rusijai.
Tai bus NATO pabaiga – ir bauginančio naujo pasaulio aušra. Pasaulio, kuriame tarptautinės taisyklės negalioja, o stiprieji valdo silpnuosius. Negailestinga ir godi Rusija gali dešimtmečius žaisti žaidimą „skaldyk ir valdyk“.
Tarkime, mes, britai, bandome priešintis su savo susitraukusiomis karinėmis pajėgomis ir bailiais sąjungininkais. Po paskutinių apkarpymų britų kariuomenė tuoj taps mažiausia nuo karų su Napaleonu.
Tuo tarpu mūsų „ypatingi santykiai“ su Amerika sulaukė išbandymo, kai mes nesugebėjome paremti B.Obamos dėl intervencijos į Siriją.
Dar blogiau – Vakarų žvalgyba buvo visiškai sukompromituota Edwardo Snowdeno – buvusio NSA kontraktininko, kuris, pavogęs dešimtis tūkstančių slaptų dokumentų, rado prieglobstį Rusijoje.
Tai bus NATO pabaiga – ir bauginančio naujo pasaulio aušra.
Deja, savimi patenkinti žurnalistai, kurie taip pakenkė mūsų žvalgams viešindami Vakarų paslaptis, buvo įvertinti didžiausiu Amerikos žiniasklaidos prizu – Pulitzerio premija.
Jeigu Vakarai nepasipriešins Rusijai, V.Putinas garsiai smerkdamas mūsų „agresyvų elgesį“ įves savo branduolines pajėgas į parengtį.
Artėjant Didžiojo karo šimtmečiui liepą, istorikai stengiasi sudėlioti įvykių, kurie pradėjo konfliktą, grandinę. Aš galiu ir klysti, tačiau ar po šimto metų mūsų palikuonys nežvelgs į įvykius Ukrainoje kaip į kito didžiojo pasaulinio sukrėtimo pradžią?
