Europos Sąjungos (ES) komisarų pareigos keistos: jie – daugiau nei visuomeninė tarnyba, bet mažiau nei vyriausybė. Gal dėl to dabartinei Europos Komisijai (EK) baigiant savo penkerių metų kadenciją paprasti europiečiai, net Briuselio gyventojai, neįsivaizduoja, kas yra jų komisarai. Vieni šių pareigūnų, tiesą sakant, nusipelno likti neatpažinti, kiti kelia daugiau pagarbos.
Dešimt geriausiųjų
Ispano Joaquino Almunios (ekonomikos ir valiutos reikalai) darbas keblus: sergėti „stabilumo ir plėtros“ paktą, kurio didžiosios valstybės nepaisė net prieš prasidedant krizei, kai gerokai šoktelėjo valstybių skolos ir biudžeto deficitas. Prieš metus prasidėjus panikai J.Almunia liko ramus, rimtas ir tvirtas. Jis toliau plėtė pagalbą sunkmetį mėginančioms įveikti ES valstybėms ir vis įspėdavo didžiąsias dėl skubotų veiksmų pasekmių.
Kai kurie komisarai gerbtini už viešą tiesos sakymą. Estas Siimas Kallasas (administracija) paviešino didžiules sumas, kurias EK skyrė analitikams („Think Tank“) ir „nevyriausybinėms“ grupėms Briuselyje remti. Joe Borgas (žuvininkystė) iš Maltos bendrąją žuvininkystės politiką pavadino katastrofa. Danė Mariann Fisher Boel (žemės ūkis) pranešė ūkininkams, kad ateityje nebus nei reguliavimo, nei subsidijų, ir prastūmė rimtas reformas (pavyzdžiui, dėl cukraus gamybos reguliavimo).
Kai kurių komisarų reikšmė padidėjo. Pavyzdžiui, kai Andris Piebalgas perėmė energetikos portfelį 2004 metais, ši sritis buvo lyg ramus užutekis.
Kai europiečiai sutartinai peikė rizikos draudimo fondus ir privatų kapitalą, airis Charlie McCreevy (vidaus rinka) pareiškė, jog kreditų krizė kilo ne dėl jų ir kad sunkmečiui pasibaigus paskolų vėl prireiks. Europos rėmėjams pasmerkus Airiją, kuri pirmuoju referendumu nepritarė Lisabonos sutarčiai, jis pasakė, kad dauguma šalių per referendumą būtų balsavusios taip pat.
Kai kurių komisarų reikšmė padidėjo. Pavyzdžiui, kai Andris Piebalgas perėmė energetikos portfelį 2004 metais, ši sritis buvo lyg ramus užutekis. Po Rusijos ir Ukrainos nesutarimų užsukus dujų kranelį Europai, energetika tapo ES prioritetu. Žaviai niūrus latvis, mėgstantis kartoti padėjėjams: „Tai ir vėl katastrofa“, ilgainiui įgijo pasitikėjimo. Panašiai atsitiko ir Meglenai Kunevai. 2007 metais, kai į ES buvo priimta Bulgarija, ji tapo vartotojų reikalų (nieko gera nežadantis portfelis) komisare. Liberalė M.Kuneva nusprendė propaguoti vartotojų teises, stengėsi padėti europiečiams susitaikyti su konkurencija ir laisvąja rinka. Ji atkreipė į save dėmesį, nes apdairiai rinkosi veiklos tikslus (bankų mokesčiai, klaidinantys skrydžių bendrovių tinklalapiai). Olli Rehnui (plėtra)
padėjo laikymasis atokiai. Protingas, bejausmis suomis ES kaimynų viltis įstoti į Bendriją pavertė vangiu techniniu procesu. Tai palaiko ES plėtros idėją tuo metu, kai kalbėti apie bloko plėtimą labai nepopuliaru.
Dvi žvaigždės anksti pasitraukė iš EK. Viena jų – Peteris Mandelsonas, vėl tituluojamas lordu, nes tapo Jungtinės Karalystės pirmuoju valstybės sekretoriumi. Kai ėjo prekybos komisaro pareigas, šis kandus ir nediskretiškas britas buvo vienas iš kelių didžiųjų politinių EK tūzų. Kaip ir Dalia Grybauskaitė (biudžetas) prieš tapdama Lietuvos prezidente. Ši komisarė garsėjo bebaimiškumu ir smarkumu. 2005 metais susitikusi su Tony Blairu, kai šis torpedavo ES biudžeto priėmimą, D.Grybauskaitė iškart atkirto jam: „Pone Blairai, man reikia ne apgailestavimų, o rezultatų.“
Ne tokie geri komisarai
Franco Frattini (teisingumas) įvaizdis nėra labai šviesus. Šis protingas vyras, gerokai per daug laiko praleidęs politikuodamas gimtojoje Italijoje, 2008 metais pasitraukė iš komisaro pareigų ir perėmė Italijos užsienio reikalų ministro portfelį. Tačiau F.Frattini norėtų grįžti ir, ratifikavus Lisabonos sutartį, gauti aukštą užsienio reikalų patikėtinio postą. Tai nebus lengva, nes Italijos užsienio politika, raginanti ES suartėti su Iranu, Rusija ar Libija, kitose ES sostinėse neturi šalininkų.
Pone Blairai, man reikia ne apgailestavimų, o rezultatų, Grybauskaitė iškart jam atkirto.
Vokietis Guenteris Verheugenas 1999–2004 metais buvo laikomas kietu ir nuostabiu plėtros komisaru. Paskui jo dėmesį ėmė blaškyti sudėtingas asmeninis gyvenimas, o dabartinis pramonės reikalų komisaro postas – aiškiai kelti nuobodulį. Per pasitarimus G.Verheugenas sprendžia sudoku.
Viviane Reding (informacinė visuomenė) iš Liuksemburgo buvo giriama už mobiliųjų telefonų funkcionavimo užsienyje atpiginimą: laikas parodys, ar gera mintis nustatyti mažmeninės kainos ribą. Austrė Benita Ferrero–Waldner (užsienio politika) – atkakli, bet neįtakinga ir savimi nepasitikinti politikė. Ji užsispyrusiai vengia kalbėti, tik skaito tai, ką yra pasirašiusi.
Nusivilta ir švede Margot Wallstrom (ryšiai). Šios moters moralizavimas erzina kolegas. Čekas Vladimiras Spidla (socialiniai reikalai) yra padorus žmogus, bet nevykėlis. Vengras Laszlo Kovacsas (mokesčiai) Briuselyje iš viso nepaliko jokio pėdsako.
Prieštaringai vertinama Neelie Kroes (konkurencija). Gerbėjai ją vadina nepriklausoma ir politiškai gudria olandų ledi, o skeptikai šaiposi, kad „N.Kroes labai palaiko“ oficialūs asmenys. Kai kas tvirtina, jog olandei nepavyko sutelkti rėmėjų, kai 2007 metais konkurencingumo politiką užsipuolė Nicolas Sarkozy. Šiuo metu N.Kroes vis svarsto, ar nereikėtų inicijuoti debatų, nes vyriausybės parama koncernui „Opel“ padeda išlaikyti vokiečiams darbo vietas ispanų, belgų ir britų sąskaita, o tai – itin didelis ES teisės pažeidimas. Jei N.Kroes ryžtųsi veikti nesulaukusi pritarimo, ji tikriausiai įsiutintų Vokietiją, bet išgelbėtų vieningą rinką. Tokiu atveju visas Briuselis būtų nukabinėtas šios komisarės plakatais.
