R.Pfau, dar vadinta Pakistano Motina Terese, į pietinį Karačio uostamiestį atvyko 1960 metais. Vienuolė penkis dešimtmečius praleido besirūpindama Pakistano ligoniais ir neturtėliais.
Ji Karačio uostamiestyje įkūrė Marie Adelaide raupsų centrą. Šioje įstaigoje buvo gydoma ir pati vienuolė, kai dviem savaitėmis anksčiau susirgo.
Šio centro vadovas Mervynas Lobo naujienų agentūrai AFP sakė, kad vienuolė mirė vėlų trečiadienį. Prognozuojama, kad velionei bus surengtos valstybinės laidotuvės.
Pakistano premjeras Shahidas Khaqanas Abbasi išreiškė apgailestavimą dėl R.Pfau mirties. „Galbūt ji ir gimė Vokietijoje, bet jos širdis visuomet buvo Pakistane“, – pridūrė jis.
Pakistano premjeras Shahidas Khaqanas Abbasi išreiškė apgailestavimą dėl R.Pfau mirties: „Galbūt ji ir gimė Vokietijoje, bet jos širdis visuomet buvo Pakistane.“
Bendradarbiaudama su vyriausybe R.Pfau rūpinosi raupsų gydymo centrų tinklu daugiau kaip 150-yje miestų. Jos iniciatyva buvo rengiami gydytojai, rūpinamasi tūkstančiais ligonių ir buvo įkurta nacionalinė šios ligos kontrolės programa.
Vienuolei taip pat buvo paskirti du aukščiausi civiliniai valstybiniai apdovanojimai.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui vokietė nusprendė tarnauti žmonijai. Ji tapo gydytoja ir prisijungė prie Skaisčiausios Mergelės Marijos Širdies dukterų kongregacijos, įkurtos per Prancūzijos revoliuciją.
Pakistane R.Pfau atsidūrė atsitiktinai. Jai keliaujant į Indiją dirbti, iškilo problemų su viza, todėl ji buvo priversta nutraukti savo kelionę Karačyje. Šiame mieste ji aplankė raupsuotuosius.
„Vienas svarbiausių klausimų daktarės Pfau dvasioje – kad religijos (dirbtų) kartu“, – sakė vienuolės kolegė daktarė Claudia Vilani.
„Ji tikėjo, kad didžiausia religija yra žmogiškumas“, – sakė ji.
R.Pfau taip pat buvo giriama už pagalbą nukentėjusiems per 2010 metais šalį nuniokojusius didžiulius potvynius. Ši nelaimė be namų paliko milijonus pakistaniečių.
