„Kartais atrodo, kad kažkas vaikšto po langu arba juda daiktai. Arba lyg kas nors sėdėtų ant manęs, – savo būklę apibūdina Margarita. – Mane nuolat kamuoja košmarai ir panikos priepuoliai. Man kažką diagnozavo, nepamenu. Jie sakė, kad pasveikti prireiks šešių mėnesių. Negaliu būti viena, nors labai noriu užsidaryti nuo visų savo kambaryje. Bet net ir tada, kai nesu viena ir ką nors veikiu, man prieš akis vis tiek iškyla visas tas siaubas“.
Pasak Margaritos, būdama kare ji nepastebėjo su ja įvykusių pokyčių, tačiau grįžusi į Rusiją suprato, kad jos psichika visiškai palaužta. Tai, ką matė ir patyrė, ji pasakoja ramiu ir lygiu balsu, tačiau dėl to jos pasakojimai apie kareivius, kuriuos žudė jų pačių bendražygiai, apie girtus karininkus, smurtaujančius prieš šauktinius, ir medicinos kuopos ištekėjusias moteris, verčiamas lytiškai santykiauti, tampa dar baisesni. Pačios Margaritos niekada nepavyko palaužti ir su kuo nors „suvesti“, nors bandė nuo pat pirmos dienos.
„Pulkininkui tu patikai“
42 metų Margaritai sutartis buvo pasiūlyta 2022 m. vasarą, kai ji nuvyko į karinės registracijos ir įdarbinimo tarnybą, kad gautų banko pažymą, jog yra karinė pensininkė. 2017 m., po vienuolikos metų tarnybos kariuomenėje, ji išėjo į atsargą ir persikėlė į Belgorodą, tačiau per penkerius metus nesugebėjo rasti tinkamo darbo. Jos žodžiais tariant, civiliame gyvenime ji nesijautė gerai, todėl nusprendė savanoriauti „specialiojoje operacijoje“, kaip Rusijoje vadinamas jos neišprovokuotas karas prieš Ukrainą.
„Turiu sergančių vaikų, nors jie jau suaugę. Jie yra nuo manęs priklausomi, o aš esu viena. Plius paskolos. Taigi sutikau, – sako Margarita. – Mane priėmė į medicinos skyrių kaip ligoninės slaugytoją. Viską turėjau išmokti greitai, nes nebuvo laiko galvoti“.
Tačiau Margarita medicinos kuopoje atsidūrė ne iš karto. Anot jos, pulkininkas, kuriam ji krito į akį, paskyrė ją į štabą.
„Kai pirmą kartą atvykau į Nižnij Novgorodą, į Novosmoliną, šis pulkininkas mane iš karto pastebėjo. Jis vadovauja 10-ajam tankų pulkui. Jis pasakė: „Margo, ateik čia“. Jis paklausė manęs, kodėl nesu apsirengusi, nes dar neturėjau uniformos. Pasakiau jam, kad nėra mano dydžio. Jis liepė man apsirengti ir pasakė, kad rytoj eisiu dirbti į štabą. Iš pradžių nesupratau, nes buvau paskirta į medicininę kuopą. Bet kai nuėjau dirbti į štabą ir pradėjau kalbėtis su vaikinais iš personalo skyriaus, jie man pasakė: „Pulkininkas tave stebi. Tu tikriausiai būsi fronto žmona“. Paklausiau, ką tai reiškia, o jie man atsakė, kad gaminsiu, skalbiu ir jį maloninsiu.
Supratęs, kad Margarita savo noru nesiruošia tapti fronto žmona, jis įsakė sudaryti jai nepakeliamas sąlygas, kurios priverstų ją sutikti.
Po mėnesio suformuotas pulkas buvo išsiųstas į Ukrainą. Ten Margarita tikėjosi atremti vis labiau įkyrėjusio aukšto rango karininko priekabiavimą, gelbėti sužeistuosius ir būti naudinga, bet vietoj to atsidūrė tikrame košmare, kur galiojo tik vienas įstatymas – pulkininko žodis. Supratęs, kad Margarita savo noru nesiruošia tapti fronto žmona, jis įsakė sudaryti jai nepakeliamas sąlygas, kurios priverstų ją sutikti.
„Kai atvykome ir pagaliau patekau į medicinos kuopą, jos vadas man pasakė, kad pulkininkas liepė mane griežtai nubausti, – pasakoja Margarita. – Mėnesį gyvenau tiesiog gatvėje. Kai kiti miegojo palapinėse ir nameliuose, aš miegojau ant žemės, šalia kelio, nedideliame miškelyje. Kartu su lauko pelėmis. Žinoma, stengiausi kaip nors sušilti. Bet kai tau šalta, niekada negali miegoti. Galėjo ir alkaną palikti. Jie norėjo mane palaužti, kad sutikčiau su juo miegoti. Bet aš atsilaikiau, o kai jis tai suprato, jo įsakymu iškart buvau permesta į artileriją. į raudonąją zoną, pačiame priekyje. Galbūt jis tikėjosi, kad ten ir nudvėsiu“.
O jei grįžčiau nėščia?
Pasak Margaritos, kartu su ja medicinos kuopoje tarnavo septynios 23-38 metų amžiaus moterys, ir kiekvieną jų bandė priversti santykiauti su karininkais.
„Vieną – į žvalgybą, kitą – tankistams, trečią – pėstininkams. Kai atvykome, žinoma, niekas nežinojo, kas ten vyksta. O kai viską supratome, kelio atgal nebebuvo, – pasakoja Margarita. – Savo akimis mačiau, kaip būrio karininkas pašovė „savo“ merginą Svetlaną. Ar jie buvo per daug išgėrę, ar buvo kažkoks pavydas, nežinau. O sutvarkė viską taip, lyg tai būtų ukrainiečių darbas. Jis peršovė sau ranką, esą ją gynė, ir maždaug po trijų savaičių lyg niekur nieko grįžo iš ligoninės“.
Po sužeidimo Svetlana išgyveno, bet liko neįgali. Jai jau buvo atliktos penkios operacijos, o šeštoji dar tik laukia.
„Iš pradžių ji buvo išsiųsta į Volnovachą, tačiau ten nieko nebuvo padaryta. Tada į Rostovą, o paskui į Maskvą, kur ji išbuvo du mėnesius. Jai viską pašalino. Tai nebuvo kiauryminė žaizda, kulka viduje pasiblaškė ir įstrigo. Viską jai sudraskė. Šiuo metu ji yra namuose Buriatijoje, bet kovo mėnesį turės grįžti į Maskvą dar vienai operacijai. Jai bus susiūta likusi žarnyno dalis. Jos kontraktas turėjo baigtis vasario mėnesį, bet ji spėjo išbūti tik rugsėjį ir spalį“, – pasakoja Margarita.
Prieš tai būrio vadas šaukiniu Akacija Svetlaną mušė šautuvo buože, buvo liudininkų. Margarita sako, kad tai, kas įvyko, sukėlė jai šoką. Visos kareivės buvo ištekėjusios, tačiau tik Svetlana papasakojo vyrui apie tai, kad buvo verčiama miegoti su karininkais.
„Ji vienintelė paskambino ir prisipažino. Nes kas bus, jei ji grįš nėščia? Vyras su ja nesikalbėjo pora savaičių, o paskui paskambino ir pasakė, kad jai atleido ir lauks, svarbu, kad gyva grįžtų. Aš tuomet neišlaikiau ir pasakiau, kad netylėsiu. Jūs čia savus žudote! Divizijos vyriausioji gydytoja, taip pat moteris, pulkininkė, piktinosi visu tuo, bet ji taip ir nesugebėjo mūsų surasti. Mūsų kuopa visada būdavo velniai žino kur, net kai kiti jau gyveno nameliuose. O mes gyvenome miške. Mūsų niekada nepasiekdavo jokia humanitarinė pagalba, nors daug kartų ją užsakinėjau ir mums jos labai reikėjo“, – pasakojo Margarita.
Galiausiai beveik visos merginos buvo palaužtos ir grasinimais arba patyčiomis, dėl kurių gyvenimas tapdavo nepakenčiamas, buvo priverstos teikti seksualines paslaugas.
Galiausiai beveik visos merginos buvo palaužtos ir grasinimais arba patyčiomis, dėl kurių gyvenimas tapdavo nepakenčiamas, buvo priverstos teikti seksualines paslaugas. Kai kurios iš jų, pasak Margaritos, miegojo net su keliais vyrais. Tačiau tokioje aplinkoje jų niekas nesmerkė, nes jos tiesiog turėjo kaip nors išgyventi.
„Aliną atidavė rugsėjo mėnesį. Jai buvo tiesiog pasakyta: būsi su šituo, tu jam patikai, – pasakoja Margarita. – Merginos tiesiog su tuo susitaikė. Jos nusprendė, kad šiame kare geriau gyventi rojuje – pamaitintoms ir su cigaretėmis. Kartą vienas karininkas man pasakė: „Aliną mes pardavėme, parduokime ir tave!“ Bet aš į jį pažvelgiau tokiu žvilgsniu, kad jis tuoj pat pridūrė: „Gerai, gerai, tik juokauju“.
Moterys nebandė bėgti į Rusiją, nes jų nebūtų įleidę per sieną, pasakojo Margarita. Be to ir savi, pasak jos, už tai būtų galėję nušauti.
Moterys kare
Marina Zaiceva iš Sankt Peterburgo yra į pensiją išėjusi praporščikė, 2001-2006 m. tarnavusi Čečėnijoje. Dabar ji tikriausiai taip pat būtų dalyvavusi kare, tačiau tarnybą paliko 2019 m.
Pasak M.Zaicevos, vadinamosios „fronto žmonos“ kariuomenėje egzistuoja jau seniai. Moterys, sutikusios atlikti šį vaidmenį, gali pereiti nuo vieno kariškio prie kito tuo atveju, jei „vyras“, pavyzdžiui, yra kur nors perkeliamas. Buvo tokių atvejų, kai ji tarnavo. Tačiau „fronto žmonos“ paprastai yra vienišos moterys, ir jos gyvena su karininkais savo noru.
„Prisimenu, kai dalyvavome Čečėnijos kare, sėdėjome prie bendro stalo: karininkai, seržantai, praporščikai. Išleidžiame vieną partiją ir sutinkame kitą, – pasakoja Marina. – O viena moteris prie stalo skundžiasi, kad „maniškis“ išėjo. Jis grįžo namo pas žmoną, pas šeimą. O antra moteris ją užjaučia, sakydama, kad teks susirasti naują „stogą“. Būna skirtingų situacijų. Žinoma, viskas priklauso nuo moters. Kai kurios gali pastovėti už save, o kai kurios ieško „stogo“.“
Kasė sau kapo duobę
Apie seksualinį priekabiavimą pulke „Sever.realii“ korespondentei papasakojusi kariškė Margarita tvirtina, kad karininkai taip pat šaudė į kareivius. Tiesa, kitomis aplinkybėmis. Tiems, kurie nenorėjo vykti į frontą, buvo taikomas išbandytas metodas – juos nuogus laikydavo šaltame ir drėgname rūsyje su žiurkėmis. Bet jei tai nepadėdavo, pulko vado pavaldiniai taip pat turėjo savų „originalių“ būdų paveikti atsisakančiuosius.
-
Rusijos karo akademijoje – paslaptinga trijų kadetų mirtis
-
V.Zelenskis apie derybas dėl taikos: Ukraina jau pasiūlė savo formulę
-
Rusijos FSB agentai iš anksto „ruošė“ Ukrainą karui: analitikai atskleidė jų veiksmus ir paaiškino, kodėl planas žlugo
-
Problema Rusijai – kariškiai yra beveik visi sportininkai
„Jie buvo priversti kasti sau kapo duobę. Jie iškasė duobę ir buvo priversti į ją atsigulti. O kiti vaikinai, grasindami ginklu, iš viršaus juos visiškai užverčia žemėmis. Lauke nelieka net galvos. Na, galima kurį laiką taip gulėti. Tada būrio vadas arba kuopos vadas atsitraukia atgal ir šaudo į tas duobes serijomis. Tam, į kurį pataikė, – viso gero, o tas, kuris liko gyvas, – jau ne savam prote išlipa iš tos duobės. Jiems jau buvo viskas vienodai. Tada juos siuntė į frontą“, – pasakoja Margarita.
Ji kelis kartus slaugė mobilizuotus vaikinus, kuriuos sumušdavo savi. Į ligoninę juos siųsdavo tik kraštutiniu atveju, iškilus mirties grėsmei.
„Vieno paklausiau, kas nutiko. Jis atsakė, kad nieko neprisimena. Buvo suduotas stiprus smūgis šautuvo buože, jis prarado sąmonę, o tada jie turbūt jį daužė. Jis buvo baisios būklės, – pasakoja Margarita. – Tuo metu buvome Donecke. Man kažkaip pavyko gauti automobilį ir nuvežti jį į Volnovachos ligoninę. Ten jį gydė ir išsiuntė į Rostovą. Dabar neprisimenu jo vardo ar pavardės. Ten buvo daug tokių vaikinų“.
Anot jos, buvo stengiamasi sužeistųjų nevežti į Rusijos teritoriją. Tik sunkiai sužeistus. Kitus reikalavo gydyti vietoje, kad kuo greičiau galėtų išsiųsti atgal į frontą. Po kurio laiko Margarita pasakojo, kad į viską, kas vyko, pradėjo žiūrėti „stiklinėmis akimis“. Kitaip, prisipažįsta ji, jos psichika tiesiog būtų neatlaikiusi.
Juoduma vietoj pirštų
„Jei kas nors galėdavo nuvažiuoti į miestą ir nusipirkti bulvių ar svogūnų, vaistų ir t. t., viskas buvo mainoma, – sako Margarita. – Nes žmonės nieko neturėjo. Vaikinai apkasuose sėdėjo alkani ir apskurę, algos negaudavo po pusę metų. Už rugsėjį jiems sumokėjo, bet už kitus mėnesius nesumokėjo nė cento. Žmonės tarsi neegzistavo. Štai su jais mes ir mainydavomės. Mums taip pat reikėjo ginklų ir reikmenų, kad galėtume apsiginti. Kai išvykome iš Rusijos, mums davė tik po keturias dėtuves su trisdešimt šovinių. To neužtektų net vienam kartui. Mes ju kare buvome, reikėjo turėti atsargų“.
Nebuvo, pasak Margaritos, ne tik šovinių ar granatų, bet ir technikos Nebuvo kuo nuvažiuoti net iki artimiausios parduotuvės, kuri buvo už 60 kilometrų.
Vienas baisiausių Margaritos prisiminimų – rusų kareiviai, kurie, norėdami pasitraukti iš fronto linijos, žalojasi.
„Jie šaudydavo sau į kojas, nes jau kelias savaites buvo išbuvę apkasuose ir tiesiog nebegalėjo vaikščioti. Nuo nuolatinės drėgmės ir šalčio jiems pradėjo pūti kojos. Kai jie nusimaudavo batus, aš tiesiog baisėdavausi, niekada anksčiau nebuvau mačiusi nieko panašaus. Tiesiog juoduma su mėsa, išdžiūvusiu krauju, net kojų pirštų jau nebebūdavo galima atskirti. Jau nieko nebegalėdavai padaryti, tik amputacija“, – prisimena Margarita.
Jie šaudydavo sau į kojas, nes jau kelias savaites buvo išbuvę apkasuose ir tiesiog nebegalėjo vaikščioti. Nuo nuolatinės drėgmės ir šalčio jiems pradėjo pūti kojos.
Viena iš keturių moterų patyrė priekabiavimą
Sankt Peterburgo aukštosios ekonomikos mokyklos docentas Maksimas Arzamascevas savo moksliniame straipsnyje apie seksualinį priekabiavimą pateikia statistinius duomenis, rodančius, kad kas ketvirta Rusijos kariuomenės karė patyrė vienokį ar kitokį seksualinį priekabiavimą.
Santykius kariniuose daliniuose tyrinėjantis psichologas Igoris Selivanovas pasakoja istoriją, kaip Čečėnijos kampanijos metu viename iš dalinių vienam karininkui teko tiesiogine prasme slėpti nesusituokusias kontraktininkes nuo karininkų, atvykusių tikrinti dalinio.
Rusijos kareivių motinų komiteto sekretorė Valentina Melnikova, žmogaus teisių gynimo veiklos istoriją skaičiuojanti dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, teigia, kad moterys labai retai kada kreipdavosi su skundais dėl karininkų seksualinio priekabiavimo ar išprievartavimo. Paprastai moterys mieliau apie tokius dalykus nepraneša.
„Kol jos tylės, tol tai tęsis. Nežinau, kodėl jos tyli ir kodėl nuolankiai visa tai kenčia. Tai reikia aptarti su psichologais, – sakė V.Melnikova. – Tai vyksta ne tik būrio ar kuopos lygmeniu. Tas pats vyksta ir štabuose. Tikrovė tokia, kad niekas nenori nieko surasti ar nubausti“.
Pasak V.Melnikovos, Rusijos kariuomenėje seksualinį priekabiavimą patiria ne tik moterys, bet ir vyrai, nes kariniuose daliniuose „kapitonų ir majorų lygiu“ yra netradicinės seksualinės orientacijos asmenų, tokių skundų iš karių sulaukiama visada. O homoseksualių santykių problema kariuomenėje egzistuoja nuo sovietinių laikų.
