Specialiame interviu 15min G.Burbulis teigė, kad lietuvių ir rusų dialogui būtina pastanga nežvelgti į vienas kitą kaip į istorijos lemtus priešus ir suvokti dabartinės situacijos keblumą.
– Jūs esate vienas iš Sovietų Sąjungą galutinai sugriovusio Belovežo susitarimo autorių, esate žmogus, kuris padėjo pamatus demokratinei Rusijai. Jūsų manymu, kodėl Rusija galiausiai pasuko tokiu keliu, kuriame ji yra dabar? Kas nutiko demokratijos idėjai Rusijoje?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad aš labai išgyvenu dėl to, kokioje situacijoje šiuo metu yra Rusijos valdžia, kad įsigalėjęs Kremliaus režimas. Turiu galvoje visų pirma kalbas apie sovietinių laikų galią, bandymus perrašyti tikrą istoriją, falsifikacijas, naujų mitų kūrimą. Kodėl tai daroma?
Kartais labai užtikrintai teigiama, kad tai yra imperijos ambicijos, kad viskas prasidėjo nuo 2008 metų Vladimiro Putino kalbos Miunchene, kai jis kažkurią atvirumo akimirką pareiškė, kad Vakarai vykdo dvigubų standartų politiką, kad mes taip nesitarėm, kai po Belovežo susitarimo buvo pademonstruotas geranoriškumas, ryžtas bendradarbiauti, kad mes taip nesitarėm, kad kažkas bus paskelbtas Šaltojo karo laimėtoju.
Bet aš nemanau, kad tai yra imperinės ambicijos. Imperinės ambicijos susijusios su tokios pačios imperijos, jos sienų atkūrimu, o tai yra neįmanoma. Aš tai vadinčiau imperijos sindromu. Savotišku susirgimu, kurį mes bendromis pastangomis turime ištirti ir suprasti. Reikia paaiškinti, kodėl tas susirgimas pastaraisiais metas taip pradėjo plisti. Kodėl mes pradėjome naujas ginklavimosi varžybas? Kodėl valdžios, sprendimų priėmimo sistema Rusijoje tapo monokratinė? Kai kada sakoma, kad Putino režimas yra hibridinė autokratija, tačiau aš jį vadinu monokratija, todėl, kad sprendimų priėmimo sistema yra suniveliuota, suformuota taip, kad tarnautų korporatyviniam ir korupciniam interesui. Virš jų stovi prezidentas, kuris užsitikrinęs visų šių grupių lojalumą.
Ar to nebuvo tikėtasi? Ne, manau, kad toks pavojus buvo nujaučiamas. Turėtume prisiminti, kad Rusijos istorijoje daugybę kartų, nuo pat carų valdymo laikų, buvo bandoma įgyvendinti svarbias reformas, bet daugybę kartų jos atsimušė į kontrreformas. Turbūt tragiškiausias toks atvejis buvo 1917 metais, kai mes vietoj evoliucinio perėjimo nuo carinės imperijos, valdomos Nikolajaus II, perėjome prie sistemos kaitos, kuri atnešė bolševikų terorą ir galiausiai tikra antropologine katastrofa, penkerius metus trukusiu pilietiniu karu.
Imperijos subyrėjimas, jos demontavimas jau buvo neišvengiamas, o pasekmės jaučiamos dar iki šiol.
Neturėtume pamiršti, kad 1922 metais tas „kruvinasis referendumas, kaip galime pavadinti pilietinį karą, baigėsi Sovietų Sąjungos sukūrimu. Tai buvo ydinga konstrukcija, ji savyje turėjo prigimtinę traumą ir ta trauma po septyniasdešimties metų galiausiai nulėmė 1990-ųjų, 1991-ųjų metų įvykius. Imperijos subyrėjimas, jos demontavimas jau buvo neišvengiamas, o pasekmės jaučiamos dar iki šiol. Nebūna tokių akimirkos pokyčių, greitų permainų tokioje daugialypėje valstybėje kaip Rusija. Tai daugybė etninių, specifinių kultūrų, regioniniai skirtumai, resursų skirtumai.
Tam, kad taptum laisvu, atsakingu piliečiu, kurtum tokią valstybę, tam reikia labai aiškaus supratimo, labai didelės valios, o pas mus šiandien sociumas yra traumuotas ir traumuotas jis įvairiomis formomis. Ir galiausiai, susiformavo nauja karta, kuri nebeprisimena 1990-ųjų įvykių. Jų jau kitokios vertybės, požiūris į gyvenimą, kartų, socialinių grupių, naujosios biurokratijos ir visuomenės konfliktus. Ir tas požiūris yra atsainus, indiferentiškas, užmirštant praeities įvykius. Tai sunkus užmaršties sindromas. O jis savo ruožtu veda į vertybių sistemos ignoravimą, nenorą mąstyti apie ateitį.
Taigi, turime tokią situaciją, kad šiandienos valdžia Rusijoje skatina tą užmarštį. Dar daugiau, ji skleidžia tokį požiūrį į 90-uosius metus, į mūsų darbą, kaip į istorinę klaidą. Sakoma, kad mes padarėme viską, kad didi valstybė prarastų viską, dėl ko ji buvo didi. Tai visiškas tikrovės iškraipymas, bet matome, kad jis yra palaikomas. Klausimas Rusijoje keliamas taip: kokios praeities reikia, kad ji užtikrintų ateitį šiandienos valdžiai? Jiems reikia ne objektyvios, tikros istorijos, o perrašytos, sutvarkytos, patogiai pakeistos, kad paremtų naują formą paternalistinio tikėjimo, jog valdžia duos viską.
– Viena iš Vladimiro Putino Rusijos ypatybių yra išorės ir vidaus priešų paieška, jų kūryba. Dažnai apklausose priešais įvardijami Baltijos šalių gyventojai, ypač estai ir lietuviai. Kodėl, jūsų manymu, dalis rusų visuomenės mato mus kaip priešus?
– Labai svarbus ir teisingas klausimas. Pabandysiu jį atsakyti iš dviejų pozicijų. Gruodžio 8-oji, 1991-ieji metai, Genadijus Burbulis kaip antras asmuo naujoje Rusijos valdžioje, kartu su prezidentu Borisu Jelcinu pasirašo istorinį dokumentą. Už 145 milijonus Rusijos gyventojų. Bet mano proseneliai, seneliai ir mano tėvas – lietuviai. Ir man ne tiek svarbi ta reformatoriaus etiketė, kiek lietuvių, Lietuvos valdžios klausimas ir jos buvęs santykis su Rusijos imperija.
Man rodos, kad mes, ir čia aš pabrėžiu mes, kaip lietuviai ir rusai, aštriname ir akcentuojame pastarųjų dešimtmečių įvykius, nematydami, kaip persipina likimai. Nereikėtų dabartinio režimo nuomonės visiškai tapatinti su Rusijos visuomenės nuomone. Reiktų suprasti, kad ta priešų paieška ir jų kūrimas, tai ne vien dabartinės Rusijos valdžios bandymas solidarizuoti rusus po tuo tariamu didžios valstybės gaubtu. Galima kalbėti ir apie tai, kad iš Lietuvos valdžios, elito pusės yra sąmoningas ar nesąmoningas nusistatymas, kuris tą nesveiką Rusijos požiūrį kartais paskatina. Aš matyčiau ir istorinius panašumus. Lietuva taip pat yra istorinė imperija, praradusi savo statusą, kovojusi dėl laisvės, ją atgavusi ir vėl praradusi.
Tai yra savotiškos traumos, kurios veikia šimtmečius ir negalima teigti, kad ir naujas požiūris nėra iš dalies pastatytas ant šių skausmingų patirčių.
Tai yra savotiškos traumos, kurios veikia šimtmečius ir negalima teigti, kad ir naujas požiūris nėra iš dalies pastatytas ant šių skausmingų patirčių. Kitas svarbus dalykas, mes esame svarbių interesų akivaizdoje. Rusijos grėsmė ir jos pabrėžimas yra galimybė dar kartą patvirtinti Europos ir Transatlantiniams partneriams, kad būtina pagelbėti, apginti. Aš noriu pabrėžti, kad tas priešo sindromas šiuo metu yra abipusis.
Man suprantama ir labai svarbu, kad XXI amžius, tie laikai, kuriais mes gyvename priėjo ribą, kai nebegali būti mažų ir didelių tautų. Nėra ir negali būti stiprių ir silpnų valstybių. Jei mes galėtume permąstyti šį klaidingą požiūrį, jei sugebėtume suprasti iš kur kilo grėsmės, kurios šiame amžiuje mums iškilo, galbūt sugebėtume kitaip žvelgti į mūsų laukiančias galimybes, ieškoti, kad ir mažų, bet labai svarbių sąlyčio, dialogo taškų. Mažų, bet labai svarbių istorinio teisingumo gestų. Atrastume mažų kultūros ir atminties įprasminimo segmentų, kuriuose Lietuva ir Rusija galėtų bendradarbiauti, nepriminsime kai kurių istorinių klaidų, o suprasime, kad ateities labui reikia užmegzti ryšius.
Aš visiškai įsitikinęs, kad net ir tokios agresyvios Rusijos akivaizdoje Lietuvai tikros grėsmės nėra. Bet šio pavojaus eskalavimas, kylantis iš Kremliaus ir palaikomas kai kurių Lietuvos elito atstovų, yra didelė problema. Tai ir mūsų Baltijos-Juodosios jūros forumo idėja. Mes norime apmąstyti tuos 1990-ųjų įvykius, suprasti Baltijos valstybių konsensuso pavyzdį.
Reikia prisiminti tuos laikus, kaip pavyzdį, kai susitarimo dvasia buvo dominuojanti. Šiuo metu ši dvasia pasitraukusi į šoną. Pasakysiu paprastai, atrodo, kad kai kuriems tiesiog būtina skatinti tą grėsmės nuojautą, nuolatinį pavojų, bet tai destruktyvu, tai nepadės nei Baltijos valstybėms, nei Rusijai. Todėl ir mūsų formuluojamas principas: per dialogą į pasitikėjimą ir taiką.
– Ar tikrai manote, kad tą dialogo politiką tarp Lietuvos ir Rusijos galima sugrąžinti be didelio politinio sukrėtimo, valdžios pasikeitimo Rusijoje? Ar įmanoma sugrąžinti tą 1990-ųjų pradžios demokratinį idealizmą?
– Mes ieškome galimybių skatinti pasitikėjimą ir bendrų sprendimų ieškojimą dabartinėmis, labai sunkiomis sąlygomis. Visų pirma, bandysime kurti universitetų dialogą Baltijos-Juodosios jūros forumo idėjų pagrindu. Nepriklausomi universitetai turėtų būti tie reaktoriai, kurie skleidžia laisvės, žinojimo vertės supratimą, susitarimo pasaulio supratimą. Manau, kad toks formatas labai teisingas.
Mes kenčiame nuo dabartinės politikos primityvumo, kai visiškai nauji pavojai vertinami ir bandomi spręsti XX amžiaus priemonėmis.
Buvę valstybių lyderiai, savo laiku turėję didžiausią valdžią šalyse, šiandien, atskirai nuo jų valstybių politinės konjunktūros, interesų, bando paskatinti atrasti bendrų požiūrio taškų. Mes kenčiame nuo dabartinės politikos primityvumo, kai visiškai nauji pavojai vertinami ir bandomi spręsti XX amžiaus priemonėmis. Mums reikalingas naujas, sisteminis, mokslu paremtas požiūris.
Tam reikalingas studentų, mokslininkų, visuomenės kritikų, kultūros veikėjų, religijos veikėjų bendrumo ieškojimas. Proto ir sąžinės ieškojimas. Neniekinti vieniems kitų, nesuteikti kelio fobijoms ir per jas formuoti kažkokį dominavimo naratyvą, pakeisti save ir pakeisti savo požiūrį į vienas kitą.
– Ačiū už pokalbį.
