„Newsweek“ pristato ištraukas iš Irano kalėjime kalinto žurnalisto Maziaro Bahari knygos „Tuomet jie atėjo manęs“ („Then They Came for Me“).
Pamenu, kaip mano sesuo, Maryam, pasakojo apie tai, kaip ją nusivedė į kalėjimo kankinimų kambarį ir be jokios priežasties sumušė. „Tai įvyko mano bausmei einant į pabaigą, – pasakojo ji po to, kai buvo paleista iš kalėjimo. Iraną valdant Khomeini režimui, ji čia pateko kaip politinė kalinė. – Manau, prieš mane paleisdami jie norėjo mane pamokyti, kad niekada nepamirščiau, kas yra kalėjimas.“ Bandžiau save įtikinti, kad Rosewateris, mano tardytojas, darė tą patį.
Buvau tikras, kad dariau viską, kad išvengčiau kančių, kurias Maryam ir mano tėtis patyrė kaip politiniai kaliniai. Vis dėlto netrukus po kontroversiškų prezidento rinkimų 2009 metais, kuriuos laimėjo Mahmoudas Ahmadinejadas, jie atėjo pasiimti ir manęs.
Kas, jei jie nulups mano nagus ir išplaks pėdas? Kiek atsispaudimų galėsiu padaryti tuomet?Rengti reportažus Irane pradėjau 1997 metais. Kūriau nepriklausomus dokumentinius filmus ir rašiau straipsnius savaitraščiui „Newsweek“. Ėmiausi visų atsargumo priemonių, kad nepatekčiau į valdžios nemalonę. Tačiau išmušė ir mano valanda. Prieš tai, kai buvau paleistas, buvau kankinamas 118 dienų. Mane paleido dėl pasaulyje prasidėjusios kampanijos, kurios priešakyje buvo mano žmona ir kuria Teheranas buvo raginamas paleisti mane į laisvę.
Netrukus po to, kai buvau suimtas, buvau pradėtas mušti. Tai privertė mane svarstyti: jei visa tai vyksta pačioje įkalinimo pradžioje, kas bus toliau? Kaip toli jie eis? Buvau girdėjęs pernelyg daug pasakojimų, todėl niekaip negalėjau užblokuoti siaubingų minčių, nedavusių man ramybės. Nulupami nagai. Elektros šokas sėklidėms. „Pirmas dalykas, kurį jie man padarė su replėmis – sutraiškė ausies spenelį, – pasakojo mano tėtis. – Jei manai, kad tai skausminga, neskubėk. Nėra nieko skausmingesnio už tai, kai jie tas reples panaudoja nagams nutraukti.“ Šiuos dalykus tėtis pasakojo daugybę kartų. Kai buvau vaikas, jis man kėlė pagarbią baimę. Mąsčiau, kaip jis galėjo atlaikyti tokį skausmą? Nežinojau, ar aš turėjau tiek jėgų, tačiau jo kadais ištarti žodžiai suteikė man viltį: „Jie manė, kad darydami didžiausią spaudimą privers mane atskleisti informaciją apie savo bendražygius. Tačiau aš to niekada nepadariau.“
Tėčio balsas skambėjo mano galvoje ir praėjus dienai po siaubingo sumušimo, kai atidarinėjami kitų kamerų durų metaliniai plyšiai mane siaubingai gąsdino. Buvo pusryčių metas. Visuomet laukdavau šio metalinio girgždesio. Jis reiškė, kad atėjo laikas valgyti. Ypač laukdavau arbatos. Tačiau tą rytą šis garsas vertė mane nerimauti. Laukiau, kol bus atidarytas ir mano kameros durų plyšys, tačiau tai neįvyko. Vietoj to žydraakis kalėjimo prižiūrėtojas atidarė duris. Tai buvo vienintelis kalėjimo prižiūrėtojas, nebijojęs kaliniams parodyti savo veido. Jis įpylė man puodelį arbatos. „Papusryčiauk, kai tik galėsi. Tavo specialistas nori tave iškart pamatyti, – pasakė jis ir uždarė duris. – Sugrįšiu po dešimties minučių.“ „Specialistas“, – tai kankintojo eufemizmas kalėjime.
Rankose laikydamas puodelį arbatos žiūrėjau į savo nagus. Ar dienai pasibaigus vis dar juos turėsiu? Pajutau, tarsi Maryam sėdėtų mano kalėjimo kameros kampe ir mane stebėtų. Pargriūdamas ant žemės ėmiau daryti atsispaudimus. Kas, jei jie nulups mano nagus ir išplaks pėdas? Kiek atsispaudimų galėsiu padaryti tuomet?
Mintis apie talžomą Maryam mane sugraudino. Akyse ištryško ašaros, kurioms neleidau pasirodyti nuo tada, kai buvau pradėtas kankinti. Darydamas atsilenkimus, stebėjau nuo mano ašarų vis tamsėjantį kilimą. „Maryam, aš būsiu stiprus, – pasakiau. – Bet kaip aš visa tai išgyvensiu? Kiek blogiau viskas dar taps ateityje?“
„Su kuo kalbiesi? – paklausė prie mano kameros durų stovėjęs prižiūrėtojas. Ignoruodamas jį atsisėdau ir gurkštelėjau arbatos. – Eikš, metas eiti.“ Nusekiau iš paskos – į dar vieną susitikimą su savo kankintoju.
Esu vienas iš laimingųjų, kuriam galiausiai pavyko pabėgti. Tačiau net ir praėjus bemaž dvejiems metams, kai mąstau apie šimtus savo draugų ir kolegų, besikamuojančių Irano kalėjimuose, vis dar pažadu savo sesei: „Maryam, aš būsiu stiprus. Nepamiršiu savo draugų“.
