Tvirtinimų būta išties bauginančių: jei NATO nepriklausanti Švedija pasirašytų susitarimą su Aljansu, Švedijos teritorijoje būtų dislokuoti slapti branduoliniai ginklai, taigi NATO galėtų be vyriausybės leidimo atakuoti Rusiją iš Švedijos, o NATO kariai, kuriems taikomas imunitetas nuo baudžiamojo persekiojimo, galėtų, nebijodami būti nubausti, prievartauti Švedijos moteris.
Rusijos tikslas – užkirsti kelią NATO plėtrai
Visi šie tvirtinimai yra neteisingi, tačiau didžiausia bėda yra tai, kad dezinformacija pasiekė tradicinę žiniasklaidą. Švedijos gynybos ministras Peteris Hultquistas, važinėdamas po šalį tam, kad supažindintų visuomenę su ketinimais galimai sudaryti susitarimą su NATO, buvo nuolat kamantinėjamas dėl pasigirdusių gandų.
Švedijos pareigūnams nepavyko atskleisti neteisingos informacijos šaltinio. Tačiau ir jie, ir įvairūs Amerikos ir Europos analitikai bei ekspertai žvilgsnį visų pirma kreipia į Rusiją.
„Žmonės prie tokių žinių nepripratę, todėl ir išsigando, – sakė ministro atstovė. – Jie nežino, kuo galima tikėti ir kuo turėtų būti tikima.“
Kaip dažnai nutinka panašiais atvejais, Švedijos pareigūnams nepavyko atskleisti neteisingos informacijos šaltinio. Tačiau ir jie, ir įvairūs Amerikos ir Europos analitikai bei ekspertai žvilgsnį visų pirma kreipia į Rusiją, nurodydami, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino užsienio politikos prioritetas – užkirsti kelią NATO plėtrai. Kaip pažymi N.MacFarquharas, viena priežasčių, kodėl 2008 m. Rusija įsiveržė į Gruziją, galėjo būti mėginimas užbėgti NATO plėtrai už akių.
Kryme, o dabar ir Sirijoje, V.Putinas demonstruoja šiuolaikiškesnius ir gerokai galingesnius karinius pajėgumus. Tačiau tam, kad atvirai pasipriešintų NATO, Europos Sąjungai arba Jungtinėms Amerikos Valstijoms, jam trūksta tiek ekonominės galios, tiek apskritai jėgos. Vietoj to, jis nusprendė savo ginklu paversti informaciją ir šiuo tikslu panaudoti įvairiausias priemones, padedančias sėti abejones ir susiskaidymą. Taip, pasak N.MacFarquharo, Rusija siekia suardyti glaudžius valstybių narių ryšius, sukiršinti jose veikiančias politines jėgas ir sumenkinti nepritarimo Rusijos veiksmams motyvus.
„Pasaulio įvykius Maskva vertina kaip specialiųjų operacijų sistemą ir labai nuoširdžiai tiki, kad ji pati yra Vakarų specialiųjų operacijų taikinys, – sakė Glebas Pavlovskis, buvęs V.Putino patarėjas ir vienas iš Kremliaus informacinės mašinos kūrėjų. – Esu tikras, kad veikia daugybė tokio pobūdžio pramanų kūrimu užsiimančių įstaigų, ir kai kurios iš jų yra susijusios su valstybe.“
Pasak JAV pareigūnų, jiems yra žinoma tai, kad savo neteisėtus metodus Kremlius taiko ir Jungtinėse Valstijose. Rusijos žvalgyba, kaip įtariama, yra atsakinga už Demokratų nacionalinio komiteto elektroninių laiškų nutekinimą, sutrikdžiusį Hillary Clinton rinkimų kampaniją.
Dezinformacijos paskirtis – priversti žmogų abejoti
Kremlius naudojasi ir tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis, pavyzdžiui, naujienų agentūra „Sputnik“ ir televizijos tinklu „Russia Today“, ir slaptais kanalais, kaip šiuo atveju Švedijoje, kurių praktiškai neįmanoma atsekti.
Kaip teigė Švedijos saugumo tarnybos atstovas Wilhelmas Unge, pristatydamas metinį pranešimą, Rusija, vykdydama plataus masto puolimą, išnaudoja abu metodus. Pasak jo, pasitelkiamos visos priemonės – nuo interneto „trolių“ iki propagandos ir dezinformacijos sklaidos per tokias žiniasklaidos priemones kaip „Russia Today“ ir „Sputnik“.
Rusija siekia suardyti glaudžius valstybių narių ryšius, sukiršinti jose veikiančias politines jėgas ir sumenkinti nepritarimo Rusijos veiksmams motyvus.
Ekspertų teigimu, pagrindinė Rusijos skleidžiamos dezinformacijos paskirtis – priversti visuomenę suabejoti ne tik oficialia įvykių versija, bet ir tuo, ar tikroji versija apskritai egzistuoja, ir taip sukelti politinį paralyžių.
Kaip pažymi N.MacFarquharas, dezinformacija itin gausiai skleista 2014 m. pradžioje, siekiant iškreipti visuomenės supratimą apie Rusijos pajėgų dislokavimo Kryme priežastis. Autorius taip pat primena, kad tų metų vasarą Rusija paskleidė įvairių teorijų apie Malaizijos oro linijų lėktuvo katastrofą virš Ukrainos, apkaltindama Centrinę žvalgybos agentūrą ir net Ukrainos karo pilotus, kurie, esą, supainiojo Malaizijos orlaivį su rusų prezidentiniu lėktuvu.
Maskva atkakliai neigia naudojusis dezinformacijos priemonėmis, kad paveiktų Vakarų visuomenės nuomonę, ir visus jai metamus kaltinimus vadina rusofobijos apraiškomis.
„Susidaro įspūdis, kad daugelis Vakarų šalių, kaip susitarusios, kasdien kaltina Rusiją kam nors keliant grėsmę“, – neseniai vykusiame ministerijos pasitarime sakė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.
Veikiama pagal tą patį modelį
Atsekti pavienes dezinformacijos gijas yra sudėtinga, tačiau ir Švedijoje, ir kitose šalyse ekspertai nustatė, kad veikta pagal tam tikrą bendrą modelį, siejamą su Kremliaus užsakytomis dezinformavimo kampanijomis, rašo N.MacFarquharas.
Niekas negali pasakyti, koks yra pirminis informacijos šaltinis, tačiau ši medžiaga tampa svarbiausiu veiksniu priimant sprendimus dėl saugumo politikos.
„Pastebima ta pati veiksmų seka: kažkur Rusijoje atrandama „medžiaga“, tiksliau, ji paskelbiama valstybinės žiniasklaidos arba kitose interneto svetainėse arba kur nors kitur panašiomis aplinkybėmis, – aiškino švedų žurnalistas ir teisininkas Andersas Lindbergas. – Paskui ta medžiaga kaip naujienų šaltinis panaudojama kraštutinio kairiojo arba kraštutinio dešiniojo sparno svetainėse. Tie, kurie naujienų ieško tokio pobūdžio žiniasklaidoje, būtent ir generuoja dezinformacijos sklaidą. Niekas negali pasakyti, koks yra pirminis informacijos šaltinis, tačiau ši medžiaga tampa svarbiausiu veiksniu priimant sprendimus dėl saugumo politikos.“
Pasak A. Lindbergo ir kitų specialistų, nors temos įvairios, tikslas visada tas pats: „Tai, ką daro rusai, yra faktais nepagrįsto naratyvo kūrimas. Jo pagrindinė paskirtis – atimti iš žmonių pasitikėjimą bet kuo.“
Kremliaus piešiama Europa – be nuomonės ir be pasitikėjimo
N.MacFarquharas samprotauja, kad Kremliui palankiausia būtų tokia Europa, kurioje dešiniųjų populistų iškilimas ir paramos Europos Sąjungos idėjai sumažėjimas lemtų didesnį visuomenės įsiklausymą į V.Putino valdomos Rusijos diktuojamą – konservatyvų, nacionalistinį, autoritarinį – požiūrį.
Praėjusiais metais Europos Parlamentas apkaltino Rusiją ES valstybėse narėse veikiančių radikalių ir ekstremistinių partijų finansavimu. 2014 m. Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijai „Nacionalinis frontas“ Kremlius suteikė 11,7 mln. JAV dolerių paskolą.
„Rusai labai gerai geba savo pusėn patraukti visus, bent truputį abejojančius liberalia demokratija, nuo kraštutinių dešiniųjų iki kraštutinių kairiųjų“, – sakė švedų politikos redaktorius ir apžvalgininkas Patrikas Oksanenas. Pasak jo, pagrindinė bandoma įkalti mintis – kad „liberali demokratija yra korumpuota, neveiksminga, chaotiška ir, galų gale, nedemokratiška“.
Kita netiesiogiai mėginama įpiršti mintis – kad Europos šalių vyriausybėms trūksta kompetencijos susidoroti su krizėmis, ypač kylančiomis dėl imigracijos ir terorizmo, ir kad Europos pareigūnai tėra viso labo amerikiečių marionetės.
Jei pasiseka įtikinti, galima ir nežudyti
Kad ir koks taikomas metodas ar perduodama žinutė, akivaizdu, kad Rusijos tikslas – laimėti bet kokį informacinį karą. Tai neseniai labai aiškiai leido suprasti garsus Rusijos televizijos veidas, naujienų agentūros „Sputnik“ direktorius Dmitrijus Kiseliovas.
Kalbėdamas „Sovinformbiuro“ (rus. Совинформбюро) 75-ojo jubiliejaus proga, D.Kiseliovas teigė, kad neutralios žurnalistikos era baigta. Vakarų žurnalistams jis adresavo tokius žodžius: „Jei mes užsiimame propaganda, jūs irgi užsiimate tuo pačiu“.
„Šiandien nužudyti priešo kareivį kainuoja daug daugiau nei per abu pasaulinius karus ar viduramžiais“, – aiškino jis, duodamas interviu Rusijos valstybiniam televizijos kanalui „Rossija 24“. Jis pridūrė, kad įtikinti žmogų šiais laikais taip pat kainuoja daugiau, tačiau, „jei pasiseka įtikinti žmogų, nebėra reikalo jį žudyti.“
