Žurnalistė Dominique Sisley rašo, kad per pastaruosius metus pasaulis, atrodo, regresavo. Populiarėja ir rinkimuose pergalių sulaukia tie politikai, kurie savo kampanijas stato ant neapykantos pamatų. Po referendumo dėl „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje išaugo rasistinių ir ksenofobinių išpuolių skaičius, o rasistai JAV džiaugiasi Donaldo Trumpo atėjimu į valdžią.
Ch.Picciolini šiuos pokyčius visuomenėje stebi ypatingai akylai. Ilinojuje gyvenęs Italijos imigrantų sūnus 1987 m. prisijungė prie „Čikagos skinheadų“. Jis ilgą laiką jautėsi apleistas tėvų, o neonacių grupuotėje pajuto artumą. Jaunuolis vis aktyviau įsitraukė į jų veiklą – dalyvavo mitinguose, įrašinėjo muziką, vykdydavo nusikaltimus.
„Aštuonerius metus – nuo tada, kai man buvo 14, iki 22-ejų 1995 m. – buvau Amerikos pirmosios organizuotos neonacių skustagalvių grupuotės narys, o galiausiai – ir jos lyderis, – pasakoja jis. – Kai tapau jos vadu, sujungiau mūsų grupuotę su "Hammerskin Nation" – kuri dabar yra žiauriausia neonacių organizacija JAV.“
Po sujungimo Ch.Picciolini įsitikinimai baltaodžių pranašumu pradėjo blėsti ir dabar vyras griežtai išsižada savo paauglystėje gintų ideologijų. Dabar jis grupuotės, kuriai kažkada pats vadovavo, narių yra laikomas „rasiniu išdaviku“.
Po savo brolio smurtinės mirties Ch.Picciolini 2010 m. įkūrė „Gyvenimą po neapykantos“. Tai pelno nesiekianti ir taiką skatinanti grupė, skirta kovai su ekstremistine neapykanta, kurią kadaise ir jis pats skleidė. 2015 m. startavo „ExitUSA“ – paramos programa, kuri padeda visiems, norintiems pasitraukti iš ekstremistinių grupuočių.
– Aštuonerius metus buvai Čikakos skustagalvių narys – o galiausiai ir lyderis. Kodėl, tavo nuomone, „baltųjų jėgos“ grupuotės pritraukia žmones?
– Man trauka prasidėjo labai palaipsniui. Buvau vienišas vaikas, kuris jautėsi apleistas tėvų. Jie turėjo savo nedidelį verslą, ir aš juos retai matydavau. Žinoma, dabar suprantu, kad jie stengėsi išlaikyti šeimą vieninteliu jiems žinomu būdu – sunkiu darbu. Tačiau būdamas paaugliu aš troškau jų dėmesio. Nesugebėjau to kitaip išreikšti kitaip – todėl pradėjau ieškoti kitos šeimos.
Jauniems žmonėms, kurie jaučiasi atstumti, arba kurių šeimos yra iširusios, šios grupės yra patrauklios ne savo ideologijomis, bet jų galimybe sukurti šeimos, brolystės, tikslo jausmą. Tuomet, kai jau esi priimtas, ideologija ir smurtas tampa privalomi, jeigu nori ir toliau būti šios šeimos narys. Daugelį šis priklausymo jausmas laiko grupuotėje ir toliau – net tada, kai jų įsitikinimai išblėsta. Palikti tokias grupuotes ne tik pavojinga, bet tave stabdo ir baimė, kad prarasi viską, ką turi, ir turėsi viską pradėti iš naujo.
Tuomet, kai jau esi priimtas, ideologija ir smurtas tampa privalomi, jeigu nori ir toliau būti šios šeimos narys.
– Ko labiausiai gailiesi iš to laikotarpio?
– Galite įsivaizduoti, kad labai daug ko. Yra žmonių, kuriuos aš sužalojau fiziškai ir emociškai. Yra žmonių, kuriuos sužalojau įtraukdamas į judėjimą ir taip visam laikui pakeisdamas jų gyvenimus. Gailiuosi, kad neleidau daugiau laiko su savo mažuoju broliuku, kuris iš manęs ėmė pavyzdį ir siekė mano dėmesio mėgindamas sekti mano smurtiniais pėdsakais. Jis buvo nužudytas – atsidūrė netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Bet jeigu aš būčiau galėjęs su juo užsiimti (kaip aš pats norėjau, kad kažkas užsiimtų su manimi paauglystėje), jis galbūt būtų gyvas.
Taip pat gailiuosi tu visų neapykantos sėklų, kurias pasėjau per tuos metus. Jau praėjo daugiau nei 20 metų po to, kai palikau judėjimą, ir aš iki šiol raviu nuodingas piktžoles, kurios vis dar auga iš tų pačių sėklų.
Jaučiuosi asmeniškai atsakingas už baltųjų ekstremistų smurtą, kuris vis dar žaloja ir JAV, ir kitas šalis. Nors gal ir nesu asmeniškai atsakingas, aš visgi padėjau paskleisti tas nuodingas mintis pasaulyje. Žodžiai ir įsitikinimai turi pasekmių.
Tačiau kalbant pozityviau, tikiu, kad mano patirtis padėjo susiformuoti man tokiam, koks dabar esu – įgalino mane daryti tai, ką darau daugiau nei dešimtmetį, kad kovočiau su neapykantą skleidžiančiomis idėjomis, kurias kadaise pats padėjau sukurti.
– Kas galiausiai paskatino tave pasitraukti? Ar buvo kažkokia konkreti akimirka?
– Nebuvo vieno momento, viskas nepasikeitė per naktį. Tai aštuonerius metus buvo mano gyvenimas. Tai buvo viskas, ką žinojau apie gyvenimą. Tačiau buvo keletas svarbių nutikimų, kurie metė iššūkį mano įsitikinimams ir pradėjo vidinę transformaciją.
Pirmasis buvo mano vaikų gimimas. Kai gyvenime atsirado kažkas realaus, ką galiu mylėti, neapykanta tapo antraeiliu dalyku. Maždaug tuo metu, kai gimė mano antrasis sūnus, nusprendžiau atidaryti nedidelę įrašų parduotuvę, kad galėčiau pardavinėti „baltosios jėgos“ muziką. Tai buvo pirmas kartas, kai kas nors įkūrė įprastą parduotuvę tam, kad padėtų judėjimui.
Tai man padėjo sužmoginti asmenis, kurie anksčiau tebuvo mano neapykantos objektas, o ne realūs žmonės.
Galiausiai rasistinės muzikos pardavimai sudarė 75 proc. visų mano pajamų, bet aš pradėjau pardavinėti ir metalo, punk, ska, hip-hopo bei kitų žanrų muzikos įrašus. Dėl to į mano parduotuvę pradėdavo užsukti žmonės, kurie paprastai būtų išstumti iš mano rato.
Bendraudavau su savo klientais – pradėdavome kalbėti apie muziką, bet įsileisdavome į gilesnes diskusijas. Tai man padėjo sužmoginti asmenis, kurie anksčiau tebuvo mano neapykantos objektas, o ne realūs žmonės. Pradėjau jausti empatiją. Jos ir pats sulaukiau tuo metu, kai mažiausiai jos buvau nusipelnęs, ir iš žmonių, iš kurių mažiausiai buvau nusipelnęs jos gauti. Kai pradėjau jausti ryšį su tais, kurių anksčiau nekenčiau, daugiau nebegalėjau pateisinti savo neapykantos.
– Ar manai, kad tam tikros charakterio ar asmeninės savybės verčia žmones labiau linkti prie šių ideologijų? Ar taip gali nutikti bet kam?
– Mano nuomone, visi žmonės, o ypač jauni, gali pasiduoti ekstremistų radikalizmui. Priklausomai nuo įvairių veiksnių – izoliacijos, baimės, mažo pasitikėjimo savimi, atstūmimo. Dažnai jos pritraukia žmones iš pažeidžiamų socialinių grupių, kurie turi daug ryžto, bet neturi galimybių jo išreikšti. Mes visi norime kažkam priklausyti ir būti priimti.
Šios grupuotės turi gudrius verbuotojus, kurie žino, kaip kiekviename žmoguje pastebėti jo silpnąsias vietas, pasinaudoti baime, nežinojimu ar vienišumu. Aš norėjau galios ir dėmesio, ir būtent tai man buvo pažadėta – tą ir gavau. Mane apsvaigino tai, kad staiga būdamas 14, 16 ar 21-erių buvau vienas labiausiai „gerbiamų“ (iš tikrųjų – bijomų) žmonių savo mieste.
– Anksčiau sakei, kad daugelis tokių grupuočių narių nėra iš tikrųjų sutikę ar bendravę su žmonėmis, kurių nekenčia.
Kartais juokauju, kad D.Trumpas nuplagijavo mano verbavimo kalbas iš dešimtojo dešimtmečio ir tiesiog kai kuriuos žodžius pakeitė gražesniais.
– Neapykanta gimsta iš nežinojimo. Baimė yra tėvas, ir izoliacija yra motina. Izoliacija sukuria baimę viskam, kas nepažįstama. O tai leidžia verbuotojams pažadėti rojų kaltę dėl visko užkraunant kitiems.
Dabar mes matome D.Trumpą ir kai kuriuos respublikonus siunčiant tą pačią žinią. Tai paprasčiausia jauko pateikimo ir produkto pakeitimo taktika, kuri skatina baimę ir įtvirtina izoliaciją – ir taip sukuria didesnes socialines atskirtis ir įtampą.
Kartais juokauju, kad D.Trumpas nuplagijavo mano verbavimo kalbas iš dešimtojo dešimtmečio ir tiesiog kai kuriuos žodžius pakeitė gražesniais – bet sako tą patį, ką sakydavau aš.
– Manai, kad tokių populistinių politikų kaip D.Trumpas iškilimas legitimizuoja rasizmą JAV? Kokius pokyčius pastebi?
– Atsakysiu gana paprastai. Dalyvavau D.Trumpo mitinge Čikagoje. Tame, kuris buvo atšauktas dėl didelių protestų. Stadione buvo 3 tūkst. D.Trumpo rėmėjų. Aš iš žmonių, kurie atrodė kaip eiliniai kaimynai, odontologai, mokytojai, išgirdau žiauresnių ir šlykštesnių rasistinių pasisakymų nei bet kuriame iš dešimčių neonacių ar Kukluksklano mitingų, kuriuose esu dalyvavęs.
D.Trumpas negali sukurti daugiau rasizmo – jis tiesiog sukūrė saugią platformą rasistams pateisinti savo neapykantą ir ją skleisti. D.Trumpas yra baltųjų nacionalistų svajonių politikas.
– Kaip įkurta „Gyvenimas po neapykantos“?
– 2009 m. man ir mano bendradarbiui (taip pat buvusiam neonaciui skustagalviui) kilo mintis pradėti rašyti tinklaraštį, kuriame pasakotume savo asmenines istorijas. Tai buvo tekstai, kuriais norėjome parodyti ir skleisti paprasčiausią žmogiškąjį gerumą.
D.Trumpas yra baltųjų nacionalistų svajonių politikas.
Tuo metu nebuvo jokių paramos grupių ar pagalbos mechanizmo, skirto būtent tiems žmonėms, kurie nori pasitraukti iš baltųjų rasistų grupuočių. Žinodami, kaip tą sunku buvo mums patiems padaryti, jautėme pareigą kažką sukurti. Pradėjome publikuoti savo istorijas, ir staiga mus užliejo balsai iš viso pasaulio tų, kurie nori pasidalinti patirtimi. Galiausiai užregistravome nepelno siekiančią organizaciją ir dar labiau išplėtėme savo veiklą.
– Kokios tavo viltys dėl ateities?
– Norėčiau, kad paauglystės ekstremizmo mastai būtų sumažinti – pasinaudojant prevencinėmis programomis. Švietimo sistema yra labai svarbi. Jeigu mes susikoncentruosime tik į deradikalizavimą, tai bus tik pleistras. Žaizda vis tiek pūliuos ir plis.
Jeigu subalansuosime intervenciją su prevencija – taip, kaip tai padarėme, pavyzdžiui, su poliomielitu (gydant sergančius IR skiepijant visuomenę, kad jie nesusirgtų), – tuomet turime šansą.
Tačiau Amerikoje turi egzistuoti tikrai lygios galimybės – o taip dabar nėra kitų rasių atstovams, izoliuotiems ir nuskurdusiems baltiesiems. Jeigu to nebus, šitas interviu su tais pačiais klausimais ir atsakymais galės būti publikuotas ir po 20 metų. Ir jis atitiks tikrovę.
