Rusijos vyriausybė nurodė, kad 71 metų Vitalijus Ignatenka – sklandžiai kalbantis komunistinio nomenklatūrininko archetipas, kuris vėliau vadovavo buvusio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo spaudos biurui – buvo perkeltas į agentūroje naujai įkurtą postą.
Vyriausybė nepaaiškino V.Ignatenkos atleidimo priežasčių bei sprendimo pakeisti jį 41 metų Sergejumi Michailovu – svarbiu viešųjų ryšių pasaulio veikėju, kuris anksčiau dirbo valstybinės įmonės „Rusijos geležinkeliai“ atstovu spaudai.
Tačiau Rusijos verslo dienraštis „Kommersant“ rašo, kad Rusijos ryšių viceministras pažadėjo atleisti V.Ignatenką, kai buvo paskirtas į šį postą liepą.
Kaip pranešama, vyriausybė nepatenkinta šios didžiulės naujienų agentūros nesugebėjimu prisitaikyti prie naujo žiniasklaidos pasaulio, akimirksniu skelbiančio naujienas per socialinius tinklus ir mobiliųjų telefonų programėles, kurių ITAR-TASS visiškai neturi.
V.Ignatenkos karjera puikiai atspindi sovietų vyriausybės požiūrį, kad žiniasklaida yra svarbus propagandos įrankis, kovojant su „imperialistiniais Vakarais“.
Sovietų Sąjungoje ITAR-TASS neturėjo konkurentų ir buvo laikoma šalies aukščiausiojo lyderio ruporu, kai V.Ignatenka buvo paskirtas šios naujienų agentūros generalinio direktoriaus pavaduotoju 1975 metais.
Tuo metu agentūra buvo vadinama tiesiog TASS ir laikoma vienu iš autoritetingiausių pasaulyje naujienų šaltiniu. Didžiulis jos korespondentų, paprastai dėvinčių pilkus kostiumus, tinklas apėmė visą pasaulį, o direktoriai buvo vieni iš įtakingiausių Sovietų Sąjungos pareigūnų.
V.Ignatenkos karjera puikiai atspindi sovietų vyriausybės požiūrį, kad žiniasklaida yra svarbus propagandos įrankis, kovojant su „imperialistiniais Vakarais“.
Vienas jo biuras buvo futuristinėje kubo pavidalo TASS būstinėje Maskvoje, o kitas – Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Tarptautinės informacijos skyriuje.
Tai buvo su šnipinėjimu susijusi agentūra, kurioje V.Ignatenka dirbo direktoriaus pavaduotoju, o ši pozicija apsaugojo jį nuo daugelio šalies politinių intrigų tiesioginio poveikio.
Vėliau V.Ignatenko sugebėjo išsilaikyti poste per sparčią nusenusių šalies lyderių kaitą 9-ame dešimtmetyje ir užmegzti glaudžius ryšius su M.Gorbačiovu, kuriuos palaikė ir po to, kai pirmasis ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas buvo dramatiškai nuverstas.
Praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje jis toliau demonstravo pavydėtiną atsparumą permainoms, trumpai užimdamas postus vyriausybėje ir netgi valstybinėje televizijoje.
V.Ignatenko laikėsi beveik aklos ištikimybės valdžiai politikos, dėl kurios ITAR-TASS galiausiai neteko savo pranašumo, kai šios agentūros klientai mieliau rinkdavosi lankstesnius privačius konkurentus.
Manoma, kad šiuo metu ITAR-TASS finansinė padėtis sunki, o jos reputaciją nustelbė kita valstybinė naujienų agentūra – „RIA Novosti“, taip pat privati „Interfax“.
Užduotis atgaivinti ITAR-TAS bus patikėta žmogui, kuris padėjo įkurti pirmąją didelę Rusijos viešųjų ryšių bendrovę, iki šiol glaudžiai bendradarbiaujančią su vyriausybe ir tapusią Niujorke įsikūrusios pasaulinės viešųjų ryšių milžinės „Burson-Marsteller“ partnere.
Dažnai cigarus rūkančio S.Michailovo agentūra „Michailovas ir partneriai“ tebuvo pirmasis laiptelis jo kelyje į Rusijos turtingiausių ir itin svarbių ryšių turinčių žmonių pasaulį.
Jis dirbo prezidento Vladimiro Putino patarėju 2004-2005 metais, o 2006-aisiais buvo paskirtas valstybinės geležinkelių bendrovės atstovu spaudai. S.Michailovas pernai buvo pripažintas geriausiu Rusijos viešųjų ryšių vadybininku.
Tarp jo naujausių apdovanojimų – Kremliaus įteiktas medalis už jo indėlį „vystant geležinkelius“. „Rusijos geležinkeliai“ nuo pernai vykdo didelę reklamos kampaniją didžiuosiuose Vakarų šalių žiniasklaidos kanaluose.
