Saša (vardas pakeistas) kovojo kelis mėnesius trukusiame žiauriame mūšyje dėl Bachmuto, kurį Vakarų analitikai prilygino „mėsmalei“.
Pasak jo, dėl drausmės ir noro kovoti trūkumo „Wagner“ veikė kaip antroji fronto linija už reguliariosios Rusijos kariuomenės, kurią Saša apibūdino kaip „šauktinius, kuriems vos 21-eri“, kad būtų užtikrinta, jog jie nepasitrauks.
„Jie [rusų šauktiniai] nėra motyvuoti, jie silpni, juos paėmė iš gatvės ir pasakė: Eikite į karą“, – sakė jis. „Jei jų vadas krenta, jie linkę greitai pasiduoti“.
Samdinys nenorėjo pasakyti, ar nepaklusniems kariams sulaikyti buvo naudojamas smurtas. Tačiau „Euronews“ reportaže teigiama, kad Maskva pasitelkė čečėnų kovotojus, kad drausmintų ir net įvykdytų egzekucijas nepaklusniems kariams.
Saša, kurio šešių mėnesių sutartis su „Wagner“ neseniai baigėsi, sakė, kad į Ukrainą negrįš, nebent bus priverstas.
„Tiesą sakant, neturiu jokio noro grįžti“, – sakė jis „Euronews“. „Aš tiesiog nebenoriu kovoti.“
Sakydamas, kad turi ukrainietiškų šaknų Charkive ir Popasnoje, Saša teigė, kad dėl kraujo praliejimo „nusivylė“.
Saša, kurio šešių mėnesių sutartis su „Wagner“ neseniai baigėsi, sakė, kad į Ukrainą negrįš, nebent bus priverstas.
„Tai broliškas karas. Tai pats bjauriausias karas, koks tik gali būti. Mes [rusai ir ukrainiečiai] kalbame ta pačia kalba. Mes mąstome taip pat, elgiamės taip pat“, – sakė jis „Euronews“. „Mes žudome panašiai mąstančius žmones“.
Taip sakydamas jis kartoja Kremliaus ir propagandistų naratyvą apie „vieną tautą“
Rusijos ir Ukrainos istorija yra persipynusi, jos buvo viena po kitos sekusių istorinių imperijų dalis. Tačiau ukrainiečiai turi savitą tapatybę, kalbą ir kultūrą, ir daugelis tvirtina, kad invaziją lėmė Maskvos nesugebėjimas to pripažinti.
Jaučia nusivylimą
Prie Sašos nusivylimo prisidėjo ir plintantis melas apie konfliktą, o Saša atskleidė, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis norėjo kalbėtis su „Euronews“: „Net jei man kas nors atsitiks per kitą mėnesį“.
„Būdamas fronto linijoje galiu pasakyti, kad visi mums meluoja“, – sakė samdinys ir pridūrė, kad dėl to nustojo žiūrėti žinias.
Saša atkreipė dėmesį į didžiulę apgaulę, susijusią su beveik pralaimėjimu Rusijai ankstyvaisiais invazijos etapais, ir teigė, kad Vagneris viską sugrąžino iš ribos.
Kitas argumentas buvo tas, kad žadėti karo rezultatai paprasčiausiai nepasiteisino: Suomija įstojo į NATO, o užsienio valiutos, nepaisant teiginių, kad tai susilpnins JAV dolerį, pabrango.
Rusijos rublio kursas liepos mėn. pasiekė žemiausią vertę nuo praėjusių metų kovų pradžios. Tačiau valiuta – kartu su Rusijos ekonomika – neatitiko ekonomistų lūkesčių ir išliko atspari, nepaisant Vakarų sankcijų.
Keletą mėnesių vengęs šaukimo į kariuomenę, Sasha sakė, kad „labai atsitiktinai [...] susidūrė su „Wagner“.
Atrodo, kad jis nenorėjo atsakyti, kodėl prisijungė prie samdinių grupės.
„Prieš karą buvau lojalesnis ir patriotiškesnių pažiūrų“, – sakė jis, užsimindamas, kad būtent meilė šaliai jį paskatino užsirašyti į kariuomenę, nors „padorus“ atlyginimas neabejotinai padėjo.
„Maniau, kad viskas, ką mes [Rusija] darome, yra teisinga. Dabar mano nuomonė pasikeitė“, – kalbėjo samdinys.
Už „drąsą“ Bachmute apdovanotas Saša tarnavo kaip „šturmo karys“.
Vyras „neįsivaizduoja“, kiek žmonių jis nukovė mūšyje, ginkluotas automatu AK 74, granatsvaidžiais ir minomis: „Kokia prasmė bandyti skaičiuoti?“.
Jis prilygino „Wagner“ gerai sutvarkytai elitinių karių brolijai, o tai buvo ryškus kontrastas siautulingiems eiliniams rusų kariams.
Prieš birželio 23 d. „Wagner“ sukilimą, per kurį J.Prigožinas su savo samdiniais žygiavo į Maskvą, įtampa tarp pastarojo ir Rusijos gynybos institucijos didėjo.
„Galiu pasakyti, kad Gynybos ministerija mūsų labai bijo, – tęsė jis. „Dauguma „Wagner“ kovotojų išėjo į karą mirti, o ne kovoti. Aš buvau 70 proc. įsitikinęs, kad negrįšiu“.
„Visada nešiodavausi tris granatas – dvi priešui ir vieną tam atvejui, jei tektų nusižudyti, nes atsisakiau tapti karo belaisviu.“
Jis sakė, kad jo bendražygiai kovose užgrūdinti veteranai ir nusikaltėliai padėjo sutriuškinti ankstesnius „perversmus“ Sirijoje ir „JAV kurstomus sukilimus Baltarusijoje ir Kazachstane“. Saša tikino, kad „Vašingtono kišimasis buvo priežastis, kodėl Maskvai reikėjo įsiveržti į savo vakarinę kaimynę“.
Bachmute kelis mėnesius vyko įnirtingi Rusijos ir Ukrainos pajėgų mūšiai, sumalę miestą į dulkes. Nedideliame druskos kasyklų miestelyje, kuriame prieš karą gyveno 71 tūkst. žmonių, dabar gyvena mažiau nei 500, nes visi, išskyrus kelis, pabėgo nuo puolimo.
Buvę „Wagner“ kariai kaltinami prievartavę ir žudę civilius gyventojus, tarp jų ir penkerių metų vaikus.
Tačiau Saša atmetė šiuos kaltinimus. Nors apie Ukrainoje vykdytus karo nusikaltimus praeityje viešai pasakojo ne vienas rusas.
Palaiko V.Putiną
Saša – pats didelis Vladimiro Putino gerbėjas – nupiešė sumaišties vaizdą, susijusį su nepavykusiu „Wagner“ maištu birželio mėnesį, nors jis jau buvo grįžęs namo, kai tai įvyko.
Jis pasakojo, jog daugelis vadų, norėdami likti ištikimi Rusijos prezidentui, atsisakė įsakymų žygiuoti į Rostovą prie Dono, Rusijos tvirtovę netoli Ukrainos sienos, kur „Wagner“ užėmė karinę bazę.
Analizuodamas „Wagner“ vadovo Jevgenijaus Prigožino ir V.Putino remiamos Rusijos kariuomenės susidūrimą, kai, kaip pranešama, reguliariosios pajėgos puolė samdinių bazes, Saša buvo santūrus.
„Pasakysiu paprastai: man nepatinka Šoigu [Rusijos gynybos ministras]“, – tikino samdinys.
Prieš birželio 23 d. „Wagner“ sukilimą, per kurį J.Prigožinas su savo samdiniais žygiavo į Maskvą, įtampa tarp pastarojo ir Rusijos gynybos institucijos didėjo, o samdinių bosas atvirai pliekė jų kampaniją.
