Pasak jos, iš pirmo žvilgsnio susidomėjimas užsienio politika nėra didelis. Konservatorių ir Liberalų demokratų partijos koalicija nepaliko didesnio įspūdžio pasaulio politikos scenoje. Euroskepticizmas, atsiribojimas nuo euro zonos problemų, daugiau kalbomis nei darbais pagrįsti santykiai su Vašingtonu sudarė marginalizuotos Jungtinės Karalystės politikos vaizdinį.
Ne veltui leiboristai vienu pagrindinių punktų savo rinkimų kampanijoje paskelbė britų įtakos pasaulio politikai susigrąžinimą. Tiesa, ši programos dalis tesudaro dešimtdalį visų pažadų. Leiboristų vadas Edas Milibandas žymiai didesnį dėmesį kampanijos metu skyrė ekonomikai ir sveikatos apsaugos problemoms.
Akivaizdu, kad Europa liko paskutine scena, kur Jungtinė Karalystė dar gali parodyti savo įtaką ir galią. Ir nei viena iš dviejų apklausose lyderiaujančių partijų šios galimos lyderystės idėjos stengėsi nekliudyti.
E.Milibandas užsipuolė D.Cameroną tik dėl tragiškų migrantų iš Šiaurės Afrikos kelionių Viduržemio jūroje, teigdamas, jog tai 2011 metų Libijos bombardavimo ir po to prarasto dėmesio šiai šaliai pasekmė.
Ši kritika netenka galios, mat ir patys leiboristai balsavo už Libijos bombardavimą. Dar blogiau, kad ši kritika visiškai nepataiko į esminių Jungtinės Karalystės užsienio politikos uždavinių lauką ir yra tik dar vienas asmeninis išpuolis, kurį greitai uždengs nauji viešosios erdvės skandalai.
Be to, nors leiboristai ir priešinosi galimai karinei intervencijai Sirijoje, tačiau net ir jie palaiko stiprios kariuomenės, pasirengusios veikti bet kuriame pasaulio taške, idėją. Tiesa, kairieji šiek tiek atsargiau žiūri į išlaidas gynybai ir skeptiškai įvertino premjero Davido Camerono pažadus skirti du procentus šalies biudžeto gynybai.
Be to, nors leiboristai ir priešinosi galimai karinei intervencijai Sirijoje, tačiau net ir jie palaiko stiprios kariuomenės, pasirengusios veikti bet kuriame pasaulio taške, idėją.
Šie gegužės 7-osios rinkimai, neturintys ryškių lyderių, privers sudaryti koalicijas su mažesnėmis partijomis, o šie susitarimai gali lemti ir Jungtinės Karalystės ateitį ES ir NATO. Tarp labiausiai narystę ES palaikančiųjų – Škotijos nacionalinės partija (SNP) ir Liberalai demokratai.
Škotijos nacionalistai ypač priešinasi D.Camerono siūlymui 2017 metais rengti referendumą dėl narystės ES, nenorėdami, kad britų dauguma ištemptų škotus iš jiems naudingos sąjungos. Panašu, kad būtent šiai partijai atiteks dauguma parlamento vietų Škotijoje. Galbūt netgi visos 59. Tad jų dalyvavimas arba nedalyvavimas vyriausybės veikloje gali lemti daug.
Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES galimybė, vadinamasi Brexitas, gali paskatinti atgaivinti Škotijos nepriklausomybės referendumo idėją. 2014 metų rugsėjį ši idėja buvo atmesta, tačiau Škotijos nepriklausomybės klausimas vis dar aršių diskusijų dalis.
Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES galimybė, vadinamasi Brexitas, gali paskatinti atgaivinti Škotijos nepriklausomybės referendumo idėją. 2014 metų rugsėjį ši idėja buvo atmesta, tačiau Škotijos nepriklausomybės klausimas vis dar aršių diskusijų dalis.
Škotai į rinkimų debatus grąžino ir branduolinės politikos klausimą, pažadėdami priešinti bet kokiams branduolinio atgrasymo programos atnaujinimui, Tridento programai. Tuo metu toriai ir leiboristai pabrėžė branduolinio atgrasymo svarbą, ypač turinti galvoje Rusijos agresiją ir jos keliamą įtampą.
Liberaldemokratai jau anksčiau išreiškė norą ieškoti pigesių alterntatyvų Tridento programai. Škotų požiūris į branduolinę programą gali stabdyti Tridento susitarimo įgyvendinimą bei daryti įtaką koalicijos sudarymui. Tiesa, SNP bent jau pradėjo pozityviau žvelgti į narystės NATO klausimą.
Turbūt ryškiausias užsienio politikos rezultatas, kurį lemtų dviejų ar net trijų partijų nestabilios koalicijos sudarymas ir sunkiai sprendimus prastumianti vyriausybė, – nuolankios ir tik reaguojančios britų diplomatijos tąsa.
Jungtinė Karalystė nėra pratusi prie koalicijų politikos ir sutarimas dėl esminių valstybės vidaus klausimų išnaudos visą energiją. Kitose valstybėse užsienio reikalų ministro posto atidavimas mažajam koalicijos partneriui – įprasta praktika.
Tai suteikia galimybę mažų partijų atstovams gauti daugiau dėmesio, tačiau ir atitraukia juos nuo vidaus politikos debatų. Jungtinėje Karalystėje tai gali būti naujas ir įdomus scenarijus, teigia A.Bailes.
