Ant Okos upės kranto įsikūręs Dzeržinskas stūkso netoli 1,3 mln. gyventojų turinčio Žemutinio Naugardo.
Miestas pavadintas Felikso Dzeržinskio – slaptosios sovietų policijos ČK („Črezvyčainaja komisija“) – įkūrėjo garbei. Demografiniai miesto rodikliai – niūrūs: 1993 metais čia gyveno 282 tūkst. žmonių, šiandien – 232 tūkst.
Ketvirtajame dešimtmetyje tapęs Sovietų Sąjungos chemijos pramonės centru, šiandien Dzeržinskas – vienas labiausiai užterštų Rusijos miestų.
Nevyriausybinės organizacijos „Blacksmith“ ataskaitoje Dzeržinskas įvardytas tarp 10-ies ekologiškai nepalankiausių vietų pasaulyje – šiame sąraše jis aplenkė net atominį sprogimą išgyvenusį Černobylį.
S.Mandraud rašo, kad Antrojo pasaulinio karo metu kas antras šaudmuo ir kas trečia bomba atkeliaudavo iš didžiulės Dzeržinske įsikūrusios Sverdlovo gamyklos.
Čia taip pat buvo gaminami cheminiai ginklai, pramoniniam naudojimui skirtos fenolio-formaldehido dervos, epoksidai, plastifikatoriai, kietintuvai, nitrobenzenas, acto rūgšties anhidridas, detergentai.
„Nepamirškite, kad iš čia į Siriją keliauja bombos“, – juokavo žurnalistę vežęs taksi vairuotojas.
„Užsieniečiams uždaras nuo Sovietų Sąjungos griūties, Dzeržinskas pasižymi ilga cheminių ginklų (gamybos) tradicija. Iprito dujos, levisitas – organinis arseno junginys, kurio gamyba baigta 1998 metais – vandenilio cianidas ir fosgenas – visos šios medžiagos buvo gaminamos šiuose cechuose“, – rašo S.Mandraud.
Buvęs inžinierius Sergejus B., nenorėjęs atskleisti tapatybės, žurnalistei pasakojo apie „juodąją skylę“ – nuodingomis atliekomis užterštą ežerą.
„Juodosios skylės“ nuotraukų rasite šiame tinklaraštyje.
„2013 metais mane pakvietė į (miesto) administraciją ir pavedė spręsti ekologines problemas. Tačiau man užteko kelių mėnesių, kad suprasčiau, jog tai buvo visiškas laiko švaistymas, neatnešantis jokių rezultatų“, – teigė jis.
Inžinierius Sergejus: „2013 metais mane pakvietė į (miesto) administraciją ir pavedė spręsti ekologines problemas. Tačiau man užteko kelių mėnesių, kad suprasčiau, jog tai buvo visiškas laiko švaistymas, neatnešantis jokių rezultatų.“
„Pirmiausia buvo iškeltas klausimas, kaip sunaikinti 20 metrų cheminių atliekų... Ir niekas nežino. Egzistuoja mažiausiai trys sluoksniai: giliausias sluoksnis sukietėjo, kuo arčiau paviršiaus, tuo sluoksniuose daugiau skysčio. Jei visa tai užpils smėliu, atsiras pavojus pagilinti kietąjį sluoksnį. Ir gruntiniai vandenys bus labai arti“, – aiškino jis.
Nuodinga „baltoji jūra“
Žurnalistė rašo, kad jos vizito Dzeržinske metu darbai prie „juodosios skylės“ buvo prasidėję. Oranžiniai sunkvežimiai išlygino teritoriją, buvo iškirsti medžiai.
Žurnalistė rašo, kad prie „juodosios skylės“ pasirodė jauni vyrai, juokais prisistatę kaip „Atliekų komanda“. Jie teigė nebijantys dirbti be apsaugų, nes „yra rusai“.
I.Blokovas: „Geriau čia nestovėti ilgiau nei 20 minučių. Po to man pradeda skaudėti galvą. Nežinoma, kas tiksliai yra „juodojoje skylėje“, ten nebuvo atlikti jokie tyrimai. Jei jums sakys priešingai – netikėkite.“
„Geriau čia nestovėti ilgiau nei 20 minučių. Po to man pradeda skaudėti galvą, – sakė „Greenpeace“ filialo Maskvoje direktorius Ivanas Blokovas. – Nežinoma, kas tiksliai yra „juodojoje skylėje“, ten nebuvo atlikti jokie tyrimai. Jei jums sakys priešingai – netikėkite.“
Vis dėlto „juodoji skylė“ – ne vienintelė Dzeržinsko problema. Netoli plyti „baltoji jūra“ – 54 ha dydžio teritorija, kurios paviršius – šviesiai pilkos spalvos. Čia buvo išpilta 4 mln. kubinių metrų kalkių, sumaišytų su cheminėmis atliekomis. Niekas ligi šiol tiksliai nežino šio mišinio sudėties.
Pasak autorės, tokie poetiški pavadinimai kaip „juodoji skylė“ ar „baltoji jūra“ prigijo tarp aktyvistų. Vis dėlto valdžia, kaip ir sovietmečiu, gyventojams neteikia jokios informacijos.
„Sovietinėje epochoje atliekas buvo galima išpilti ten, kur patogu“, – teigė Žemutiniame Naugarde įsikūrusio ekologinio centro „Dront“ įkūrėjas Aschatas Kajumovas.
Iššvaistytos lėšos
„Le Monde“ straipsnyje teigiama, kad prireikė 30-ies metų, jog Rusijos valdžia atkreiptų dėmesį į užterštumo problemą.
„Dešimtajame dešimtmetyje, kai bankrutavo didelės įmonės, oro kokybė pagerėjo, o dėmesys šiai problemai sumažėjo, – teigė A.Kajumovas.
Grėsmė vėl iškilo 2004-2005 metais, kai Okos upėje pakilo vandens lygis ir iškilo grėsmė, kad atliekos pasieks gruntinį vandenį. Tuo pat metu buvo sustabdyta cheminių ginklų programa, pradėta naikinti cechus. Ir vėl pradėta svarstyti šį klausimą.“
Praėjo dar penkeri metai, kol klausimas pasiekė Kremlių. 2011-aisiais tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas atskrido į Dzeržinską, kad įvertintų žalos ekologijai mastą.
Jo iniciatyva žalos likvidavimui buvo skirta 4 mlrd. rublių (pagal tuometinį kursą – 100 mln. eurų). Vis dėlto buvo atidėliojama pasirinkti darbus atliekančią įmonę, todėl nemaža šios sumos dalis išgaravo teismų procedūrose, dalį pasigviešė korupcija.
„Nėra jokios statistikos. Aišku tik tiek, kad susirgimų vėžiu skaičius smarkiai išaugo. Jis – didžiausias Rusijoje“, – pridūrė A.Kajumovas.
A.Kajumovas: „Nėra jokios statistikos. Aišku tik tiek, kad susirgimų vėžiu skaičius smarkiai išaugo. Jis – didžiausias Rusijoje.“
Vėliau žalos likvidavimui skirtos išlaidos beveik padvigubėjo. Atliktos naujos ekspertizės, prezidentas Vladimiras Putinas darbų vykdymui parinko įmonių korporaciją „Gazenergostroi“, veikiančią energetikos ir statybų sektoriuose.
Pasak I.Mandraud, gegužę buvo skirti papildomi 3 mlrd. rublių (apie 49 mln. eurų). Taip „juodojoje skylėje“ prasidėjo darbai, kuriuos planuojama užbaigti iki 2020 m.
„Beveik visi mano draugai mirė 50-60 metų amžiaus, daugiausia nuo širdies ligų“, – teigė 67 metų amžiaus buvęs priešgaisrinės saugos inspektorius Nikolajus.
„Kai išėjau į pensiją, pasirašiau dokumentą, kad niekam nieko nepasakosiu apie sprogstamąsias medžiagas, na, jūs suprantate... Gali būti, kad jos jau nebeveiksmingos, tačiau niekas nežino. Viskas, ką galiu patvirtinti, kad buvo labai stiprus kvapas, kartais juntamas net mieste“, – pasakojo Nikolajus.
Gyventojams nerūpi
Visame mieste išsibarstę jau dešimtmetį veikiantys kioskai, kuriame pardavinėjamas artezinis vanduo, išgautas iš giluminio grunto sluoksnio. Pasak žurnalistės, Dzeržinske negalima gerti čiaupo vandens.
S.Mandraud rašo, kad nors sunku patikėti, didelė vietos gyventojų dalis nieko nežino apie nuodingų atliekų keliamą pavojų ir net neįtaria apie „juodosios skylės“ ar „baltosios jūros“ egzistavimą.
„Niekada apie tai negirdėjau“, – patikino 40 metų amžiaus Anna.
Jaunos inžinierės – 30 metų amžiaus Jevgenija ir 33 metų amžiaus Svetlana – netoli pramoninės zonos stumdo vaikiškus vežimėlius. „Jūs juk matote, pas mus nėra uodegų, o ant rankų – po penkis pirštus“, – juokauja moterys.
Autorės teigimu, visi Dzeržinsko gyventojai, kuriuos jis sutiko, nenori, kad būtų paminėti jų vardai: bijo prarasti darbus dėl to, jog užsieniečiams papasakojo apie „negatyvius reiškinius“.
Autorės teigimu, visi Dzeržinsko gyventojai, kuriuos jis sutiko, nenori, kad būtų paminėti jų vardai: bijo prarasti darbus dėl to, jog užsieniečiams papasakojo apie „negatyvius reiškinius“.
„Jus iškart apkaltins, kad gadinate šalies įvaizdį ir atbaidote investuotojus“, – aiškino A.Kajumovas.
Savo ruožtu vietos laikraščio „Dzeržinsko laikas“ vyriausiasis redaktorius Vadimas Šurenkovas tikino, kad neturi jokios prieigos nei prie „juodosios skylės“, nei prie „baltosios jūros“.
Jis pridūrė, kad „likviduoti užterštumą kainuotų daugiau, nei olimpinės žaidynės Sočyje“.
V.Šurenkovas taip pat nerimauja dėl oro užterštumo ir „spontaniško dujų išmetimo“. Jis reguliariai vyksta tarp 22 val. vakaro iki 3 val. ryto – kai įmonėse viršijamas gamybos slenkstis, filtrai tampa nebeveiksmingi.
Jis kaltina administraciją, kuri užsimerkia prieš šią problemą. Tiesa, vietos gyventojams taip pat nerūpi.
„Smirda? Užverkite langą, ir viskas. Naktį žmonės nieko nemato. Alkoholis ir narkotikai nužudo greičiau“, – sakė jis.
