„The Mail on Sunday“ Lim Hye Jin teigė vis dar prisimenanti du brolius, kuriems trumpam pavyko pabėgti iš kalnuose įkurtos stovyklos. Vėliau jie buvo rasti, sugrąžinti ir nukankinti.
Keršijant už pabėgimą buvo nužudyti septyni jų šeimos nariai, sumušta daugybė kalinių. Po kelių savaičių kaliniai ir sargai buvo sukviesti pasižiūrėti, kaip po kiemą buvo tampomi nuo kankinimų išsekę broliai, galiausiai visiems stebint jiems nukirstos galvos.
„Tai buvo įspėjimas net nemėginti pabėgti. Kiti kaliniai buvo verčiami brolius apmėtyti akmenimis“, – teigė moteris.
Šie siaubingi vaizdai tuomet vos dvidešimties metų Lim sukrėtė taip stipriai, kad ji dienų dienas negalėjo nieko valgyti. Tačiau tai tebuvo vienas mažas lašelis nuolatinių žudymų, kankinimų ir prievartavimų jūroje.
Šie siaubingi vaizdai tuomet vos dvidešimties metų Lim sukrėtė taip stipriai, kad ji dienų dienas negalėjo nieko valgyti.
Politiniai kaliniai, kurių, manoma, yra apie 200 tūkst., Šiaurės Korėjoje paskelbti valstybės priešais, tad su jais sargai elgiasi blogiau nei su gyvuliais.
Lim prisiminė moterį, kurią sargai reguliariai padegdavo, nes per apklausas ji tiesiog nervindavo vieną iš prižiūrėtojų.
Nedaugeliui pavyko pabėgti iš pragaru žemėje vadinamų stovyklų, kurios pastatytos pagal Josifo Stalino gulagų ir nacių koncentracijos stovyklų pavyzdį.
Jose, kartu su tėvais ir seneliais, net vaikai įkalinami iki gyvos galvos, nes už disidentinę veiklą yra baudžiamos trys šeimos kartos.
Kaliniai kenčia nuo bado ir sunkaus darbo įšalusiuose miškuose ar anglių kasyklose.
Tie, kuriems teko patirti šį siaubą, yra pasakoję, jog gyvenimas ten – kupinas kasdienės baimės būti primuštam.
Nuo mušimo leisgyviai žmonės kartais paliekami ant sniego numirti, mirusiųjų kūnai mėtosi prie barakų, o stengdamiesi išvengti mirties nuo bado žmonės gaudo gyvates.
Palydoviniai duomenys rodo, kad lagerių tinklas ne tik kad nesumažėjo, bet ir pradėjo plėstis, į valdžią atėjus Kim Jong Unui.
Pirmasis septyniolikmetės Lim darbas buvo Stovykloje 12, kuri įkurta netoli sienos su Kinija. Joje kalėjo ir kai kurie buvę aukšti pareigūnai, dėl vienų ar kitų priežasčių neįtikę režimui.
Sargai du kartus per savaitę lankydavo kursus, kuriuose jiems būdavo plaunamos smegenys, jog šie nematytų kaliniuose žmonių.
„Jei sargas važiuotų ir pervažiuotų vaiką, už tai jokia atsakomybė nenumatyta“, – teigė moteris.
Vyrai mirdavo nuo darbo
Didžioji dalis dviejų stovyklų, kuriose teko dirbti Lim, kalinių buvo moterys ir vaikai. „Sveikus vyrus veždavo į anglių kasyklas, kur jie po kurio laiko mirdavo. Juos versdavo kentėti ir psichologiškai“, – pasakojo ji.
Vienas buvęs kalinys yra pasakojęs atvejį, kai sprogus dujoms šachtos buvo tiesiog uždarytos su sprogimą išgyvenusiais žmonėmis, kurie buvo palikti mirti.
Lim teigė, kad moterų seksualinis išnaudojimas stovyklose klesti, nes moterys negali sargams pasakyti „ne“.
Jei moterys pradeda lauktis, joms atliekami abortai, arba jos nužudomos. Jei nėštumas pernelyg išsivystęs, naujagimiai užmušami arba gyvi palaidojami.
Kaliniai dirba septynias dienas per savaitę, jie keliami 5 valandą, dirba 16 valandų, o po to yra varomi į perauklėjimo paskaitas, kuriose verčiami mintinai iškalti valdžios įsakymus. Tiems, kam nepavyksta, neleidžia eiti miegoti.
Kaliniai rengiami nebenaudojamais kareivių drabužiais, jų sandalai pagaminti iš padangų, o racionas – itin skurdus: kukurūzai ir druska. Jei kalinys laukuose pagaunamas vagiantis maistą, arba mirtinai sumušamas, arba užrakinamas mažoje požemio kameroje.
Jaučiasi traumuota
Dabar vidutinio amžiaus sulaukusi Lim gyvena Seule, vos 60 kilometrų nuo despotiško režimo. Ji pabėgo prieš 15 metų, kai iš sargės buvo pati tapusi kaline.
Ji baiminasi, kad tvarka stovyklose per šiuos metus tapo dar žiauresnė, ji prisipažino nekenčianti sistemos, kuriai kadaise tarnavo su dideliu atsidavimu.
„Jaučiuosi išduota lyderių, kurie mums melavo. Mums liepė nežiūrėti į kalinius kaip į žmones. Dabar jaučiuosi traumuota“, – teigė ji.
Lageris – už dulkes ant vado portreto
Kang Chol Hwanui buvo devyneri, kai pateko į koncentracijos stovyklą už tai, kad jo senelis buvo apkaltintas maišto organizavimu.
Dešimtmetį, praleistą stovykloje, jis buvo nuolat alkanas. Daugybė žmonių tokiose stovyklose neišgyvena nė kelių mėnesių dėl itin skurdaus raciono.
Kadangi baltymų kaliniams neduodama, jie bando pramisti gaudydami gyvates, žiurkes ir vabzdžius.
Kangas Chol Hwanas sako, kad kartais žmonės visiškai nesupranta, už ką jie gabenami į koncentracijos stovyklas. Nusikaltimų, už kuriuos stovyklose miršta ištisos šeimos, yra įvairių, pavyzdžiui, ten patekti galima už tai, kad nenuvalei dulkių nuo didžiojo vado portreto ar klauseisi užsienio radijo stoties.
Nohas Hui Changas teigė, kad visi Šiaurės Korėjos gyventojai puikiai žino apie koncentracijos stovyklas, o šis režimas paremtas baime, nes visi be galo bijo to, kas gali nutikti.
Nohas buvo partijos jaunimo sparno vadovas. Jis 2014 metais paspruko iš šalies, kai buvo nužudytas vienas jo artimiausių bendražygių – Kim Jong Uno dėdė. Vyras verkdamas pasakojo, kad jo žmona ir vaikai po pabėgimo buvo nusiųsti į koncentracijos stovyklą.
Šventai tikėjo propaganda
Ahna Myung-Chul, kuriai teko dirbti keturiose stovyklose, pasakojo pirmuosius trejus metus šventai tikėjusi propaganda ir kankinusi stovyklose kalinčius žmones. Pavyzdžiui, ji ir kiti sargai naudojo žmones kovos menų treniruotėms.
Tačiau kartą ji nuobodžiaudama pradėjo kalbėti su kaliniu, ir staiga suprato, kad jis ir kiti – tiesiog nekalti žmonės.
Tačiau kartą ji nuobodžiaudama pradėjo kalbėti su kaliniu, ir staiga suprato, kad jis ir kiti – tiesiog nekalti žmonės.
Ji pasakojo, kad buvo tokių sargų, kuriems žmonių kankinimas labai patiko. Be to, jie kartais nušaudavo nekaltus žmones sakydami, kad pagavo juos bandančius pabėgti ir už tai gaudavo apdovanojimus.
Jai žinomas atvejis, kai už tai buvo padovanota galimybė mokytis geriausiu laikomame universitete.
Bandydama išpirkti praeities klaidas Ahna dabar vykdo kampanijas, nukreiptas prieš šias stovyklas, kuriose kali jos motina ir sesuo. „Norėčiau nežinoti detalių, tačiau puikiai žinau, kaip jos ten gyvena“, – yra sakiusi ji.
