Pabėgusi į šiaurės rytus, į centrinį Dniepro miestą, Tania CNN sakė, kad Rusijos bombardavimai faktiškai nušlavė Mariupolį nuo žemėlapio ir tik laiko klausimas, kada toks pat likimas ištiks ir kitus Ukrainos miestus.
„Ten nebėra jokio miesto. Mariupolio miesto nebėra... neliko nė vieno gyvenamojo pastato. Ten liko tik 10 proc. žmonių. Tik pensininkai be pinigų arba (neturintys) automobilių, kurie negali pabėgti, ir žmonės, kurie negali eiti“, – sakė Tania iš santykinai saugios laikinos prieglaudos Dniepro mieste.
Tris savaites nesimaudėme, ėjome į tualetą ant kibiro arba į maišelį.
„Tris savaites nesimaudėme, ėjome į tualetą ant kibiro arba į maišelį“, – rašė Tania dienoraštyje, kurį kasdien atnaujindavo savo požeminėje slėptuvėje. Savo dienoraščio įrašais ji pasidalijo su CNN.
Šeima retai išeidavo iš rūsio, nebent būtinai reikėdavo, – išeidavo tik ieškoti maisto ir vandens, o kartą – padėti palaidoti kaimynus, kuriuos, laukiančius eilėje prie maisto, pražudė rusų artilerija.
„Problema ta, kad savo mieste mes nieko neturėjome. Jokio mobiliojo ryšio. Jokio interneto ryšio. Viskas buvo nutraukta. Dujų tiekimas, vandens tiekimas. Šviesa, – CNN pasakojo Dmytro. – Mes gaminome maistą lauke, kūrėme ugnį. Malkų ieškojome parkuose. Nes nebuvo kitos išeities išgyventi – dalytis maistu su kaimynais, giminaičiais.“
Jie tiesiog mus žudė. Jei susirinkdavome į grupę ieškoti vandens, jie tiesiog šaudydavo į mus.
Pora sakė, kad atrodė, jog Rusijos pajėgos taikosi į civilių gyventojų grupes, laukiančias eilėje prie maisto, vandens ar vaistinėje.
„Jie tiesiog mus žudė. Jei susirinkdavome į grupę ieškoti vandens, jie tiesiog šaudydavo į mus“, – sakė Tania.
Dmytro ir Tania sako, kad jų butas Mariupolyje buvo smarkiai apšaudytas, o pastatas sugriuvo.
Vienuoliktą Rusijos invazijos dieną (kovo 6 d.) ji rašė savo dienoraštyje: „Prasidėjo smarkus puolimas. Jie šaudė visur ir iš visų pusių, vėl buvo apšaudomi namai. Šiandien neliko nė vieno kiosko, net tušti kioskai atidaromi ir žmonės iš ten viską išsineša: maišelius, dėžutes, vitaminus iš vaistinių... Plėšikavimas tapo išgyvenimo būdu.“
Net tušti kioskai atidaromi ir žmonės iš ten viską išsineša: maišelius, dėžutes, vitaminus iš vaistinių... Plėšikavimas tapo išgyvenimo būdu
Dmytro sakė, kad nekaltina Rusijos piliečių dėl to, kas vyksta Ukrainoje, tačiau nesupranta, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nuolat taikosi į civilius gyventojus.
„Kodėl žudomi civiliai gyventojai? Kodėl? Dėl ko? Mes gerbiame visą (pasaulį)“, – sakė jis CNN.
-
O.Arestovyčius apžvelgė situaciją Mariupolyje: „Šiuo metu nėra karinio sprendimo“
-
V.Zelenskis: Rusijos pajėgos per Mariupolio apgultį vykdė karo nusikaltimus
-
Vaikų ligoninėje atsiskleidžia tikras Rusijos karo Ukrainoje siaubas
-
Mariupolis. Šiame mieste visi nuolat laukia mirties
-
Keturios priežastys, kodėl Rusijai svarbus Mariupolis
-
Paskutiniai Mariupolį palikę žurnalistai: „Rusų kariai mus medžiojo“
Juodas humoras tampa realybe
Pirmosiomis karo dienomis Dmytro ir Tania juokavo, kad jei pritrūktų maisto, jie visada galėtų valgyti balandžius.
„Iš pradžių tai buvo tarsi pokštas. O, gal mes nužudysime balandį, kad galėtume pavalgyti“, – CNN pasakojo Dmytro.
Dabar jis sakė, kad tai jau nebe pokštas, o veikiau būtinybė sugauti tuos kelis balandžius, kurie išgyveno po nesibaigiančių rusų atakų.
Dmytro baiminasi, kad jo tėvai ir giminaičiai mirs iš bado.
„Nežinau, kaip jie išgyvens. Nes nebėra maisto. Mano tėtis man pasakė, kad neturi maisto. Galbūt... vienai savaitei. Maksimaliai“, – sakė jis su ašaromis akyse.
„Nežinau, ar dar kartą pamatysiu savo tėvus, ar išgirsiu juos. Neturiu supratimo“, – sakė jis ir pridūrė, kad jie tiesiog gyvena diena iš dienos.
„Šiandien esame gyvi, rytoj – galbūt ne. Niekas nežino“, – sakė jis
Kraujo upė
Keletą kartų išėjęs iš rūsio ieškoti maisto ir vandens, Dmytro pamatė iš dviejų medinių lazdelių padarytus kryžius, žyminčius šviežius kapus, iškastus smarkiai apgriautuose gyvenamuosiuose rajonuose. Tai vienintelis šeimų turimas simbolis, kuriuo jos gali pažymėti savo artimųjų palaidojimo vietas.
Žmones laidojome prie jų sodų, patiltėse. Kaimynai prašė mūsų padėti iškasti kapus jų sūnums, jų vaikams.
„Žmones laidojome prie jų sodų, patiltėse. Kaimynai prašė mūsų padėti iškasti kapus jų sūnums, jų vaikams“, – sakė jis.
Dmytro pasakojo, kad laukiant eilėje prie vandens priešais jį nukrito bomba ir žuvo trys žmonės. Jam teko padėti juos palaidoti.
Tania pridūrė: „Surinkome daugybę lavonų, žmonės juos guldė arba į griovius, arba į pastatus, kol šalta. Kai kurie žmonės iš Mariupolio vežė (mirusius) žmones savo automobiliuose, nes nori juos palaidoti“.
Ji pasakojo, kad kiekvieną dieną Mariupolyje buvo vis daugiau žuvusiųjų ir daugiau žalos.
„Gatvėmis teka kraujo upės“, – rašė ji savo dienoraštyje.
Surinkome daugybę lavonų, žmonės juos guldė arba į griovius, arba į pastatus, kol šalta. Kai kurie žmonės iš Mariupolio vežė (mirusius) žmones savo automobiliuose, nes nori juos palaidoti.
Tania manė, kad yra pasiruošusi karui, be to, turėjo daug grynųjų pinigų.
Tačiau dabar ji sako, kad geriau būtų būtų klausiusi senelių, kurie jai liepė visada turėti miltų ir cukraus – tai mentalitetas, likęs nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
„Mes nežinojome, kad taip nutiks... vietoj visų pinigų ir telefonų namuose reikia turėti du lagaminus, kuriuose būtų baterijos, žvakės, degtukai, vaistai ir atsarginės kojinės... Reikia lagamino, kuris išgelbės jūsų gyvybę. Mes neturėjome nei degtukų, nei žvakių. Kur jų gauti, kai turi pinigų, bet nėra vaistinių ar parduotuvių?“, – sakė ji.
Pabėgimas
Kovo 18 d. Tania su šeima paliko savo gimtąjį miestą kaip „aukos“ ir „išgyvenusieji“.
„Tai mūsų artimųjų, draugų, kaimynų, gyventojų, pastatų kapinės. Palaidojome savo svajones, tikslus, karjerą... praradome viską, kas buvo pasiekta per daugelį metų sunkiu darbu“, – rašė ji savo dienoraštyje.
Dmytro sakė, kad sprendimas palikti miestą – ir savo tėvus – buvo kankinantis, bet „vienintelė išeitis“.
„Mano mama buvo visiškai psichologiškai sugniuždyta, (ji) buvo tarsi apimta visiškos depresijos, sėdėjo rūsyje – nuo karo pradžios ji nebuvo išėjusi iš rūsio“, – sakė jis.
„Paskutinę dieną, kai mačiau savo tėvą, jis maldavo: „prašau, išvažiuokite kur nors, aš nežinau kur, tik bėkite nuo šito, bėkite nuo šito“, – sakė jis.
Tai buvo pirmas kartas, kai Dmytro matė savo tėvą verkiantį. „Jis man sakė: „prašau... sūnau, tiesiog išvažiuok... tiesiog išvažiuok ir pasiimk savo šeimą“.
Kelionė iš miesto – iki karo automobiliu paprastai trukdavusi 45 minutes – užtruko 15 valandų. Tai buvo viena užkarda po kitos, daugumoje jų stovėjo, jų manymu, rusų kareiviai.
Vienoje kelio užkardoje Dmytro sakė turėjęs nusivilkti marškinius, kad įrodytų kareiviams, jog neturi karinių ar ukrainiečių nacionalistų tatuiruočių. Pora bijojo, kad rusai įsilauš į jų telefonus, todėl viską ištrynė – ištrynė praėjusių trijų savaičių siaubą, tik pasiliko tėvų telefono numerius.
7 metų Vlada Švec su tėvais pabėgo iš Mariupolio. Ji ilgisi paliktų namų, tačiau supranta, kodėl jie turėjo išvykti.
„Mažas vaikas viską supranta, net jei negali kalbėti, nes yra per mažas“, – sakė Vlada. „Noriu, kad karas greitai baigtųsi“, – pridūrė ji.
Per daugybę valandų, kurias CNN žurnalistai praleido su šeima laikinojoje prieglaudoje Dniepro mieste, pora nuolat tikrino savo telefonus, ar nėra ryšio su Mariupolyje tebesančiais tėvais.
Kai jau ruošėmės išvykti, Dmytro pasakė, kad Tania ką tik sulaukė motinos skambučio. Moteris verkė ir atsisveikino, nes netikėjo, kad išgyvens šią naktį.
