Švedijos vyriausybės vadovo ir užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs C.Bildtas pabrėžė Baltijos šalių vienybės svarbą. Pasak jo, pastaruosius 30 metų Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimas „dramatiškai pasistūmėjo į priekį“.
Baltijos šalys rūpėjo Švedijai
– Kai kurie istorikai sako, kad prieš Baltijos kelią Vakarai manė, esą Gorbačiovas tvarkosi visai neblogai, Sovietų Sąjungoje reformos vyksta sparčiai, todėl nereikia eskaluoti situacijos. Ar tai girdėdavote privačiuose pokalbiuose su Europos ir Švedijos politikais?
– Skirtingose šalyse buvo kalbama skirtingai, kadangi visos valstybės turėjo savus interesus. Vokietijoje prioritetas buvo tai, kas įvyks (Rytų) Vokietijoje, JAV labai daug galvojo apie Gorbačiovą ir tam tikra prasme norėjo jį remti: jie itin nerimavo dėl branduolinio stabilumo.
Iš pradžių labiausiai Baltijos šalimis rūpinosi Švedija ir Danija – kitos Vakarų valstybės tuo metu turėjo kitų prioritetų.
– Kaip Baltijos kelias pakeitė Jūsų asmeninius lūkesčius dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės? Ar tikėjotės, kad tai įvyks taip greitai?
– Greičiausiai nesitikėjau. Mes matėme, kad Sovietų Sąjunga pamažu žlunga, tačiau bijojome, jog jos žlugimas ateis kartu su didele krize, konfliktu ar karu. Tai buvo labai reali galimybė.
Nesu tikras, ar tikėjomės, kad SSRS žlugs taip greitai ir taip taikiai: baiminomės, kad tai bus kur kas ilgesnis ir skausmingesnis procesas.
– Honkongo protestuotojai žada pakartoti Baltijos kelią. Kiek šiandieniniame pasaulyje veiksmingos tokios iniciatyvos?
– Tame yra labai daug simbolizmo. Baltijos kelyje itin reikšminga buvo tai, kad dalyvavo trys valstybės. Tai nebuvo tik Lietuvos kelias, Latvijos kelias ar Estijos kelias.
Reikia nepamiršti, kad šios šalys turi skirtingas istorijas, jos praeityje nebendradarbiavo. Faktas, kad trims valstybėms buvo įmanoma tai suorganizuoti, Baltijos kelią pavertė itin galingu.
Manau, kad gyvoji grandinė Honkonge taip pat bus reikšminga, tačiau tai nėra tas pats.
Lietuva rado vietą Europos šeimoje
– Pastarosiomis savaitėmis kalbame ne tik apie Baltijos šalių vienybę, bet ir nesutarimus. Kiek, žvelgiant iš šono, mūsų vienybė svarbi siekiant paveikti tarptautinę darbotvarkę?
– Vienybė – labai svarbi. Jei grįžtume į keletą metų po (Baltijos kelio), kai jau buvo atkurta nepriklausomybė, santykiai tarp trijų šalių nebuvo idealūs. Baltijos šalių bendradarbiavimas per pastaruosius 30 metų gana dramatiškai pasistūmėjo į priekį.
Iš dalies dėl bendradarbiavimo su Šiaurės šalimis ir dėl narystės Europos Sąjungoje. Nuoširdžiai manome, kad dirbdami drauge galime daryti daugiau įtakos, turime didesnę galią nei dirbdami atskirai. Ir, žinoma, geriau dirbti su kaimynais, nei tais, kurie yra toli nuo tavęs.
– Viename interviu esate sakęs, kad jei Baltijos valstybės nebūtų įstojusios į ES ir NATO, jose būtų atsiradę labai daug vietos nacionalistiniams, antirusiškiems jausmams, o tai esą būtų pakenkę galimybei surasti savo vietą Europos šeimoje. Kiek šiandien racionalus Lietuvos balsas kalbant apie Rusijos grėsmes? Yra sakančių, kad jis – šiek tiek perdėtas.
– Manau, kad racionalus. Šiandien Lietuvoje labai svarbus Astravo AE klausimas. Ir mes puikiai jus suprantame – juk ji stovi 50 km nuo Vilniaus. Tačiau tikiuosi, kad galima rasti išeitį.
Užsienio reikalų ministras buvau aštuonerius metus, bendradarbiavau su jūsų užsienio reikalų ministrais. Manau, kad jie diskusijas Europos Sąjungoje papildė realistišku balsu.
– O ar radome savo vietą Europos šeimoje?
– Taip. Ir manau, kad prie to itin prisidėjo narystė NATO. Dėl akivaizdžių istorinių priežasčių buvo jaučiama baimė dėl to, ką darys Rusija. O narystė NATO panaikino dalį tos baimės, suteikė užtikrintumo.
Kartu palengvino bendradarbiavimą su Rusija, kuris, tiesa, tikrai nėra lengvas. Tačiau jei ne narystė NATO, santykiai su Rusija būtų kur kas sudėtingesni.
Kalbėtis su Rusija?
– Kai Estijos prezidentė susitiko su Vladimiru Putinu, rašėte, kad kaimynai turi kalbėtis. Tačiau kritikai atšauna, kad tokiu būdu legitimizuojamas jo režimas. Ką jiems atsakytumėte?
– Na, Putino režimas vis dar čia, o jo stabilumas ir ateitis priklauso ne nuo to, ar Estijos prezidentė susitinka su Putinu.
Yra klausimų, kuriuos reikia paaiškinti aukščiausiu lygiu. Kalbėjau su prezidente Kaljulaid, kaip suprantu, didžiąją laiko dalį ji praleido aiškindama technines detales apie elektros tinklų sinchronizaciją. Panašu, kad Putinas (anksčiau) to visiškai nesuprato.
Jo nekaltinu – nedaug kas tai supranta. Tačiau ji sugebėjo paaiškinti taip, kad Putinas suprastų, kodėl Baltijos šalys tai daro. Tai nėra dalykas, apie kurį KGB informuotų Putiną. Tokie klausimai taip pat turi būti aptarti.
– Prezidentė Grybauskaitė nenorėjo kalbėtis su Rusija, naujasis prezidentas Nausėda irgi neišreiškė tokio noro...
– Naujasis Jūsų prezidentas yra dar naujas prezidentas...
– Taip, tačiau jau sakė nenorintis kalbėtis su Putinu. Vis dėlto, ar prezidentas Nausėda turėtų tai daryti? Ką tai pakeistų dvišaliuose santykiuose?
– Priklauso nuo to, ar yra klausimų, kuriuos reikėtų išspręsti. Kalbėjimas vien dėl kalbėjimo yra beprasmiškas. Tačiau jei yra dalykų, kuriuos reikia paaiškinti ar išspręsti aukščiausiu lygiu, tai turėtų būti padaryta.
