Ši teorija tarp rusų emigrantų buvo itin populiari XX a. pradžioje. Tiesa, jau du kartus – XX amžiaus viduryje ir šio šimtmečio pradžioje – rusų tyrėjai atmetė galimybę, kad caras Nikolajus II mirė ritualinės žmogžudystės metu.
Savo ruožtu Rusijos stačiatikių bažnyčia atsisako pripažinti ankstesnių tyrimų rezultatus ir teigia, kad jos atstovams nebuvo leista užduoti klausimų teismo ekspertams.
2015-aisiais Tyrimų komitetas atnaujino nužudymo bylą, šį kartą į procesą buvo įtraukti ir bažnyčios atstovai. Pastarieji daro spaudimą vyriausybei tirti „ritualinės žmogžudystės“ teoriją.
Nesuprantami ekspertai
Vyriausioji specialiųjų bylų tyrėja Marina Molodcova apie teorijos nagrinėjimą paskelbė lapkričio 27 d. sakydama, kad jos tarnyba paskirs „psichologijos-istorijos teismo ekspertus“, tačiau nepaaiškino, ką tai reiškia.
Tai buvo pranešta konferencijos, skirtos „naujai caro žmogžudystės ekspertizei ir įrodymams“, metu. Konferencijoje Rusijos stačiatikių bažnyčios delegacijai vadovavo patriarchas Kirilas.
Konferencijos pabaigoje vyskupas Tichonas Ševkunovas, kuris, kaip manoma, yra Vladimiro Putino nuodėmklausys, pareiškė: „Laikome ritualinės žmogžudystės teoriją visiškai rimta. Be to, didžioji dalis bažnyčios komisijos (dirbančios su federaliniais tyrėjais atnaujintoje byloje) neabejoja, kad būtent tai ir nutiko.“
Tiesa, kitą dieną T.Ševkunovas bandė sušvelninti išsakytą poziciją. „Net ir atsisakęs sosto, imperatorius išliko simbolinė, šventa figūra. Caro ir jo šeimos nužudymas, užbaigęs Romanovų dinastiją, kurios taip nekentė naujoji valdžia, daugeliui žmonių turi ritualinę, simbolinę prasmę“, – sakė jis.
Caras Nikolajus II, šeši jo šeimos nariai ir keturi tarnai buvo nužudyti 1918-ųjų liepos 17 d. Jekaterinburge. Istorikai mano, kad įsakymą nužudyti davė Uralo regiono Darbininkų, valstiečių ir karių deputatų taryba, vadovaujama iš Maskvos.
Kodėl „ritualinis nužudymas“?
Kalbant apie caro ir jo šeimos „ritualinę žmogžudystę“, terminas turi aiškų antisemitinį atspalvį. Šios teorijos šalininkai tiki, kad žmogžudystes įvykdę bolševikai atliko ir tam tikrą žydišką ritualą. Jų įsitikinimu, tai – „pasaulinio žydų sąmokslo“ dalis.
A.Šmaina-Velikanova: „Šis įsitikinimas atsirado XI–XII a. Vokietijoje. Buvo tikima, kad žydai prieš Velykas specialiu būdu nužudė vaiką, nuleido jo kraują ir įmaišė jo į macus (tradicinius velykinius paplotėlius – red.).“
Mokslininkės Annos Šmainos-Velikanovos teigimu, teorija apie žydų neva atliekamas „ritualines žmogžudystes“ pasklido dar Viduramžiais.
„Šis įsitikinimas atsirado XI–XII a. Vokietijoje. Buvo tikima, kad žydai prieš Velykas specialiu būdu nužudė vaiką, nuleido jo kraują ir įmaišė jo į macus (tradicinius velykinius paplotėlius – red.)“, – sakė A.Šmaina-Velikanova ir pridūrė, kad ši teorija rusų stačiatikių nepasiekė iki pat XVII a. pabaigos.
Kai Rusijos tyrimų komitetas paskelbė apie teorijos tyrimą, Rusijos žydų bendruomenių federacijos pirmininkas Aleksandras Boroda šį mitą paneigė.
„Kaip vienoje iš pirmųjų religijų, panaikinusių žmonių aukojimą pačioje atsiradimo pradžioje, judaizme visiškai nėra jokios „ritualinės žmogžudystės“ idėjos. Kaltinti žydus „ritualinėmis žmogžudystėmis“ yra vienas seniausių antisemitinių šmeižtų istorijoje“, – tikino A.Boroda.
Kuo tai susiję su caru?
„Ritualinės žmogžudystės“ teorija caro nužudymo byloje atsirado tuomet, kai tyrimą vykdė antibolševikiška Baltoji armija. Tyrimui vadovavęs Nikolajus Sokolovas manė, kad caro ir jo šeimos nužudymo planas „užgimė daug metų prieš revoliuciją“. N.Sokolovo teigimu, save šventuoju pasiskelbęs Grigorijus Rasputinas – šios schemos šalininkas ir slaptas Vokietijos žvalgybos tarnybos agentas.
„Sokolovui, (generolui Michaelui) Dieterichsui (dalyvavusiam tyrime – red.) ir (britų žurnalistui – red.) Robertui Wiltonui artimuose ratuose žydų įtaka buvo priskiriama sprendimui nužudyti caro šeimą“, – rašė teismo tyrėjas Vladimiras Solovjovas, vadovavęs 1993-iaisiais atnaujintam tyrimui.
„Žydai negailestingai sunaikino karališkąją šeimą. Žydai yra atsakingi už visą blogį, ištikusį Rusiją“, – savo knygoje apie Romanovų nužudymą rašė M.Dieterichsas. Būtent jis laikomas „ritualinės žmogžudystės“ teorijos Romanovų nužudymo byloje autoriumi. Vėliau jis teigė, kad vienas iš žudikų Filippas Gološčekinas (tikrasis vardas – Šaja Icikovičius) nukirsdintas aukų galvas sudėjo į alkoholio statines ir nuvežė į Maskvą.
Trečiajame dešimtmetyje britų žurnalistas Robertas Wiltonas parašė keletą knygų, ginančių „ritualinės žmogžudystės“ teoriją.
M.Dieterichsas: „Žydai negailestingai sunaikino karališkąją šeimą. Žydai yra atsakingi už visą blogį, ištikusį Rusiją.“
Jo teigimu, N.Sokolovas nužudymo vietoje ant sienos rado užrašytą neva vokiečių poeto Heinricho Heine baladės „Belsatzar“ eilutę. Teigiama, kad ji – aliuzija į Babilonijos karalių Belšazarą, kurį už žiaurų elgesį nužudė jo tarnai žydai.
Anot A.Šmainos-Velikanovos, rusų diaspora Europoje platino šią „ritualinių nužudymų“ teoriją – net spausdino lankstinukus. Antrojo pasaulinio karo metais su fašistais bendradarbiavę rusų emigrantai, ypač Prancūzijoje, karštai palaikė šią konspiracijos teoriją. Po karo ji buvo pamiršta, apie ją vėl imta kalbėti dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
Kodėl teorija atgimė?
Byla buvo atnaujinta 1993 m. ir 2007 m., abu kartus rusų tyrėjai atmetė šią Romanovų šeimos nužudymo teoriją. 1991-aisiais už Jekaterinburgo buvo rasti septyni skeletai, greičiausiai – dalies caro šeimos narių.
Tyrimo metu Rusijos stačiatikių bažnyčiai buvo leista uždavinėti klausimus, tyrėjai net prailgino analizės laiką. Taip buvo siekiama išsklaidyti bet kokias abejones, kad rasti palaikai – Romanovų. Bažnyčios atstovai norėjo žinoti, ar yra kokių nors „ritualinės žmogžudystės“ įkalčių, ir teiravosi, ar yra ženklų, kad Nikolajui II buvo nukirsta galva.
Ekspertai nerado jokių „ritualinės žmogžudystės“ ar galvos nukirsdinimo įkalčių. Anot vyriausiojo tyrėjo N.Solovjovo, žmogžudystę įvykdė vietiniai ateistai saugumo pareigūnai, nė vienas jų nebuvo žydas. N.Solovjovo teigimu, žudikai bandė paslėpti kūnus paskubomis.
Viename iš tyrimų dalyvavusi A.Šmaina-Velikanova teigia, kad bandymas koduoti užrašus ant sienos nužudymo vietoje yra „neįtikėtinas neišmanymas'“.
A.Šmaina-Velikanova: „Įvairios rašalo dėmės ir brūkšniai buvo interpretuojami kaip hebrajų abėcėlės raidės. Turėjome analizuoti šią nesąmonę, kad įrodytumėme, jog šios raidės pačios vienos nieko nereiškia.“
„Įvairios rašalo dėmės ir brūkšniai buvo interpretuojami kaip hebrajų abėcėlės raidės. Turėjome analizuoti šią nesąmonę, kad įrodytumėme, jog šios raidės pačios vienos nieko nereiškia. Dauguma išlikusių užrašų greičiausiai buvo skaičiavimų dalis, tačiau jie buvo atlikti arabiškais skaitmenimis. Kabalistai negali naudoti arabiškų skaitmenų“, – teigė A.Šmaina-Velikanova.
2007-aisiais netoli ten, kur 1991-aisiais buvo atrasti Romanovų palaikai, tyrėjai atkasė daugiau kaulų, greičiausiai priklausiusių kitiems karališkosios šeimos nariams. Tuomet Rusijos generalinis prokuroras atnaujino nužudymo bylą ir atliko dar vieną palaikų ekspertizę, patvirtinusią ankstesnius rezultatus: naujai atrasti palaikai priklausė caraičiui Aleksejui ir didžiajai kunigaikštienei Marijai Nikolajevnai. Byla buvo nutraukta 2008-aisiais.
Rusijos stačiatikių bažnyčia paprieštaravo antrojo tyrimo rezultatams teigdama, kad jos atstovams nebuvo leista dalyvauti teismo ekspertizėje. Bažnyčia taip pat nesutiko, kad 2007-aisiais atrasti palaikai yra caraičio Aleksejaus ir Marijos Nikolajevnos.
2015-aisiais Federalinių tyrimų komitetas patenkino bažnyčios prašymą atlikti papildomą tyrimą, Rusijos vyriausybė atvėrė bylą trečią kartą. Palaikai buvo ekshumuoti ir nusiųsti dar vienai ekspertizei.
Šįkart procese leista dalyvauti dviem aukšto rango bažnyčios pareigūnams. Jie tyrėjų prašo išsiaiškinti, ar Romanovams buvo atlikta „ritualinė žmogžudystė“.
Teismo ekspertai turės atsakyti į „patriotinės bendruomenės, daug metų tyrusios karališkosios šeimos nužudymą, atstovų“ klausimus. Tiesa, nėra aišku, apie kokią organizaciją kalbama.
Ši grupė kelia labai įvairius klausimus. „Žinoma, kad (iš patalpų) buvo pašalintas didelis alkoholio kiekis, ir tai tapo įrodymu, sufleruojančiu, kad caro ir jo paveldėtojų galvos buvo nukirstos tam, jog galėtų būti parodytos sovietų lyderiams. Ar yra koks nors kitas paaiškinimas, kodėl dingo alkoholis?“, „Ar tyrimas gali pateikti kokį nors kitą kabalistinių žymių paaiškinimą? Ar kokie nors ekspertai ištyrė šiuos simbolius?“.
„Nesąmoningas šlamštas“
Dešimtajame dešimtmetyje rašytose ataskaitose V.Solovjovas atmetė „ritualinės žmogžudystės“ teoriją kaip „absoliučiai sensacingą, nepadorią informaciją“.
S.Mironenko: „Ritualinė žmogžudystė yra toks nesąmoningas šlamštas, kad gėda vien apie tai kalbėti.“
Duodamas interviu kanalui „Dožd“ istorikas Sergejus Mironenko piktinosi vėl atnaujintu tyrimu.
„Neįmanoma kelti (ritualinio Romanovų nužudymo klausimo) moksliškai arba morališkai. Jau seniai įrodyta, kad žydai niekada neatlikdavo ritualinių žmogžudysčių. Kam visa tai vėl tirti? Gera naujiena yra ta, kad dabartinis tyrimas iš esmės patvirtina visas ankstesnes mūsų išvadas“, – teigė S.Mironenko.
Paprašytas pakomentuoti šią teoriją portalui „Meduza“, jis atsisakė tai padaryti. „Ritualinė žmogžudystė yra toks nesąmoningas šlamštas, kad gėda vien apie tai kalbėti“, – paaiškino S.Mironenko.
