Lapkričio 3 d. rytą nuo Chersono srities administracijos pastato dingo Rusijos vėliava, o dieną prieš tai okupacinė valdžia uždarė eismą per Dnieprą į kairįjį regiono krantą. Nuo praėjusio mėnesio vidurio vyko gyventojų evakuacija į Rusijos okupuotas teritorijas – gyventojai buvo raginami išvykti, kad prasidėjus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimui „netrukdytų kariuomenei“.
„Zerkalo“ paklausė niekur neišvykusio miesto gyventojo, kas dabar ten vyksta ir kiek žmonių liko laukti Ukrainos sugrįžimo.
„Visas motorines valtis rusai pasiėmė“
„Zerkalo“ su 29-erių metų Artiomu (vardas pakeistas) susisiekė telefonu. Ryšys buvo prastas, trūkinėjo. Vyras pasakojo, kad Chersone ryšys nuolat prastas, kyla problemų su internetu. Vyras sako, kad Rusijos kariškiai apšaudė mobiliojo ryšio bokštus, kai pradėjo palikti miestą. Artiomas jų atsitraukimą pastebėjo dar spalio 26 d:
„Mačiau, kaip jų „Tigrai“ (Rusijos kariuomenės šarvuoti automobiliai – red.) ir visureigiai – visi su priekabomis, su valtimis – važiavo per miestą link Rusijos kontroliuojamų teritorijų. Jie juda toliau nuo Chersono, už Ciurupinsko (nuo 2016 m. gyvenvietė kairiajame Dniepro krante vadinama Aljoški, nuo Chersono ji nutolusi apie 8 km tiesia linija. – red. past.), saugiu atstumu. Žinau, kad jie įsitvirtino netoli Naujosios Kachovkos, iškeldina žmones iš pakrantės zonos gyvenviečių (duodami jiems kelias dienas išsikraustyti) ir patys apsigyvena jų namuose.
Visas mūsų krante buvusias motorines valtis rusai atėmė. Tas, kurios buvo nelabai geros ir patogios, peršovė, variklius sudaužė, visas paskandino. Tiesa, tiems, kurie iki to laiko buvo atvykę atsiimti savo valčių, jos buvo grąžintos be problemų. Tiltus minuoja. Rusai, kaip įprasta, atsitraukdami sunaikina viską“, – pasakoja vyras.
Rusų karių mieste vis mažiau
Patys Chersono gyventojai negali vykti nei viena kryptimi. Okupacinė valdžia sustabdė transportą per Dnieprą iš kairiojo kranto į dešinįjį. Jie pažadėjo, kad civiliai galės patekti į priešingą pusę. Tačiau, pasak Artiomo, vietiniams gyventojams jau uždrausta įplaukti į vandenį valtimis ir kateriais. Tai susiję ir su gyventojais, kurių daugelis šiuo keliu patenka į savo daržus. Antonivkos tiltu taip pat negalima eiti, pasak Artiomo, juo retkarčiais juda patys kareiviai, kurių mieste lieka vis mažiau.
„Kareivių labai mažai – liko tik nauji (turbūt turimi omenyje neseniai mobilizuoti – red.) ir, kaip suprantu, tam tikras skaičius žmonių jų medicinos dalinyje. Naktį dar pravažiuoja keletas automobilių ir sunkvežimių, bet ne tiek daug kaip anksčiau. Daugiausia jie visi išvažiavo į kitą [Dniepro] pusę. Iš tų, kurie liko, daugelis vaikšto girti, du mačiau turguje – uniformuoti, su automatais, vienas vos neįvirto į balą. Baisu būti su tokiais gatvėje – maža, kas jiems šaus į galvą, o jei pradės šaudyti?
Iš miesto išveža viską, ką gali
Vyras sako, kad rusai iš Chersono išveža ne tik karinę techniką ir personalą, bet ir civilinę infrastruktūrą. Žmonėms nebeišduodami net rusiški pasai.
Jie uždarė visus bankus, savo valstybines organizacijas, kurios tvarkė pensijas ir mokėjimus. Patalpose nebėra jokios įrangos, baldų.
„Kaip tik tuo metu, kai vyko evakuacija, buvo girdėti, kaip prie tilto juda daug įrangos. Kolegos pastebėjo, kad iš Chersono išvažiavo apie 20 inkasatorių automobilių. Jie uždarė visus bankus, savo valstybines organizacijas, kurios tvarkė pensijas ir mokėjimus. Patalpose nebėra jokios įrangos, baldų, likusių iš Ukrainos, – jie viską išvežė, liko plikos sienos. Taip pat buvo paimtas viešasis transportas – autobusai, nauji mikroautobusai. Po miestą važinėja tik seni mikroautobusai. Dirba tik trys vaistinės, o parduotuvės užsidaro. Net ir didžiuosiuose prekybos centruose dabar yra labai mažai maisto. Atsiskaitoma nebe rubliais, o grivinomis, o valiutos kursas beveik visur nukrito keturis kartus. Ir bulvių ar morkų už rublius turguje nenusipirksite – jų neima. Todėl, kol gaunu atlyginimą rusiškais pinigais, stengiuosi kuo daugiau jų išsikeisti“, – pasakoja Artiomas.
„Zerkalo“ primena, kad nuo spalio 19 d. okupacinė valdžia evakuoja Chersono ir regiono gyventojus į Rusijos kontroliuojamas teritorijas. Iš pradžių Kremliaus paskirta regiono vadovybė tai vadino savanoriška evakuacija, vėliau – priverstine. Iš Artiomo pažįstamų išvyko tik pora žmonių. Kiti, kurie taip pat nusprendė palikti miestą, persikėlė į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją arba į Europą. Jis pats ir jo šeima liko regioniniame centre.
„Šiek tiek pasijuto, kad dalis žmonių vis dėlto išvažiavo. Gatvėmis vaikšto mažiau žmonių nei anksčiau, žvilgteliu pro langą – namuose mažai apšviestų butų. Galbūt dėl to, kad mūsiškiai jau netoliese. Žmonės žino, kad pasitraukę rusai apšaudys mūsų karius ir miestą. Bet nepasakyčiau, kad visiškai kritiška ir automobiliai nustojo važinėti, – situaciją apibūdina Artiomas. – Dvi mano pažįstamos moterys, sutikusios su evakuacija, buvo išvežtos į Krymą ir toliau į Rusiją. Viena iš jų rašė, kad jie kažkur ten įsikūrę, jiems žadėjo išmokas, tačiau daugiau detalių nepateikė. Kai kurie iš išvykusiųjų jau rašo, kad tai yra perkėlimas, o ne evakuacija“.
Okupacinės valdžios nebeliko
Vyras įsitikinęs, kad Chersoną paliko ir okupacinės valdžios paskirti vietos pareigūnai.
Nėra nei policijos, nei civiliais rūbais vilkinčių karių, kaip anksčiau buvo įprasta, nėra nieko – miestas tuščias. Tik retkarčiais pravažiuoja jų automobiliai.
„Nėra nei policijos, nei civiliais rūbais vilkinčių karių, kaip anksčiau buvo įprasta, nėra nieko – miestas tuščias. Tik retkarčiais pravažiuoja jų automobiliai. O valdžios institucijų niekas negirdi ir nemato. Jei dabar čia pradės veikti partizanai, bus karšta“, – sako pašnekovas.
Artiomas dažnai girdi sprogimus prie Antonivkos tilto ir Chersono pakraščiuose, kur vis dar gali būti Rusijos ginkluotųjų pajėgų.
„Ukrainos pajėgos dabar neapšaudo miesto, tačiau pastarosiomis dienomis nuolat apšaudo tiltą ir perkėlą, – aiškina jis. – Mūsiškiai yra kažkur netoli. Laukiame, kol šitie [rusų kariai] pasitrauks iš čia, o mūsiškiai įeis į miestą“, – sako jis.
Laukia išvadavimo pasirengę gyventi rūsyje
Miestas jau seniai rengiasi Ukrainos kariuomenės atėjimui. Artiomas ir jo žmona turi mažą vaiką. Šeima jau supakavo daiktus ir nusipirko maisto atsargų tam laikui, kai prasidės Ukrainos pajėgų kontrpuolimas arba rusų apšaudymas.
„Rūsyje – daiktai, čiužinys. Dvi talpyklos vandens, makaronai, konservai, mėsos vyniotiniai – mes turime visko. Baterijos, žibintuvėliai ir akumuliatoriai įkrauti. Svarbiausia, kad būtų laiko visa tai nuleisti žemyn, kai to prireiks.
Mes ir daugelis Chersono gyventojų jau pasiruošėme šiam laikui. Pastarosiomis dienomis visi pirko lempas, parafiną, degtukus ir baterijas.
Kol kas valdžios institucijos nurodė išjungti liftus mūsų pastatuose. Ne visi tai padarė, bet mūsų nebeveikia, o mes gyvename daugiaaukštyje, aukštai – žodžiu, „smagu“. Labiau jaudinamės, jei prasidėjus kariniams veiksmams būtų visiškai atjungta elektra ir dujos: vaikui reikia šildyti maistą. Tada nežinau, kaip mums pavyks susitvarkyti. Tačiau mes ir daugelis Chersono gyventojų jau pasiruošėme šiam laikui. Pastarosiomis dienomis visi pirko lempas, parafiną, degtukus ir baterijas. Liko tik automobiliams ir motociklams skirti akumuliatoriai. Aš sugalvojau tokį planą: jei mūsiškiai puls ir mieste taps visai sunku, nuvešiu šeimą į Mykolajivą ir pats prie jų prisijungsiu“, – galiausiai sako Artiomas.