Bendrovė įvertino galimas rinkimų baigtis ir teigė, kad nepriklausomai nuo jos Europos institucijos ir taisyklės varžys būsimą Prancūzijos vyriausybę.
Prancūzų prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) po skaudaus po partijos pralaimėjimo Europos Parlamento rinkimuose birželio 9-ąją nusprendė paleisti Nacionalinę Asamblėją.
Taip jis bando išsivaduoti iš keblios politinės situacijos, kuri susidarė po 2022 metų įstatymų leidėjų rinkimų, per kuriuos jis pelnė tik santykinę daugumą – 43 proc. vietų parlamente.
Parlamento rinkimų pirmas turas 577 rinkimų apygardose pagal Europoje unikalią paprastosios daugumos atstovavimo sistemą vyks birželio 30-ąją, o liepos 7-ąją planuojamas antras.
Šių rinkimų rezultatai turės tiesioginės įtakos vyriausybės sudėčiai.
Daug nežinomųjų
Paskelbus apie parlamento paleidimą, politinis kraštovaizdis sparčiai keitėsi. Keturios pagrindinės kairiosios partijos („Nenugalėtoji Prancūzija“ (LFI), socialistai, komunistai ir žalieji) sugebėjo susivienyti ir iškelti po vieną kandidatą kiekvienoje rinkimų apygardoje.
Nors LFI vis dar kels daugiausia kandidatų, šis susitarimas iš dalies padeda atkurti pusiausvyrą tarp tų, kurie vadinami „kairiųjų kairiaisiais“, ir socialistų, o tai, anot „Coface“, naudinga pastariesiems.
Tradicinės dešiniosios Respublikonų partijos (LR) lyderis Ericas Ciotti (Erikas Sioti) paskelbė apie susitarimą su kraštutinių dešiniųjų Nacionaliniu sambūriu (RN). Tačiau jo pavyzdžiu nepasekė kiti jo partijos lyderiai.
Prezidentą E. Macroną remianti partijų koalicija, vadinama „Kartu“ (Ensemble) yra paruošusi daug kandidatų, tačiau kai kuriais atvejais nusprendė nekelti jokių, jei kandidatuoja nuosaikus dešinysis (rečiau – kairysis) dabartinis parlamentaras.
577 rinkimų apygardose yra 489 kandidatai iš „Kartu“, palyginti su 569 kandidatais 2022-aisiais.
Kadangi rinkimai vyksta dviem turais tripolėje politinėje erdvėje, labai sunku prognozuoti vietas Asamblėjoje remiantis rinkėjų ketinimais. Anot „Coface“, spėliones apsunkina tai, kad nežinoma, kaip elgsis rinkėjai, jei jų kandidatas nepateks į antrąjį turą.
Anksčiau kandidatai, kurie nepriklausė radikaliems dešiniesiems, antrajame rinkimų ture sugebėdavo užsitikrinti įvairių rinkėjų paramą. Tačiau ši vadinamojo „respublikonų fronto“ dinamika išsikvepia, teigė tarptautinė rizikų valdymo bendrovė.
Yra dar vienas neaiškumas: kandidatų skaičius antrajame ture. Į antrąjį turą gali patekti ne tik du geriausią rezultatą pasiekusieji pirmajame ture, bet ir kandidatai, surinkę daugiau kaip 12,5 proc. registruotų rinkėjų balsų.
Dėl pakankamo rinkėjų aktyvumo įvairiose apygardose susidurti antrajame ture gali ir trys kandidatai, o tai galėtų būti naudinga RN. Visgi kandidatai antrajame ture gali nuspręsti pasitraukti.
Prancūzija – Europos Sąjungos rėmuose
Jei rinkimuose triumfuos RN ir jos sąjungininkė arba kairiosios partijos, tarp Prancūzijos vyriausybės ir ES gali kilti įvairių formų įtampa.
Tokiu atveju, anot „Coface“, galimų Prancūzijos ir ES konfliktų pasekmės nenuspėjamos, tačiau iš esmės Prancūzijos narystė bloke padeda apriboti jos lyderių galimybes imtis radikalių politinių sprendimų.
Europos ir nacionaliniai teisėjai galėtų blokuoti tam tikras priemones, kurios prieštarautų pirminiams Europos teisės aktams. Prancūzijos ir Europos teisėjai jau kelis dešimtmečius sutaria, kad Europos teisė turi visišką viršenybę prieš nacionalinę teisę.
Pavyzdžiui, RN siūlo uždrausti importuoti žemės ūkio produktus, „kurie neatitinka Prancūzijoje taikomų standartų“, pirmadienį teigė kraštutinių dešiniųjų lyderis Jordanas Bardella (Žordanas Bardela). Tokiu atveju nacionaliniai ir Europos teismai panaikintų sprendimus.
ES sutartims atvirai prieštaraujantis sprendimas taip pat sukeltų diplomatinę įtampą tarp Prancūzijos ir daugumos kitų valstybių narių.
Be to, esant susiskaldžiusiai vyriausybei, atsakomybe už europinę politiką de facto dalijasi prezidentas ir ministras pirmininkas.
Viena vertus, prezidentas vienas atstovauja Prancūzijai Europos Vadovų Taryboje. Pripažįstama, kad prezidentui tenka lemiamas vaidmuo gynybos ir diplomatijos srityse. Kita vertus, vyriausybė priima sprendimus dėl viešosios politikos, įskaitant tuos, kurie turi lemiamą poveikį Europai, pavyzdžiui, dėl valstybės sąskaitų.
Anksčiau dėl šių priežasčių Europos politika buvo savotiškai atskirta: kasdienius reikalus Briuselyje sprendė tik vyriausybė, o dėl svarbiausių politinių klausimų derėjosi prezidentas ir ministras pirmininkas – prezidentas negalėjo vienas priimti sprendimų.
Ateityje situacija gali tapti dar painesnė, jei vyriausybės ir prezidento pozicijos bus radikaliai priešingos, pavyzdžiui, dėl Ukrainos, ir (arba) jei vyriausybė neturės absoliučios daugumos paramos parlamente.
Taip pat „Coface“ pabrėžė, kad Prancūzija jau yra stebima ES. Europos Komisija trečiadienį papeikė Prancūziją už tai, kad ji, vadovaujama prezidento, pažeidė ES biudžeto taisykles. Kitos vyriausybės veiksmai, susiję su fiskaline politika, gali susilaukti Briuselio sankcijų.
Nuo 2021-ųjų ES taip pat numatė sąlyginumo principą dėl galimybės naudotis jos biudžetu, taigi ir Europos lėšomis, teisinės valstybės principo pažeidimo atveju.
Lenkijai ir Vengrijai taikomas mechanizmas yra palyginti paprastas – jam pritaikyti reikia tik kvalifikuotos daugumos EVT. Jei kuri nors valstybė narė padarytų šiurkštų pažeidimą, kai kurios Europos Parlamento politinės jėgos galėtų paskatinti Europos Komisiją pradėti procedūrą.
