Naujasis koronavirusas Irane pražudė tiek daug žmonių, kad šalis buvo priversta rengti masines laidotuves. Bet kaimyniniame Irake aukų – mažiau nei 100.
Dominikos Respublikoje suskaičiuota jau daugiau nei 8,2 tūkst. infekcijų. Bet greta esančiame Haityje užsikrėtimų – vos 100.
Manoma, kad Indonezijoje koronavirusas pražudė tūkstančius žmonių, bet gretimoje Malaizijoje, kuri paskelbė griežtus viešojo gyvenimo apribojimus, mirčių su ar nuo infekcijos – tik, vėlgi, 100.
Koronavirusas palietė beveik absoliučiai visas valstybes pasaulyje, tačiau jo poveikis skiriasi. Pasauliniai metropoliai – Niujorkas, Paryžius, Londonas – buvo nusiaubti, bet tokie didmiesčiai kaip Bankokas, Bagdadas, Naujasis Delis ar Lagosas beveik nenukentėjo.
Genai? Amžius? Klimatas?
Kodėl? Ieškant atsakymo į šį klausimą skelbiamos įvairiausios teorijos ir spekuliacijos, tačiau aiškios išvados kol kas nėra – o ji reikalinga norint planuoti tolesnę kovą su koronavirusu. Kur didžiausia rizika? Kada bus saugi išlįsti į lauką ir pasibūti be kaukės ar su kompanija?
Šiuo metu jau atliekama šimtai tyrimų visame pasaulyje, kuriais siekiama nustatyti, kas lemia skirtingą viruso smūgių jėgą – galbūt kalti genai, gal demografija?
Antai medikai Saudo Arabijoje aiškinasi, ar genetiniai skirtumai negali lemti skirtingo COVID-19 infekcijos poveikio skirtingoms visuomenės grupėms. Mokslininkai Brazilijoje irgi ieško ryšio tarp genetikos ir COVID-19 komplikacijų.
Kitose šalyse ekspertų komandos tiria galimybę, kad vaistai nuo padidėjusio kraujo spaudimo tik pablogina užsikrėtusiojo būklę. Ir atvirkščiai – konkreti vakcina nuo tuberkuliozės kaip tik greičiausiai padeda sunkiai nesusirgti ar net išgyventi.
Kol kas aiškių tendencijų nėra. Taip, daug besivystančių šalių, kuriose karšta ir kurių visuomenės jaunos, labai nekenčia – tad temperatūra ir demografija lyg ir galėtų būti svarbūs faktoriai.
Bet epidemija siautėja ir plečiasi tokiose tropinėse valstybėse kaip Brazilija, Indonezija ir Peru, todėl toks ryšys nebūtinai tikslus.
Drakoniški uždarymai ir karantinai, akivaizdu, efektyvūs. Tačiau nei Mianmaras, nei Kambodža jokių apribojimų neskelbė, o šios šalys iki šiol yra pranešusios vos apie kelis infekcijos atvejus.
Tiesa, vienos teorijos, nors ji neįrodyta, neįmanoma paneigti – galbūt virusas į tokias šalis tiesiog dar neatkeliavo. Rusijoje ir Turkijoje ilgai viskas buvo gerai – kol staiga nebebuvo.
Trumpiau tariant, laikas parodys – ispaniškasis gripas, kuris JAV pratrūko 1918 metais, vasarą jau atrodė beišsikvepiantis, bet rudenį sugrįžo su dar didesniu mirštamumo šleifu.
Kitais metais atplūdo ir trečioji epidemijos banga, o galiausiai virusas pasiekė net salas Aliaskoje ir Ramiojo vandenyno pietuose. Užsikrėtė maždaug trečdalis pasaulio gyventojų.
Etapas dar labai ankstyvas
„Esame dar tikrai ankstyvoje šios ligos stadijoje“, – sako Harvardo pasaulinės sveikatos tyrimų instituto direktorius Ashishas Jha, priduriantis, kad dabar, tarkime, kovojama antrajame raunde, o devintajame šalys, kurios dabar nepaveiktos pandemijos, gali būti visai kitoje situacijoje.
Tikrai yra valstybių, kuriose, nors sveikatos apsaugos sistemos neveikia, nėra masinių laidotuvių ir perpildytų ligoninių – bent jau kol kas.
Infekcines ligas studijuojantys medikai pripažįsta, jog dar neturi pilnų duomenų, kad galėtų matyti pilną epidemiologinį paveikslą. Tad dėl tokių informacinių spragų daryti kokias nors išvadas net pavojinga.
Daugybėje šalių trūksta testų, o dėl to net nežinoma, kaip progresuoja virusas. Manoma, kad daug kur tikrasis užsikrėtusių žmonių mirčių skaičius viršija oficialųjį.
Vis dėlto tikrai yra valstybių, kuriose, nors sveikatos apsaugos sistemos neveikia, nėra masinių laidotuvių ir perpildytų ligoninių – bent jau kol kas.
„The New York Times“ pakalbino daugiau nei dvi dešimtis infekcinių ligų ekspertų, sveikatos apsaugos specialistų, epidemiologų ir akademikų. Daugelis jų išskiria keturis faktorius, kurie gali paaiškinti, kodėl vienur virusas klesti, o kitur merdi.
Šie faktoriai plačiąja prasme – demografija, kultūra, aplinka ir vyriausybių reagavimo į krizę kokybė.
Tiesa, kiekvienam galimam paaiškinimui reikalinga išnaša. Tarkime, jei sena visuomenė reiškia didelę riziką, tuomet Japonija turėtų būti labai pažeidžiama – bet taip nėra.
Jaunystės galia
Bet kadangi vardijami keturi faktoriai panašiausi į tiesą, pradėkime. Pirmiausia daugelio šalių, išvengusių masinių epidemijų, visuomenės gana jaunos.
Anot Johnso Hopkinso medicinos mokyklos infekcinių ligų profesoriaus Roberto Bollingerio, jauni žmonės net užsikrėtę virusu dažniau serga labai nesunkiai arba išvis nepajaučia jokių simptomų. Be to, jie dažniausiai neturi papildomų sveikatos problemų, kurias COVID-19 gali paversti mirtinomis.
Tailande ir Irake pareigūnai nustatė, kad 20-29 metų amžiaus grupėje infekcija iš tikrųjų paplitusi labiausiai. Bet žmonės tiesiog nesuserga ir nerodo ligos simptomų.
Pavyzdžiui, Afrikoje, kur gyvena 1,3 mlrd. žmonių, patvirtintų infekcijų yra vos 45 tūkst. Bet šis žemynas jauniausias pasaulyje – jaunesni nei 25-erių žmonės čia sudaro daugiau nei 60 proc. gyventojų.
Tailande ir Irake pareigūnai nustatė, kad 20-29 metų amžiaus grupėje infekcija iš tikrųjų paplitusi labiausiai. Bet žmonės tiesiog nesuserga ir nerodo ligos simptomų.
Tuo tarpu Italijoje, kuriai pandemija smogė itin skaudžiai, senų žmonių labai daug. Vidutinis aukų amžius ten siekė maždaug 80 metų.
Nanjano technologijos universiteto Singapūre mokslininkas Josipas Caras taip pat atkreipia dėmesį, kad jaunų žmonių imunitetas paprastai gerokai stipresnis nei senolių.
Antai Singapūre ir Saudo Arabijoje daugiausia infekcijų – tarp užsieniečių migrantų. Daug jų gyvena perpildytuose bendrabučiuose. Bet daugelis šių darbininkų yra jauni ir sveiki, tad jiems neprireikė medikų pagalbos.
Be to, jauni žmonės paprastai nėra nutukę, jų nekamuoja diabetas, hipertenzija. Tai irgi sušvelnina viruso poveikį.
Aišku, kaip jau minėta, yra išimčių. Seniausia pasaulio visuomenė – Japonijoje, bet čia mirė kur kas mažiau žmonių nei kitose panašaus dydžio išsivysčiusiose šalyse – tik 536.
Savo ruožtu Ekvadoro Guajaso provincijoje, kuri yra iki 7 tūkst. žmonių gyvybių nusinešusio koronaviruso protrūkio šalyje židinys, gyventojai kaip tik jauni.
Bet tai niekaip nepadėjo, o kai kurie ekspertai įspėja, kad nuo jaunų žmonių dėl ko kas ne iki galo suprantamų priežasčių labai lengva užsikrėsti.
Kai padeda ir tradicijos
Epidemiologai tvirtina, kad tokie kultūriniai faktoriai kaip nuo seno įprastas atstumo nuo kitų laikymasis taip pat gali padėti šalims apsisaugoti nuo viruso plitimo.
Tailande ir Indijoje, kur infekcijų, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, mažai, žmonės pratę sveikintis neliesdami vieni kitų. Ten tarsi maldai suglaudžiami delnai.
Pietų Korėjoje ir Japonijoje žmonės vieni kitiems nusilenkia – rankų irgi nespaudžia. Žinoma, daug kur Azijoje nuo seno įprasta užsidėti kaukę, jei tik jaučiamasi blogiau.
Negana to, besivystančiose šalyse daug kur įprasta rūpintis senoliais namuose – slaugos namų ten mažiau. O būtent tokiose įstaigose užfiksuojama bene daugiausia protrūkių Vakaruose – Italijoje, Švedijoje, JAV.
Didesnių protrūkių nesulaukta ir Libane bei Irake, nors čia pastaraisiais mėnesiais vyko audringi protestai.
Vėlgi, yra išimčių. Irake ir Persijos įlankos šalyse vyrai sveikindamiesi dažnai apsikabina ir spaudžia vieni kitiems rankas – bet nesuserga.
Žinoma, padeda ir šalių izoliuotumas. Valstybės, kuriose tiesiog mažai žmonių arba kurios yra nedidelės salos, nesulaukia atvykėlių, tad virusas tiesiog neplinta – čia kalbama apie tam tikras Užsachario Afrikos šalis ar salas Ramiojo Vandenyno pietuose.
Saugesnės net šalys, kurios uždaros dėl politinių priežasčių ar karo, – Venesuela, Sirija, Libija. Didesnių protrūkių nesulaukta ir Libane bei Irake, nors čia pastaraisiais mėnesiais vyko audringi protestai.
Karštis ir šviesa
Virusas ypač greitai plito žiemą šalyse, kur dar buvo šaltoka, – Italijoje, JAV. Protrūkis taip ir neužsuko į šiltesnes valstybes – Čadą ar Gajaną. Tai tarsi liudija, kad naujasis koronavirusas nemėgsta karščio.
Šiltesnio, drėgnesnio klimato, kaip jau seniai aišku, nemėgsta ir kiti tarp žmonių įsisukę koronavirusai, pavyzdžiui, sukeliantys paprastą peršalimą.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad naivu manyti, jog vien karštis gali atmušti naująjį koronavirusą. Juk, tarkime, vieni žiauriausių protrūkių besivystančiose šalyse fiksuoti pačioje tropiškiausioje vietoje – Amazonijos regione Brazilijoje.
„Drįsčiau spėti, kad vasariški orai padės, bet vien jie nesulėtins infekcijų skaičiaus augimo“, – sako Harvardo universiteto ekspertas Marcas Lipsitchas.
O Kolumbijos universiteto Niujorke biologas Raulis Rabadanas priduria, esą virusas toks užkrečiamas, kad bet koks karščio ar drėgmės efektas neutralizuojamas.
Nors bet kokių paviršių liesti tikrai nereikėtų, mokslininkai jau nustatė, kad didžiąja dauguma atvejų užsikrečiama nuo kito žmogaus, o ne nuo paviršių.
Tiesa, naudingas kitas aspektas – kad žmonės, kai šilta, linkę daugiau laiko praleisti lauke. J.Caras pastebi, kad pastatuose virusui daug lengviau cirkuliuoti, o lauke ultravioletiniai saulės spinduliai jį pažaboja.
Tai, be to, reiškia, kad ir paviršiai lauke, kurie apšviečiami saulės, užkrečiami būna trumpiau nei viduje. Kita vertus, nors bet kokių paviršių liesti tikrai nereikėtų, mokslininkai jau nustatė, kad didžiąja dauguma atvejų užsikrečiama nuo kito žmogaus, o ne nuo paviršių.
Žinoma, dar nė vienas mokslininkas nėra pasiūlęs tiesiog nukreipti šviesą į infekuotą žmogų. Tropinės sąlygos taip pat gali savotiškai užmigdyti ir sukurti klaidingą saugumo jausmą.
„Žmonės kartojo, kad čia karšta, kad nieko nenutiks, – pasakojo ekvadorietė medikė Domenica Cevallos. – Kai kurie net tikslingai keliavo degintis, manydami, kad saulė apsaugos juos nuo infekcijos.“
Kai užsidarai anksti ir griežtai
Galiausiai nekontroliuojamo protrūkio išvengė šalys, kurios užsidarė anksti, – pavyzdžiui, Vietnamas ar Graikija. Tai daugelis mokslininkų vadina įrodymu, kad griežtas socialinio atstumo laikymasis ir karantinai veikia.
Afrikoje valstybės, turinčios karčios patirties su ŽIV ir Ebolos epidemijomis, jau žinojo, ką daryti, ir reagavo labai greitai.
Europa ir JAV iš esmės dar snaudė, bet oro uostų Siera Leonėje ir Ugandoje darbuotojai iškart ėmė matuoti keleiviams temperatūrą (tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai nėra labai efektyvu), rinko duomenis apie užsikrėtusiųjų kontaktus, ragino dėvėti kaukes.
Senegalas ir Ruanda skaičiavo vos kelis infekcijas, bet nedelsė ir uždarė sienas. Sekti kontaktus anksti pradėjo ir šių šalių Sveikatos apsaugos ministerijos.
Afrikoje valstybės, turinčios karčios patirties su ŽIV ir Ebolos epidemijomis, jau žinojo, ką daryti, ir reagavo labai greitai.
Afrikos populiacijos ir sveikatos tyrimų centro direktorė Catherine Kyobutungi pabrėžia: visų šių veiksmų imtasi regione, kur pinigų valstybės dažniausiai neturi ir privalo remtis užsienio donorais, nors šie dabar labiau žvelgia į savo šalis.
„Šios šalys vieną dieną atsibudo ir pasakė sau: „Gerai, viskas gula ant mūsų pečių, tad reikia pasitempti.“ Ir jos pasitempė. Kai kurie sprendimai, jei atvirai, buvo įspūdingi“, – teigė C.Kyobutungi.
Nors Siera Leonėje patvirtinta vos 200 užsikrėtimų, čia kontaktų ieškojo pusantro tūkstančio specialiai parengtų darbuotojų. Dažnas jų dirba už grašius, o per artėjantį liūčių sezoną reikės apsiaustų.
Kaip ir Siera Leonė, Uganda kentėjo per Ebolos protrūkį. Tad išsiaiškinus, kad pirmasis patvirtintas infekcijos atvejis atkeliavo iš Dubajaus, buvo karantinuoti visi žmonės, atvykę ar atvykstantys iš šio miesto – apie 800.
Tiesa, į šalį atvyksta nemažai užsikrėtusių sunkvežimių vairuotojų iš kaimyninių Tanzanijos ir Kenijos. Ten testavimas ir stebėjimas ne toks intensyvus, todėl baiminamasi, kad virusas per lengvai kerta skylėtas sienas.
PSO tikina, kad valstybių uždarymai – sustabdant sporto renginius, didelius religinius sambūrius – tikrai veikia, o naujų infekcijų skaičius mažėja.
Viduriniuose Rytuose mečetės, šventyklos ir bažnyčios buvo uždarytos gana anksti, ir tai greičiausiai padėjo pažaboti viruso plitimą.
Žinoma, išimtis – Iranas. Ši šalis didžiausių savo šventyklų neuždarė iki pat kovo 18-osios, nors pirmoji infekcija piligrimų mieste Kume buvo užregistruota dar prieš mėnesį. Nenuostabu, kad epidemija tada ėmė plisti greitai ir kirto sienas, kai piligrimai iš Irano grįžo namo.
Kita vertus, neturtingose šalyse suvaržymai negalės tęstis labai ilgai. Jei žmonės bus verčiami rinktis socialinio atstumo laikymąsi arba šeimos išmaitinimą, jie tikrai rinksis antrąjį variantą.
Tarsi kauliuko ridenimas
Vis dėlto daugelis ekspertų sutinka, kad paprasto ir vienintelio atsakymo, kodėl vienos šalys kenčia, o kitos apsieina be pandemijos pasekmių, nėra. Arčiausiai tiesos tikriausiai yra viršuje minimų keturių faktorių kombinacija. Bet yra ir tiesiog sėkmės.
Šalyse gali vyrauti panaši kultūra, klimatas, bet kovos su koronavirusu rezultatai bus visiškai kitokie, jei vienoje iš šių valstybių užsikrėtęs asmuo įsimaišys į didelę žmonių minią. Tyrėjai tokius asmenis vadina superskleidėjais.
Infekcija turi visas sąlygas plisti patyliukais – tik iš pažiūros aukas rinkdamasi atsitiktine tvarka.
Taip jau nutiko, kai vienas keleivis užkrėtė 634 žmones kruiziniame laive „Diamond Princess“. Kai užsikrėtęs žmogus atėjo į dideles laidotuves JAV Džordžijos valstijoje. Kai 61 metų moteris apsilankė bažnyčioje Pietų Korėjoje.
Infekuotas asmuo jokių simptomų gali nejausti savaitę ir ilgiau, o galbūt nepajaučia niekada. Tad infekcija turi visas sąlygas plisti patyliukais – tik iš pažiūros aukas rinkdamasi atsitiktine tvarka.
Juk jei minėta korėjietė lemtingą vasario sekmadienį būtų pasilikusi namuose, Pietų Korėjoje dabar greičiausiai būtų patvirtinta perpus mažiau užsikrėtimų.
Visgi tyrėjai vėl ir vėl grįžta prie atvejų, kurių negali paaiškinti, – prie šalių, kurios turėjo kentėti, ir baisiai, bet triuškinančių koronaviruso smūgių išvengė.
Tarkime, Tailandas apie pirmąjį užsikrėtimo koronavirusu atvejį pranešė dar sausio viduryje. Į šalį virusą atvežė asmuo, atvykęs iš Kinijos miesto Uhano, kur, kaip manoma, apskritai prasidėjo pandemija.
Tačiau tomis kritiškai svarbiomis savaitėmis Tailandas kuo ramiausiai priėmė galybę turistų iš Kinijos. Todėl labai keista, kad visi tie atvykėliai neužkūrė galingo protrūkio.
Yra ir šalių, kurios visai nesistengia kovoti su pandemija, bet didelės žalos taip ir nepatiria. Pavyzdžiui, Indonezijoje sveikatos apsaugos ministras tiki, kad COVID-19 galima nuvyti meldžiantis, ten nėra ir daug tikrinimų.
„Tačiau mums pasisekė, nes mūsų šalis sudaryta iš daugybės salų, tad keliaujama mažiau, o infekcija apribojama. Daugiau nieko gerai nedarome“, – pripažino Pandu Riono, infekcinių ligų specialistas Indonezijos universitete.
-
Ekspertai planuoja, koronavirusas juokiasi: tai kada gi bus saugu atsidaryti ir gyventi normaliai?
-
Per dešimtmetį nudrožta Graikija neteko daug medikų, bet su pandemija tvarkosi puikiai
-
Kodėl koronavirusas vieniems – tik lengvas peršalimas, o kitiems – mirtina liga?
-
15min paaiškina: ar naujasis koronavirusas tikrai galėjo išsprūsti iš laboratorijos Uhane?
-
Proveržis? Izraelis skelbia radęs būdą neutralizuoti COVID-19 infekciją
