D.Barojan dirba NATO skaitmeninių mokslinių tyrimų laboratorijoje.
Tai – tyrimų centro „Atlantic Council“ programa, skirta analizuoti dezinformaciją skaitmeninėje erdvėje, sekti karinius veiksmus ir konfliktus visame pasaulyje.
Neseniai laboratorija pradėjo partnerystę su „Facebook“. Jos tikslas – analizuoti skaitmeninę aplinką prieš rinkimus visame pasaulyje, siekiant identifikuoti potencialią dezinformaciją ar užsienio jėgų įtaką.
Rusijos įtaką reikia vertinti atsargiai
– Pradėkime nuo aktualijų: kaip informacinių karų ir dezinformacijos kontekste vertinate Ukrainos saugumo tarnybos operaciją, kurios metu buvo inscenizuota žurnalisto Arkadijaus Babčenkos mirtis?
– Manau, kad bandymas išgelbėti žurnalisto gyvybę pateisina įvairias priemones, tarp kurių – ir ši speciali operacija. Nežinau, ar Ukrainos saugumo tarnyba galėjo taip pat sėkmingai išsaugoti žurnalisto gyvybę be melagingos informacijos žurnalistams paskelbimo.
Žinoma, tai šiek tiek sumažino žiniasklaidos pasitikėjimą Ukraina. Be to, šis incidentas dabar naudojamas, pavyzdžiui, apkaltinti Didžiąją Britaniją Skripalių apnuodijimo inscenizavimu. Informacinėje erdvėje matėme, kad Kremlius sako, jog jei jie inscenizavo Babčenkos mirtį, tą patį padarė su Skripaliais – esą taip siekiama pakenkti santykiams tarp Rusijos ir Vakarų.
Buvo galima nuspėti, kad jie (Kremliaus propagandistai – red.) išnaudos šį incidentą. Tačiau dabar svarbiausia paaiškinti, kad tai buvo speciali operacija, jog tai nėra įprasta nei Europoje, nei Ukrainoje.
– JAV žvalgybos bendruomenė sutaria, kad Rusija manipuliacijomis socialiniuose tinkluose paveikė 2016-ųjų prezidento rinkimus. Kas nutiko tokiai solidžiai demokratijai, kad troliai feisbuke sugebėjo šitaip suskaldyti ir paveikti visuomenę?
– Visų pirma, troliai nesuskaldė visuomenės, o išnaudojo jau egzistuojantį susiskaldymą. Rusijos specialiosios tarnybos nėra itin kūrybingos, tačiau labai oportunistiškos – savo tikslams išnaudoja jau egzistuojančias pažeidžiamas vietas.
Labai sunku pamatuoti, kiek iš tiesų Rusijos kampanijos turėjo įtakos rinkimų eigai ir galutiniam rezultatui: negalime apskaičiuoti, kiek žmonių būtų balsavę už vieną ar kitą kandidatą, jei nebūtų matę vienos ar kitos reklamos ar įrašo feisbuke.
Kartais labai rizikinga Rusijai priskirti tokią galią, nes vienas pagrindinių jos tikslų – vaizduoti save kaip pasaulinę jėgą. Sakydami, kad Rusija paveikė mūsų rinkimus, sumenkiname savo rinkimų patikimumą.
– Kokias dar klaidas daro Lietuvos ir Vakarų žiniasklaida kalbėdama apie Putino režimą?
– Britai padarė klaidą, kai informacinis karas su Rusija baigėsi jiems išsiuntus rusų diplomatus iš šalies. Britai nustojo informuoti visuomenę apie tyrimo dėl Skripalių apnuodijimo eigą.
Jie savo informacinėje erdvėje paliko didžiulį vakuumą, kurį iškart užpildė RT ir „Sputnik“. Dabar šios žiniasklaidos priemonės nustato naratyvus, kuriais Britanijos piliečiai dalijasi socialiniuose tinkluose.
Nuo dezinformacijos turime gintis patys
– Pastaruoju metu mėgstama kartoti, kad gyvename „melagingų naujienų“ eroje, eroje „po tiesos“ (angl. post-truth era). Kas lėmė, kad joje atsidūrėme?
– Nemanau, kad visas pasaulis gyvena „post-truth“ eroje. Nemanau, kad Lietuva gyvena šioje eroje, nes mūsų visuomenė vis dar turi daug pagarbos faktams ir kokybiškai žurnalistikai. Manau, kad „eroje po tiesos“ gyvena šalys, kurios yra labai susiskaldžiusios pagal partijų skirtumus – juos labai lengvai gali išnaudoti užsienio jėgos.
Ši problema egzistuoja daugybėje Vakarų šalių, kurių vyriausybės prarado patikimumą, o tą vakuumą užpildo užsienio žiniasklaida, kuri nėra tikra žiniasklaida, o propagandos įrankis, pavyzdžiui, Irano „PressTV“ arba Rusijos RT, „Sputnik“.
– Ar matote ryšį tarp išaugusio „melagingų naujienų“ skaičiaus ir socialinių tinklų bei internetinės žiniasklaidos išpopuliarėjimo?
– Tikrai taip. Socialinių tinklų iškilimas decentralizavo tai, kaip naujienos yra kuriamos ir kaip jomis galime dalintis. Gyvename laikais, kai kiekvienas iš mūsų gali būti žurnalistas, pavyzdžiui, rašyti straipsnius tinklaraštyje. Dalintis informacija su kitais dar niekada nebuvo taip lengva.
„Facebook“, „Twitter“ ir kiti socialiniai tinklai visuomet siekia vienodumo (angl. uniformity). Jeigu pažiūrėsite į savo feisbuko sieną, pamatysite, kad visi straipsniai yra pateikiami vienodai, nors kai kurie jų buvo publikuoti CNN ar BBC, o kiti – mažai žinomose, negirdėtose svetainėse, tuose straipsniuose nenurodytas nei straipsnio autorius, nei redaktorius.
Tačiau istorijos yra pateikiamos vienodai, o feisbukas ir kiti socialiniai tinklai savo dizainu mus ragina pasitikėti žmogumi, kuris ta istorija pasidalino, o ne svetaine, kurioje ta istorija publikuota.
Jei pasižiūrėsite į feisbuko sieną, pamatysite, kad ryškiai mėlynai pažymėtas straipsniu pasidalijusio žmogaus vardas, o pati internetinė svetainė, kurioje buvo publikuotas straipsnis, pažymėta mažesniu pilku šriftu. Tokie maži dalykai ragina žmones daryti kritines klaidas, jie pakankamai stipriai prisidėjo prie melagingų naujienų iškilimo ir jų egzistavimo.
– Kalbant apie bandymus apsisaugoti nuo dezinformacijos, kiek atsakomybės turėtų prisiimti informacijos vartotojas?
– Iš tiesų – atsakomybė turėtų būti priskiriama informacijos vartotojui. Vis dėlto tiems vartotojams reikalingas prieinamas ir suprantamas paaiškinimas, kaip su ta informacija elgtis ir kritiškai išanalizuoti.
Mes negalime tikėtis, kad visi pasaulio žmonės, turintys prieigą prie interneto, žinos, kaip atskirti melagingas naujienas nuo tikrų, jei jų nešviesime ir nepadėsime lengvai atskirti kokybiškos žurnalistikos nuo melagingų naujienų.
Mes negalime tikėtis, kad visi pasaulio žmonės, turintys prieigą prie interneto, žinos, kaip atskirti melagingas naujienas nuo tikrų, jei jų nešviesime ir nepadėsime lengvai atskirti kokybiškos žurnalistikos nuo melagingų naujienų.
Yra ko pasimokyti iš populistų
– Donaldas Trumpas mėgsta pulti žiniasklaidą dėl „melagingų naujienų“, šį terminą pamėgo tokie diktatoriai kaip Basharas al Assadas ar Nicolas Maduro. Kokią įtaką Trumpo, kaip vieno įtakingiausių pasaulio asmenų, retorika dar mūsų suvokimui apie žiniasklaidą?
– Tai, ką sako Trumpas, yra neįtikėtinai kenksminga žiniasklaidai tiek JAV, tiek visame pasaulyje. Daugybėje diktatorių dabar naudoja „melagingų naujienų“ terminą tam, kad diskredituotų patikimas žiniasklaidos priemones, kurios pateikia jiems nenaudingą ar net kenksmingą informaciją.
Tai labai apsunkina ir taip sunkų žurnalistų darbą.
Tokie lyderiai apskritai neturėtų egzistuoti. Geriau būtų kritiškai mąstyti ir nerinkti populistinių lyderių, kurie rėkia „melagingos naujienos“, kai neturi jokių įrodymų ir turi aiškių politinių tikslų.
– Kiek šiandien socialiniai tinklai yra palankūs populistams?
– Socialiniai tinklai yra palanki terpė ne tik populistams, bet visiems politikams, tačiau ne visi politikai geba juos išnaudoti. Mes gyvename eroje, kurioje autentiška komunikacija yra gerokai patrauklesnė negu nuobodūs pasisakymai ir nieko nereiškiantys pasisakymai.
Ne populistai politikai dar neišmoko pasinaudoti socialinių tinklų suteikiamomis naujomis galimybėmis. O populistai, atrodo, puikia išmano skaitmeninę erdvę.
Todėl problema slypi tradiciniuose politikuose, kurie per mažai naudojasi socialiniais tinklais, o jei naudojasi, naudoja juos ne autentišku būdu. Žmonės vis labiau nori matyti žmogiškąją pusę, esančią už organizacijos ar politinės partijos.
– Kaip Kremliui sekasi rodyti savo žmogiškąją pusę? Juk Putinas socialiniuose visiškai neaktyvus.
– Kremlius pats nelabai gerai demonstruoja savo žmogiškąją pusę, bet yra labai daug Kremliui prijaučiančių žmonių, kurie puikiai skleidžia dezinformaciją ir propagandą: jie turi žmogiškąją pusę ir sugeba pritraukti daugybę žiūrovų.
Vis dėlto manau, kad Vladimiras Putinas yra žmogiškoji Kremliaus pusė. Jei pažiūrėsite vaizdo įrašus, kuriais dalijamasi prokremliškose „Youtube“ paskyrose, pastebėsite, kad jie labai dažnai kuria asmenybės kultą.
Putinas tam tikrose politinėse ir visuomenės grupėse yra matomas kaip stiprus lyderis, kuris kovoja su korupcija, nors iš tiesų yra viena pagrindinių jos dalių. Jis matomas kaip lyderis, kuris turi humoro jausmą, gali iš savęs pasijuokti. Tai – labai svarbu, nes tas asmenybės kultas Rusijos dezinformacijai suteikia žmogiškąją pusę.
O mūsų smegenys natūraliai yra labiau linkusios tikėtu žmogiškąja puse, bet ne jo neturinčia organizacija.
– Socialiniai tinklai tapo patogiu įrankiu skatinti smurtą, pavyzdžiui, skleisti „Islamo valstybės“ propagandą Europoje. Teroristai taip pat naudojasi mobiliosiomis programėlėmis, kuriose duomenys yra šifruojami. Kokių priemonių turėtų imtis šalių vyriausybės, kad pažabotų smurto sklaidą, tačiau netaptumėme orveliškomis valstybėmis, kuriose visai nebeturime privatumo?
– Socialiniai tinklai puikiai susidorojo su teroristiniu turiniu, nes jį itin lengva identifikuoti. Kadangi jis – nelegalus, jį galima labai greitai ištrinti.
Man labai patiko tai, ką „Google“ padarė su „Youtube“ tyrimų centru „Jigsaw“ – sukūrė „nukreipimo“ metodą.
Kai žmogus į „Google“ paieškos laukelį įveda kažką, kas parodo, jog jis nuoširdžiai domisi teroristinėmis organizacijomis ir galbūt norėtų prie jų prisijungti, jis yra automatiškai nukreipiamas į „Youtube“ vaizdo įrašą.
Jame paaiškinama, kaip veikia teroristinė propaganda, koks iš tiesų yra gyvenimas IS kontroliuojamose teritorijose.
Teroristinė propaganda buvo pažabota labai sėkmingai, bet šifruojami duomenys vis dar išlieka problema. Čia ir vėl imame diskutuoti, kas yra svarbiau: nacionalinis saugumas ar žmonių privatumas?
Vieną iš jų reikia paaukoti dėl kito. Tai yra kiekvienos šalies nacionalinis reikalas.
– Kišimasis į JAV rinkimus, „Cambridge Analytica“ skandalas sumažino pasitikėjimą socialiniais tinklais. Kokią ateitį jiems prognozuojate? Ar įmanoma, kad nusivylę grįšime prie lėtos ir kokybiškos žurnalistikos?
– Nemanau. Ko gero, situacija būtų kitokia, jei būtų alternatyvų tokiems socialiniams tinklams kaip „Facebook“ ar „Twitter“, kurie turėtų stipresnius duomenų apsaugos principus. Tačiau alternatyvų dar neturime, o „Facebook“ šioje srityje iš esmės turi monopolį – demokratijai tai nėra gerai.
Vis dėlto patys esame kalti dėl to, kad naudojamės tomis platformomis tam, jog išnaudotume vieni kitus platindami savo politines vizijas ir idėjas.
Kaip sako pats feisbukas, jis – tik platforma, o žmonės dažniausiai yra tos platformos problema, nes jie yra arba pernelyg patiklūs, arba pernelyg energingai dalijasi netikromis naujienomis.
Iš dalies kalti esame mes, vartotojai, bet, žinoma, nei feisbukas, nei tviteris nesiėmė jokių veiksmų, kai tą problemą matė prieš metus ar net anksčiau. Dabar matome, kad jie imasi griežtesnių priemonių, tačiau jie tai daro ne todėl, kad jiems labai rūpi, o todėl, kad įvaizdis ir reputacija kabo ant plauko.