Daugelis lenkų rėmė lietuvių siekį atkurti nepriklausomybę griūvant Sovietų Sąjungai, Varšuva palaikė Vilniaus pastangas prisijungti prie NATO ir ES.
1994 metais, nors prieš tai nestigo lenkų priekaištų dėl lietuvių noro pasmerkti Vilniaus krašto užėmimą 1920-aisiais, pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis.
Pereinamasis laikotarpis
Bet pirmojo naujojo tūkstantmečio dešimtmečio pabaigoje dvišaliai santykiai apkarto – ir net ne staiga. Iš Lenkijos ėmė skrieti replikos apie Lietuvoje esą skriaudžiamus lenkus, kuriems neleidžiama rašyti savo pavardžių taip, kaip jie nori. Apie švietimą, apie gatvių pavadinimus.
2009-aisiais prezidente pirmą kartą išrinkta D.Grybauskaitė į kalbas apie nuolaidas dėl tautinių mažumų teisių nesileido (nors Varšuvoje lankėsi 2009, 2010, 2011 ir 2013 metais), tad strateginiai kaimyninių šalių santykiai virto strategine įtampa.
Anuomet nepadėdavo ir nuolat kandūs tuomečio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio komentarai.
Visgi pastaraisiais metais situacija iš pažiūros pasikeitė. Krymo aneksija ir konfliktas Ukrainoje privertė Vilnių ir Varšuvą atidėti į stalčių nesutarimus bei griebtis bendradarbiavimo bent jau tais klausimais, dėl kurių nesiriejama.
Pernai Lietuvoje lankėsi Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, o dabar į Varšuvą iškeliavo D.Grybauskaitė.
Aišku, toks diplomatinis protokolas – atsakomąjį vizitą surengti tiesiog pridera. Tačiau abi šalys sparčiai vysto projektus energetikos ir saugumo srityje, o apie mažumų teises nebekalbama – bent jau labai garsiai.
Praėjusiais metais D.Grybauskaitė ir A.Duda netgi tvirtino, kad pagrindinis konfliktas – dėl lenkų Lietuvoje teisių – baigtas. Bet ar baigtas, ar visgi patrauktas į šešėlį, greičiausiai laikinai?
„Dabar kalbamasi iš esmės apie saugumą ir energetiką. Tokia situacija regione, be to, tai būtina norint gauti didesnę sąjungininkų paramą.
Lenkija nori nuolatinės JAV karinės bazės, tad negali sau leisti jokių avantiūrų ar nesusipratimų santykiuose su kaimynėmis, ypač irgi priklausančioms NATO“, – 15min teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Marijušas Antonovičius.
Jo teigimu, D.Grybauskaitės logika irgi tokia. Prezidentė santykius susiaurinusi iki gynybos ir energetikos, „o kitais klausimais judėti į priekį nelabai nori“.
Praėjusiais metais D.Grybauskaitė ir A.Duda netgi tvirtino, kad pagrindinis konfliktas – dėl lenkų Lietuvoje teisių – baigtas. Ar tikrai?
„Kita vertus, vasarą jau bus naujas prezidentas ar prezidentė, tad kaip ir nelabai galima ko nors naujo inicijuoti. Reiktų kalbėti apie tam tikro etapo užbaigimą“, – tvirtino M.Antonovičius, dabartinę Lietuvos ir Lenkijos santykių būklę vadinantis „pereinamuoju laikotarpiu“.
„Niekada nėjo prieš srovę“
Kodėl apie jautresnius klausimus nekalbama? Ir kodėl nebūtų galima pabandyti jų išspręsti D.Grybauskaitei paliekant rūmus S.Daukanto aikštėje?
M.Antonovičius mano, kad prezidentės pozicija dėl Lietuvos lenkų padėties „koreliavo su santykiais su Lenkija“.
„Jei santykiai su Lenkijos politikais aštresni, ji pradėdavo kalbėti aštriau ir priimdavo drastiškesnius sprendimus Lietuvos lenkų atžvilgiu.
Dabar, kai susitarta apsiriboti energetika ir gynyba, kiti klausimai neliečiami. Tiesą sakant, darytina hipotezė, kad prezidentė ir neturi nuomonės“, – dėstė analitikas.
Jis siūlo pažvelgti plačiau: esą D.Grybauskaitei labai svarbūs reitingai – „iki pat galo“. Dėl to ji esą linkusi nepalaikyti kurios nors vienos pusės aštresniais klausimais, „nes jai atrodo, kad neteks kelių procentų populiarumo“.
„Štai neseniai buvo kilęs šurmulys dėl Mariaus Ivaškevičiaus. Kaip elgėsi prezidentė? Išsilavinęs žmogus turėtų manyti, kad menininkas turi laisvę – patinka romanas ar nepatinka.
O prezidentė perkėlė Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremoniją iš prezidentūros į Operos ir baleto teatrą, o premiją Ivaškevičiui įteikė irgi ne ji.
Grybauskaitės pozicija Lietuvos lenkų klausimu lygiai tokia pati. Jei kyla diskusijos, ji atsitraukia. Jei Lenkija labiau paspausdavo Lietuvą, ji, tikėdamasi, kad tai padės reitingams, pasisakydavo prieš klausimų sprendimą“, – 15min sakė M.Antonovičius.
Jis svarsto, kad D.Grybauskaitė užsienio politikos srityje nepriėmė jokių reikšmingų sprendimų – „reikalingų, bet prieštaringų“.
„Pavyzdžiui, Brazauskas vyko į Izraelį atsiprašyti. Adamkus, kiek jam leido galimybės pagal Konstituciją, palaikė sprendimus dėl originalios asmenvardžių rašybos, išsiuntė karius į Iraką.
O Grybauskaitės darbų sąraše panašaus klausimo nėra. Ji aiškiai jaučia, kokia yra viešoji, dominuojanti nuomonė, ir prie jos taikosi. Ji niekada nėjo prieš srovę, tad sunku tikėtis, kad ką nors nuveiks ir dabar – ypač prieš rinkimus.
Dvišaliuose santykiuose – pereinamasis laikotarpis. Svarbu, kad politikai pradėjo bendrauti, kad išspręstas „Orlen“ ir „Lietuvos geležinkelių“ ginčas, – svarstė M.Antonovičius. – Lenkai supranta, kad reikia koalicijų – pavyzdžiui, „Nord Stream 2“ klausimu.“
Dar kiti apžvalgininkai privačiai svarsto, kad D.Grybauskaitė nori prisiimti sau nuopelnus už santykių su Lenkija atkūrimą, nors iš tiesų dėkoti reikėtų premjerui Sauliui Skverneliui ir vyriausybei.
Tiki proceso europietiškumu
Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas Andrzejus Pukszto, kalbėdamas su 15min, irgi džiaugėsi dvišalių santykių šiltėjimu. Jo manymu, laikas tam ypač tinkamas.
„Per pastaruosius 6–7 metus buvo įvairių įvykių, ir nemalonių, tačiau dabar jau kokie dveji metai viskas taisosi“, – teigė A.Pukszto.
Eksperto manymu, bendradarbiavimas saugumo ir energetikos srityje labai reikalingas: „Po Maidano ir Krymo nėra kur trauktis – grėsmių iš Rusijos mastas didžiulis. Gyvenimas spaudžia prie sienos, ir trauktis nereikia.“
„Karinio saugimo strategams reikia dirbti dieną naktį. Reikia kalbėtis apie Suvalkų koridoriaus gynybą – juk Rusija didina savo karinius pajėgumus Baltarusijoje ir Kaliningrade, – pabrėžė A.Pukszto. – Yra ir informacinių grėsmių.
A.Pukszto: „Yra du keliai: arba nedaryti nieko, arba gerinti situaciją ir galbūt pasiekti tašką, kai sugyvenimo modeliu net bus galima girtis.“
Būtina bendru balsu kalbėti NATO forume, bendradarbiaujant su JAV. Formulių yra daug. Ir reikia pasakyti, kad darbai vyksta – gal kiek lėtai, bet vyksta.“
Kas dėl neišspręstų klausimų, A.Pukszto teigimu, reikia sulaukti, kol atmosfera dvišaliuose santykiuose taptų dar „malonesnė ir šiltesnė“.
„Tada tie radikalai, susiję su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, su Valdemaru Tomaševskiu, nebeturės jokių kozirių ir negalės kaišioti pagalių į politinius procesus. Reikia eiti į priekį“, – tvirtino analitikas.
Aišku, politikavimas – toks reiškinys, kad bonusų ieško visi. Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, nestinga nacionalistinių pažiūrų politikų, kurie bet kokį susitarimą su Lenkija, pavyzdžiui, dėl švietimo ar asmenvardžių, pristatytų kaip Vilniaus pralaimėjimą. Galbūt dėl to iš vietos ir yra judama taip lėta?
„Sutinku. Bet juk yra būrys šviesuolių, yra progresyvaus jaunimo. Vis tiek tikiu progresu ir europietiškumu problemų sprendimo procese.
Tautinė mozaika, daugiatautiškumas nėra specifinis tik mūsų regionui – pažvelgime į Austrijos ir Italijos pasienį, į Švediją ir Suomiją. Ne visur rožinės spalvos, bet Šiaurės Italijoje austrai gyvena tikrai labai gražiai ir ir turi kuo pasigirti.
Yra du keliai: arba nedaryti nieko, arba gerinti situaciją ir galbūt pasiekti tašką, kai sugyvenimo modeliu net bus galima girtis“, – 15min tvirtino A.Pukszto.
Vyks ir į Liubliną
Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Varšuvoje planuoja paskelbti bendrą deklaraciją saugumo klausimais.
Gynybos ministrai savo ruožtu ketina pasirašyti du susitarimus dėl keitimosi oro stebėjimo radarų duomenimis bei dėl Lietuvos ir Lenkijos brigadų afiliacijos (glaudesnio bendradarbiavimo).
Prezidentės patarėjas Nerijus Aleksiejūnas yra sakęs, kad pastarasis susitarimas leis glaudžiau bendradarbiauti abiejų šalių brigadoms siekiant apginti vadinamąjį Suvalkų koridorių.
Suvalkų koridoriumi vadinamas maždaug 100 kilometrų pločio Lietuvos ir Lenkijos pasienio ruožas, jis iš Vakarų ribojasi su Rusijos Karaliaučiaus kraštu, o iš Rytų – su Baltarusija.
Varšuvoje taip pat bus kalbama ES politikos, bendrų infrastruktūros projektų įgyvendinimo klausimais. Lietuvą ir Lenkiją jungia europinės reikšmės bendri geležinkelių „Rail Baltica“, magistralės „Via Baltica“ ir „Via Carpatia“ projektai.
Abiem šalims ypač svarbus energetinis bendradarbiavimas, integracija į bendrą Europos rinką.
Anot prezidentūros, elektros tinklų su Europa sinchronizavimas, dujų jungties su Lenkija (GIPL) tiesimas turi strateginę reikšmę ne tik regiono, bet ir visos ES energetiniam saugumui.
D.Grybauskaitė Varšuvoje susitiks su kaimyninės šalies prezidentu Andrzejumi Duda, Seimo pirmininku Mareku Kuchcinskiu, Senato pirmininku Stanislawu Karczewskiu, premjeru Mateuszu Morawieckiu.
Penktadienį prezidentė vyks į Liubliną, kur kartu su Lenkijos ir Ukrainos vadovais aplankys ten įsikūrusį bendros trijų valstybių LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio karinės brigados LITPOLUKRBRIG štabą, paminės Liublino unijos 450 metų pasirašymo metines.
