Praeitą savaitę keli Azerbaidžano ir Armėnijos kariai žuvo ar buvo sužeisti per susirėmimus šių šalių pasienyje. Smurtas prasiveržė maždaug 300 km nuo ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
„Man neatrodo, kad tai yra kažkokia Rusijos ir Turkijos kovos išraiška. Nes nelabai aišku, ką Turkija, jei norėtų eskaluoti konfliktą su Rusija, siektų gauti iš tos kovos. Tokiu atveju tik sukeltų sau daugiau problemų“, – sakė D.Jakniūnaitė.
Egzistuojančios įtampos išraiška
– Kodėl vėl prasiveržė smurtas ir ar tai reiškia, kad įtampa tarp Armėnijos ir Azerbaidžano pereina į naują etapą?
– Įtampa nežengia į naują etapą – ji visada buvo. Šis konfliktas yra vienas senesnių posovietinėje erdvėje, ir nepaisant retorikos 2018 metais, bandymų deklaruoti, kad bus deramasi iš naujo ar ieškoma naujų būdų, įtampa niekur nedingo.
Per 30 metų būta įvairių nedidelių apsišaudymų, karinių prasiveržimų. Pastarieji įvykiai – viena stipresnių įtampos išraiškų.
Pastarųjų įvykių detalės yra visiškai neaiškios. Abi pusės kaltina viena kitą pradėjus veiksmus, konflikto eskalacija. O mes neturime galimybės gauti informacijos iš objektyvesnių šaltinių, tokių išorinių stebėtojų kaip ESBO ar Tarptautinės krizių grupė. Mums lieka tik propagandiniai pranešimai, kuriais negalima pasikliauti.
Pastarųjų įvykių versijos yra labai spekuliatyvios. Siena tarp Armėnijos ir Azerbaidžano yra labai militarizuota, vienas iš spėjimų yra tas, kad armėnai toje teritorijoje vykdė kažkokius militarizacijos veiksmus, o azerai galėjo norėti juos atgrasyti. Ir tada galbūt galėjo įvykti žmogiškoji klaida, kažkas, kas vėliau eskalavosi. Ir galbūt iš Azerbaidžano buvo pasiųstas signalas armėnams.
Tačiau tai – tik spekuliacijos, kurios nėra labai patikimos.
Reikia atkreipti dėmesį, kad susišaudymas įvyko ne Kalnų Karabacho teritorijoje ir ne pagal kontaktinę liniją, o ties normalia tarpvalstybine siena.
– Vadinasi, smurtas neturėtų labai smarkiai eskaluotis ir peraugti į kur kas didesnio masto konfliktą?
– Spėju, kad ne. Nes nė vienai iš pusių – nei armėnams, nei azerams, jų valdžioms – nereikalingas karinis konfliktas, kurį paskui gali būti sunku suvaldyti. Karinė jėga ir karinės priemonės naudojamos kaip atgrasymas ir grasinimas. Labai gerai suvokiama, kad karas nė vienai pusei neatneš nieko gero.
– Kodėl Kalnų Karabacho klausimas jau tiek laiko yra neišsprendžiamas?
– Klausimas yra neišsprendžiamas, nes tapo neatsiejama abiejų valstybių politinės mitologijos arba nacionalinio diskurso dalis.
Kiekvienai iš valstybių Kalnų Karabachas yra arba trauminė patirtis, arba jų tapatybės dalis. Abiejų pusių politinis elitas konstruoja ir palaiko tokią retoriką.
Azerai sako, kad Kalnų Karabachas yra jų prigimtinė teritorija ir be jos jie nenurims, tos teritorijos jie nepripažins. Armėnams, kurie oficialiai nėra pripažinę Kalnų Karabacho, tai didelės dalies politinio elito kilmės vieta, jie turi idėja, kad gina savo bendrataučius ir panašiai.
Kai palaikoma tokia retorika ir abiejose šalyse politinė mobilizacija vykdoma per išorinį priešą, labai sunku galvoti apie kokį nors galimą sprendimą. Nes bet koks žingsnis bus laikomas nuolaidžiavimu. Šis mechanizmas abiejose valstybėse vyksta visiškai taip pat.
Kai kas net sako, kad abiejų pusių politinis elitas tapo tarsi įkaitais, nes jie jau nebegali kitaip. Ir po 30 metų susidarė tokia situacija, kad nebegalima rasti nuolankesnių būdų, kurie nesukeltų vidinio pasipriešinimo, demonstracijų ir pan.
Perdedama Rusijos įtaka?
– Vakarų žiniasklaidoje teko skaityti vertinimus, kad Armėnija ir Azerbaidžanas yra tarsi „Rusijos galinis kiemas“. Kiek iš tiesų Rusija šiose šalyse turi įtakos?
– Kalbant apie šias dvi valstybes ir Kalnų Karabachą, egzistuoja stereotipas, kuris permetamas iš Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos, esą Rusija čia tvarkosi taip, kaip pati nori.
Tačiau palyginus su minėtomis šalimis, kuriose vyksta konfliktai, ar įsisenėjusiomis separatistinėmis erdvėmis, Rusija šiame konflikte turi mažiausiai įtakos jį išspręsti.
Taip pat Rusija mažiausiai tiesiogiai kišasi į konflikto eskalavimą arba jo palaikymą, pavyzdžiui, ten nėra Rusijos taikdarių.
Rusija yra pagrindinė tarpininkė sprendžiant konfliktą, bet ji kartu ir yra viena svarbiausių tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano partnerių, pavyzdžiui, turi sudariusią oficialią karinę sąjungą su Armėnija, jos partnerystė su Azerbaidžanu taip pat gana stipri.
Šiuo atveju Rusija negali tvarkytis kaip savo kieme, pavyzdžiui, paremti vienos pusės arba kitos, įsakyti išspręsti konfliktą. Konfliktas dabar yra visiškai palaikomas ir motyvuojamas vidinių sąlygų.
– Kaip vertinate svarstymus, kad dėl naujai prasiveržusio smurto pablogės Rusijos ir Turkijos, kuri remia Azerbaidžaną, santykiai?
– Vertinu labai skeptiškai. Tai – bandymas nuolat ieškoti geopolitinių globaliųjų kovų. Tačiau labai svarbu suvokti, kad konfliktas visų pirma yra dvišalių santykių išraiška.
Ir man panašu, iš Rusijos retorikos, kad ji šito nesitikėjo.
Turkai užima aiškią poziciją – palaiko Azerbaidžaną. Jie kitaip ir negali. Kita vertus, jie nėra suinteresuoti eskaluoti konfliktą prie dar vienos savo sienos. Jie ir taip turi daug visokiausių įtampų, daugiau interesų yra kitose erdvėse.
Man neatrodo, kad tai yra kažkokia Rusijos ir Turkijos kovos išraiška. Nes nelabai aišku, ką Turkija, jei norėtų eskaluoti konfliktą su Rusija, siektų gauti iš tos kovos. Tokiu atveju tik sukeltų sau daugiau problemų.
