J.Joffe priminė, kad Sentosos salos pavadinimas malajų kalba reiškia „taiką ir ramybę“. Esą tai lyg ir galėtų būti geras ženklas.
Tačiau realybė kitokia. Istorija ir dabartinė situacija rodo, kad istorinio proveržio siekiant Korėjos pusiasalio denuklearizacijos tikėtis nerealu.
Pažadais tikėti neverta
D.Trumpo komentarus po susitikimo su Kim Jong Unu išklausę analitikai beveik bendrai padarė išvadą, kad Šiaurės Korėjos lyderis pasistengė paglostyti JAV prezidento ego.
Paglostė taip, kad D.Trumpas prabilo, esą JAV su Pietų Korėja neberengs „nepaprastai brangių“ karinių pratybų (tiesa, tiek Seulas, tiek Amerikos kariškiai prezidento žodžių nepatvirtina), o bendrai pasirašytoje deklaracijoje už Vašingtoną įsipareigojo suteikti „saugumo garantijas“ Šiaurės Korėjai.
Kokios tos garantijos, neaišku, bet likęs dokumento turinys – gana grandioziniai ir tuo pačiu tuštoki pareiškimai apie „ilgalaikę ir tvirtą taiką“, „gerovės troškimą“ ir panašiai. Kitaip tariant, įsipareigojimai galbūt net per platūs.
Techninėmis detalėmis ir konkrečiais pasiūlymais bei nuolaidomis turės rūpintis žemesnio lygio derybininkai.
Galbūt JAV pasiūlys Šiaurės Korėjai apsikeisti pasiuntinybėmis abiejose sostinėse. Galbūt Kim Jong Unas įsileis į šalį kažkiek inspektorių, nors ir neabejotinai tik į kruopščiai atrinktus objektus – kad nepaaiškėtų tikrasis Pchenjano raketų ir branduolinių ginklų programų mastas.
„Jau anksčiau buvo galima lažintis, kad nei D.Trumpas, nei Kimas, anksčiau keitęsi grasinimais suduoti branduolinį smūgį, iš Taikos ir Ramybės salos nenorės išvykti neturėdami nieko parodyti.
Tačiau visiška, patikrinama ir neatšaukiama denuklearizacija? Taip, Kim Jong Unas gali tai pažadėti. Bet toks pažadas nėra patikimas“, – rašo J.Joffe.
Galioja geležinis dėsnis
Analitikas pirmiausia siūlo pažvelgti į istoriją – vienintelė pasaulio valstybė, atsisakiusi savarankiško branduolinio arsenalo, iki šiol yra Pietų Afrikos Respublika (PAR). Tačiau Pchenjaną ir Pretoriją sieja tik tai, kad abiejų sostinių pavadinimai prasideda raide P.
Kai PAR 1993 metais paskelbė sunaikinusi šešias šalies turėtas primityvias bombas, valstybės strateginė ir politinė svarba jau buvo nusileidusi žemiau nulio.
Sovietų Sąjunga jau neegzistavo, kubiečiai buvo pasitraukę iš Angolos, o Afrikos nacionalinis kongresas, iki tol mirtinas apartheido režimo priešininkas, jau kūrė PAR ateitį.
Pretorija turėjo branduolinius ginklus, bet nebeturėjo taikinių. Tad kam PAR reikėjo toliau kęsti tarptautines sankcijas?
Visais kitais atvejais šalys branduolinių ginklų atsisakė tik prispaustos. Kad ir kokį arsenalą buvo sukaupęs Saddamas Husseinas, viską iš esmės pakeitė JAV invazija į Iraką 2003-iaisiais.
Tais pačiais metais, bijodamas S.Husseino likimo, branduolinę programą nutraukė ir Libijos diktatorius Muammaras Gaddafi. Aišku, per revoliuciją jis vis tiek buvo nuverstas ir nužudytas sukilėlių.
Ar D.Trumpas gali išgąsdinti Kim Jong Uną? Ne. Šiaurės Korėja jau turi bombą, tad galioja geležinis branduolinės epochos dėsnis: dar niekada branduolinė galia nebuvo tiesiogiai užpuolusi kitos branduolinės galios.
Be to, Kim Jong Uno režimo atveju būtina atsiminti, kad Šiaurės Korėją stropiai saugo kaimynystėje stūksanti galinga Kinija. Pekinas nenori nei beginklio Pchenjano, nei proamerikietiškos suvienytos Korėjos.
Pekinas kruopščiai globoja Pchenjaną
Vaizduodamas, kad planuoja „visišką denuklearizaciją“, Kim Jong Unas tikrai atsimins ir Ukrainos likimą. Po SSRS žlugimo Ukraina atsisakė 1,7 tūkst. branduolinių raketų, o mainais iš Rusijos, JAV ir Jungtinės Karalystės gavo garantijas dėl šalies teritorinio vientisumo.
Ką gi: 2014-aisiais Rusija ėmė ir aneksavo Krymą, taip pat sukeldama karą Rytų Ukrainoje. Vėlgi anksčiau jau minimas M.Gaddafi likimas – 2011 metais NATO subombardavo Libiją, o sukilėliai nužudė ilgametį jos lyderį.
„O dabar palyginkime tokių lyderių likimą su Kim Jong Uno ir – anksčiau – jo tėvo Kim Jong Ilo pergalėmis. Šiaurės Korėja, kuri tikrai nėra labai galinga, kartu su JAV ir Kinija joja apsižergusi gaublį. Pchenjanas maudosi dėmesyje.
Režimas pavertė šantažą strateginiu menu ir iš pasaulio gauna tiek naftos, tiek efektyvių jėgainių, tiek santykių normalizavimo. Taip buvo Billo Clintono laikais, taip yra ir dabar“, – teigia J.Joffe.
Anot jo, Šiaurės Korėjos veikimo metodas jau turėtų būti aiškus:
- Pavaizduoti gerą valią ir suvilioti galingąsias šalis, ypač JAV, derėtis;
- Apsimesti, kad bus nuoširdžiai siekiama denuklearizacijos, patraukti pasaulio dėmesį ir sulaukti materialinės naudos;
- Toliau gaminti branduolines galvutes ir kurti raketas nesijaudinant dėl sankcijų – didysis brolis Pekine tikrai neleis Šiaurės Korėjai subyrėti.
Branduolinis draudimo polisas
Pirmą kartą branduolinį ginklą Šiaurės Korėja išbandė prieš 12 metų – 2006-aisiais. Nuo to laiko pranešta apie dar penkis bandymus ir juos palydėjusias sankcijas.
Kodėl Kim Jong Unas turėtų atiduoti tai, kas pavertė Šiaurės Korėją pasaulinio lygio žaidėja – branduolinį gyvybės draudimo polisą?
„Bet atidėkime į šalį šiuos realpolitik pasvarstymus. Paklauskime, ką galėtų reikšti „visiška denuklearizacija“, kai JAV žvalgybos tarnybos nesutaria, kiek tiksliai branduolinių galvučių turi Kim Jong Uno režimas. 20? 60?
Kiek branduolinių objektų yra šalyje? 40 ar 100? Norint gauti tikslius atsakymus, reikia itin profesionalių inspektorių, kurie galėtų laisvai keliauti po Šiaurės Korėją, armijos“, – primena J.Joffe.
Jis klausia, ar D.Trumpas supranta, apie ką kalba, kai tikina, kad Pchenjano pažadus bus galima tikrinti: „Derybos tęsis amžinai. O Kim Jong Unas jau bus laimėjęs didįjį prizą: susitikimą akis į akį su galingiausios pasaulio valstybės prezidentu.“
Diplomatijos pradžiamokslis pataria nevažiuoti į viršūnių susitikimą, jei pavaldiniai nesuformulavo realistiško sandorio. Paprastai derybos dėl tokio susitarimo trunka metus, ir tik tuomet susitinka valstybių lyderiai.
Šiaurės Korėjos ir JAV vadovų atveju, regis, buvo pasielgta atvirkščiai.
