Pasibaigus NATO viršūnių susitikimui Briuselyje bei JAV ir Rusijos prezidentų susitikimui Helsinkyje, daugelis liberalios pakraipos vertintojų suskubo pasmerkti JAV prezidento Donaldo Trumpo – kaip asmens – elgesį. Reikšdamas palaikymą Vladimirui Putinui ir žemindamas Amerikos ir tradicinių jos sąjungininkų žvalgybos tarnybas, jis leido suprasti, kad yra nekompetentingas. Arba kad iš jo galima tyčiotis. Arba kad yra psichiškai nestabilus. Arba kad iš tiesų yra Rusijos statytinis, kitaip tariant – išdavikas.
Pasak M.S.Weinerio, bet kuris iš šių teiginių gali būti teisingas. Gal net visi. Tačiau esama ir gilesnio – keliančio dar didesnį nerimą – D.Trumpo elgesio paaiškinimo: tokį jo elgesį lemia jam kylančios idėjos, o ypač – jo filosofinis požiūris į pasaulio tvarką. Grumtis su šiuo požiūriu, M.S.Weinerio įsitikinimu, bus kur kas sunkiau.
C.Schmitto idėjos gali padėti geriau suprasti D.Trumpo elgesį
Suprantama, D.Trumpas – ne filosofas. Tačiau, gebėdamas ne tik meistriškai bendrauti su publika, bet ir kone tobulai nujausti, kokią jo rėmėjų emocinę reakciją sukels atitinkamas elgesys, kai kurias koncepcijas jis transliuoja instinktyviai. Kiekviename susitikime jo klausanti didžiulė auditorija jį tarsi skatina toliau „šlifuoti“ savo idėjas ir taip patenkinti jos išgyvenamus emocinius poreikius, kurie paskui sėkmingai politizuojami socialiniuose tinkluose.
Yra vienas mąstytojas, kurio mintis D.Trumpas atspindi labiau negu kieno nors kito ir kuris gali padėti geriau suprasti D.Trumpo elgesį, ypač – plačiai kritikuojamą jo dviprasmišką kalbėjimą Rusijos atžvilgiu. Tas mąstytojas – tai vokiečių teisės filosofas C.Schmittas.
Nors C.Schmittas liūdnai pagarsėjęs tuo, kad 1933 m. įstojo į Nacių partiją, tačiau neskirti jam dėmesio vien dėl šios priežasties, rašinio autoriaus teigimu, būtų klaida. Tarp šiuolaikinių mąstytojų – tiek kairės, tiek dešinės – C.Schmittas žinomas dėl savo įžvalgios šiuolaikinio liberalizmo kritikos.
C.Schmitto kritikos esmė – jo paniekinamas požiūris į universaliuosius liberalizmo siekius. Individualias teises savo politinėse bendruomenėse liberalai iškelia aukščiau visko ir laikosi įsitikinimo, kad iš principo šiomis teisėmis turėtų naudotis visi. Amerika, kaip sakoma, yra idėja.
C.Schmitto požiūriu, tokia mąstysena veda į pražūtį – tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Šalies viduje – nes liberalioji „liaudies“ samprata yra visaapimanti, neišranki, be to, ji – neaiški. Kas pagaliau mes esame, jei tie „mes“ gali būti bet kas? C.Schmittas buvo įsitikinęs, kad tokia pasaulėžiūra besivadovaujančioms liberalioms valstybėms kyla didelė rizika būti užvaldytoms tiek savų interesų grupių (iš vidaus), tiek svetimų (iš išorės). Būtent šie teiginiai tapo visos D.Trumpo rinkimų kampanijos pagrindu.
Absoliutūs ir realūs priešai
C.Schmitto kritika liberalios užsienio politikos atžvilgiu pagrįsta panašiais analitiniais samprotavimais. Būdami išimčių nepripažįstančios ir teisėmis grįstos ideologijos gynėjai, liberalai tiesiog privalo kištis į kitų valstybių – tų, kurių politika neatitinka jų išpažįstamų liberaliųjų vertybių, reikalus. O kai liberalai įsitraukia į tarptautinį karinį konfliktą, jų pasaulėžiūra tampa receptu visa apimančiam nesibaigiančiam karui. Taip, M.S.Weinerio teigimu, yra todėl, kad, įpratę laikytis abstrakčių normų, jie į savo priešininkus žiūri ne kaip į paprasčiausius konkurentus, o kaip į „absoliučius priešus“. Kitaip negu „realų priešą“, su kuriuo dar įmanoma pasiekti tai, ką būtų galima vadinti trumpalaikiu susitarimu, absoliutų priešą reikia arba sunaikinti, arba transformuoti, pavyzdžiui, pasitelkiant „valstybės kūrimo“ idėją, kurią D.Trumpas aršiai atmeta.
Vietoj normatyvumo ir universalizmo C.Schmittas siūlo politinės tapatybės teoriją, pagrįstą principu, kuris D.Trumpui neabejotinai buvo prie širdies dar gerokai prieš ateinant į politiką – žemės principu.
C.Schmitto požiūriu, politinė bendruomenė susiformuoja grupei žmonių suvokus, kad juos vienija tokie išskirtiniai kultūriniai bruožai, kuriuos ginti, jų manymu, verta negailint net gyvybės. Tokiu kultūriniu savitumu pagrįstos suverenumo šaknys glūdi geografiniuose tų žmonių gyvenamos vietovės ypatumuose, pavyzdžiui, ji gali būti izoliuota nuo jūros ir, atitinkamai, orientuota labiau į save, ar, priešingai, išsidėsčiusi palei krantą ir atvira išoriniam pasauliui.
Čia, pasak M.S.Weinerio, kalbama apie priešingus požiūrius į santykį tarp nacionalinės tapatybės ir teisės. Pagal C.Schmittą bendruomenės savęs suvokimo jausmas, kurį nulemia jos geografija, yra tos bendruomenės teisės filosofinė prielaida. O štai liberalų požiūriu – priešingai: nacionalinę valstybę pagal juos apibrėžia visų pirma jos teisiniai įsipareigojimai.
Helsinkyje – antiliberalios pasaulėžiūros kulminacija
Prezidentaujant D.Trumpui, politinis tokios C.Schmitto pasaulėžiūros poveikis ima materializuotis tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
Akivaizdžiausias to pavyzdys: kritiškas C.Schmitto požiūris į liberalizmą kuo aiškiausiai pasireiškia tuo užsidegimu, kuriuo D.Trumpas ir jo rėmėjai trykšta sienos pietiniame Amerikos pasienyje statybos klausimu. Kiek daug pasako vien tai, kad D.Trumpo patarėjai, kaip antai Stephenas Milleris, sprendimą statyti sieną vadina politika, įkvėpta meilės, tiksliau – meilės Amerikos politinei bendruomenei, kuri yra aiškiai apibrėžta erdvėje.
O štai ir svaresnis pavyzdys: Briuselyje ir Helsinkyje C.Schmitto filosofija puikiai atsispindėjo D.Trumpo pozicijoje tradicinių Amerikos sąjungininkų ir priešų atžvilgiu. C.Schmittas gina tokią pasaulio tvarką, kurioje universaliai taikytina Monroe doktrina: didžiosios valstybės tarpusavyje susitaria dėl savo geografinės įtakos zonų neliečiamumo (vok. Grossraum) ir šio susitarimo griežtai laikosi. D.Trumpas gina tokią tarptautinę tvarką, kuri paremta normatyviniu pliuralizmu, nesikišimu ir sandorių sudarinėjimu.
Remiantis šiuo antiliberaliu požiūriu, nėra priežasties, kodėl į Rusiją reikėtų žiūrėti kaip į absoliutų priešą. Tačiau yra begalė priežasčių žeminti tarptautines institucijas ir šalintis tradicinių Amerikos sąjungininkų, rašo M.S.Weineris. Antiliberaliu požiūriu, tikrieji taikių santykių priešai šiandien – tai tos nacionalinės valstybės ir institucijos, kurios nustatinėja išorinius suvereniteto apribojimus, o politinę bendruomenę vertina kaip normatyvinį, o ne teritorinį ar kultūrinį darinį. Ir priešingai – taikių santykių draugai yra tos šalys, kurios pakankamai stiprios, kad gebėtų užsitikrinti savo pačių politinį vientisumą ir laikytis pagrindinių suverenių žaidėjų nustatytos pasaulio tvarkos.
Stodamas šalia V.Putino ir palaikydamas jį, o ne Amerikos žvalgybos tarnybas, D.Trumpas realizavo logišką C.Schmitto idėjų kulminaciją. Ir šios idėjos išliks su mumis dar ilgai po to, kai D.Trumpo nebeliks.
