Jis nepopuliarus visuomenės nuomonės apklausose ir kaltinamas dėl vyriausybės ir saugumo nesėkmių, kurios lėmė spalio 7 d. „Hamas“ išpuolį, maždaug 1 200 izraeliečių žūtį ir po to kilusį sudėtingą karą. Jam gresia ilgai trunkantis teismo procesas dėl įvairių kaltinimų korupcija.
Jis pasipriešino JAV prezidentui Joe Bidenui dėl Amerikos pastangų padėti pamatus dviejų valstybių sprendimui, kai šalia Izraelio būtų įkurta demilitarizuota Palestina. Nors nepritarimas Palestinos valstybei yra populiarus tarp izraeliečių, pasipriešinimas Vašingtonui laikomas rizikingu.
Tačiau 74 metų B.Netanyahu, visų vadinamas Bibi, puikiai šoka sudėtingoje Izraelio politikos choreografijoje ir atlaikė daugelį ankstesnių prognozių dėl jo žlugimo. O nauji rinkimai Izraelyje teisiškai privalomi tik 2026 m. spalio pabaigoje.
„Mes visi norėtume matyti, kas laukia po Bibi, – sakė kairiosios pakraipos laikraščio „Haaretz“ analitikas Anshelis Pfefferis. – Tačiau nėra jokio būdo priversti jį atsistatydinti“.
Taigi, kaip B.Netanjahu galėtų palikti postą iki numatyto laiko? Štai labiausiai tikėtini keliai ir jų spąstai.
1 kelias: jo koalicija žlunga
Paprasčiausias būdas nuversti B.Netanyahu – jo koalicijai subyrėti. Jis turi 64 vietas 120 narių Knesete (parlamente). Taigi vos penkių narių perbėgimas iš posto sužlugdytų vyriausybę ir priverstų per tris mėnesius surengti rinkimus, sako „The New York Times“.
B. Netanyahu vadovauja partijai „Likud“, kuri 2022 m. lapkritį laimėjo 32 vietas – daugiausiai iš visų partijų. Tačiau, norėdamas sudaryti vyriausybę, jis turėjo pritraukti penkias kitas partijas, įskaitant dvi nedideles kraštutinių dešiniųjų partijas, kurioms vadovauja Bezalelis Smotrichas ir Itamaras Ben-Gviras. Jų bendra 13 vietų suma leidžia B.Netanyahu likti valdžioje, o pačioje vyriausybėje jos veikia kaip savotiška kraštutinė dešinioji opozicija.
B.Smotrichas ir I.Ben-Gviras nepriklauso karo saugumo ministrų kabinetui, kuriame taip pat yra centro dešiniosios opozicijos veikėjai Benny Gantzas ir Gadi Eisenkotas, kurie sutiko prisijungti prie vyriausybės po spalio 7 d., taip kol kas sustiprindami koaliciją. Be to, B.Smotrichas ir I.Ben-Gviras aršiai priešinosi bet kokiai Palestinos valstybės idėjai, kartu stengdamiesi skatinti Izraelio civilių persikėlimą į Gazos Ruožą po karo.
Dar skaudžiau B.Netanyahu yra tai, kad jie priešinosi bet kokiam įkaitų už įkaitus susitarimui, kuris būtų būtinas ilgalaikėms Izraelio paliauboms Gazos Ruože, dėl kurių dabar deramasi.
Jei B. Smotrichas ir I.Ben-Gviras pasitrauktų iš vyriausybės, o tai labai tikėtina, jei B.Netanyahu sutiktų sudaryti paliaubų susitarimą, kita opozicinė partija, vadovaujama Yairo Lapido, galėtų laikinai įsitraukti ir išsaugoti įkaitų susitarimą, bet ne užkirsti kelią pirmalaikiams rinkimams.
Arba B.Smotrichas ir I.Ben-Gviras gali nuspręsti atsisakyti B.Netanyahu, kad priverstų surengti rinkimus, kuriuose jie kandidatuotų kaip partijų, kurios leistų tęsti Izraelio nausėdijų kūrimą ir blokuotų bet kokias pastangas sukurti nepriklausomą Palestiną, lyderiai. Šio scenarijaus atveju jų tikslas – laimėti daug dešiniojo sparno „Likud“ rinkėjų, nusivylusių B.Netanyahu ir jo partija dėl jų nesėkmių spalio 7 d.
2 kelias: konstruktyvi nepasitikėjimo procedūra
Antrasis ir sudėtingesnis kelias – balsavimas dėl „konstruktyvaus nepasitikėjimo“. Iš esmės ministru pirmininku gali tapti bet kuris parlamento narys, kuriam pritaria dauguma parlamento narių.
Dabartinėje „Likud“ vadovaujamoje vyriausybėje tokį iššūkį greičiausiai gali mesti partijos narys. Amnonas Abramovičius, Izraelio 12 kanalo politikos analitikas, ir A.Pfefferis iš „Haaretz“ sakė, kad bent penki „Likud“ įstatymų leidėjai turėtų nutraukti bendradarbiavimą su dabartine vyriausybe ir nuspręsti dėl B.Netanyahu pakeitimo iš savo partijos narių, o tada pasiekti, kad dauguma įstatymų leidėjų pritartų jų pasirinkimui. Šio mechanizmo esmė – nuversti vieną vyriausybę ir kuo mažiau trikdžių sukelti kitai vyriausybei.
Tai būtų naudinga, nes „Likud“ liktų valdžioje, o pirmalaikiai rinkimai nebūtų rengiami.
Problema, pasak A.Abramovičiaus, yra ta, kad „Likud“ politikai, kurie greičiausiai galėtų vadovauti tokiam manevrui, pavyzdžiui, gynybos ministras Yoavas Gallantas, buvęs Jeruzalės meras Niras Barkatas arba buvęs Kneseto pirmininkas Yuli Edelsteinas, „visi nori, kad kiti eitų su jais“. Jis sakė, kad kiekvienas iš jų mielai vadovauja, bet ne seka paskui.
A.Pfefferis sutiko. „Niekas nenori duoti darbo vietos ant lėkštutės savo varžovui“, – sakė jis.
Pasak jo, B.Netanyahu yra labai įgudęs ir patyręs, kaip supriešinti varžovus ir grasinti jiems politine mirtimi, jei jie imsis veiksmų prieš jį, kartais remiantis kruopščiai saugomomis bylomis.
„Likud“ vadovybė taip pat žino, kad pagal dabartines apklausas partija būtų sutriuškinta per bet kokius naujus rinkimus. A.Abramovičius sakė, kad B.Netanyahu prarado „gal 50 proc. savo palaikymo“ tarp „Likud“ rinkėjų dėl nesėkmių saugumo srityje, atsisakymo prisiimti atsakomybę už spalio 7 d. nesėkmę ir dėl to, kad, jų nuomone, jis „žaidė politiką karo metu“.
3 kelias: opozicija pasitraukia iš vienybės vyriausybės
B.Gantzas ir G.Eisenkotas, abu gerbiami buvę generolai, galėtų pasitraukti iš karo laikų vienybės vyriausybės ir bandyti vadovauti judėjimui už pirmalaikius rinkimus. Tačiau, kadangi jie abu neturi daugumos, nė vienas iš jų negalėtų vienas nuversti B.Netanyahu vyriausybės.
Atsižvelgiant į tai, kad net ir naujiems rinkimams reikėtų trijų mėnesių kampanijos, B.Netanyahu liktų premjeru be jų nuomonės ir suvaržymų dėl savo veiksmų karo metu. Dėl to ir dėl karo meto vienybės principo iki šiol vyriausybėje liko B.Gantzas ir G.Eisenkotas. Tačiau jie gali nuspręsti kitaip, jei bus pratęstos paliaubos ir karas baigsis.
Manoma, kad šiuo metu populiariausias Izraelio politikas B.Gantzas yra labiausiai prieštaringai nusiteikęs dėl to, ar pasitraukti iš vyriausybės ir kada, o G.Eisenkotas, kuris yra B.Gantzo partijos narys, per karą atviriau kritikavo B.Netanyahu.
4 kelias: pilietinis protestas
Ketvirtasis kelias, kurį kai kas laiko labiausiai tikėtinu, būtų ryžtingas prieš B.Netanyahu nukreiptų demonstracijų, kurios iki spalio 7 d. beveik devynis mėnesius skaldė Izraelį, atnaujinimas. Karas sukūrė tam tikrą vienybės formą, tačiau ji jau skilinėja dėl tokių klausimų kaip įkaitai, kaip užbaigti karą ir ką daryti su Gaza ir palestiniečiais, kai karo veiksmai nutrūks.
Jei B.Gantzas ir G.Eisenkotas paliks vyriausybę, iškils klausimas, kiek B.Netanyahu varžovai ir įkaitų bei nužudytų ar sužeistų karių šeimos gali sukelti plačius ir nuolatinius protestus, „kurie gali sukrėsti šią vyriausybę ir priversti surengti naujus rinkimus“, – sakė A.Abramovičius.
Demonstracijos, peržengiančios politinės kairės ribas ir sujungiančios susirūpinimą dėl įkaitų su pykčiu dėl spalio 7 d. nesėkmių, „galėtų daryti realų spaudimą koalicijai, kad rinkimai įvyktų kada nors 2024 m.“, – sakė Natanas Sachsas, Brookingso instituto Artimųjų Rytų politikos centro direktorius.
Tai būtų dilema prezidentui J.Bidenui, nes B.Netanyahu atmetė jo pasiūlymą po karo siekti dviejų valstybių sprendimo ir tai taip pat priklausytų nuo naujos Izraelio vyriausybės. Tačiau amerikiečių pareigūnai taip pat pažymi, kad tiesioginė konfrontacija su B.Netanyahu greičiausiai duotų priešingą rezultatą, nes sustiprintų jo pozicijas „Likud“ partijoje ir visoje šalyje ir jis būtų matomas kaip būtina kliūtis norint užkirsti kelią Palestinos valstybei.
Populiaraus Izraelio laikraščio „Yedioth Ahronoth“ apžvalgininkas Nahumas Barnea sakė, kad iki 80 proc. izraeliečių nori, jog B.Netanyahu pasitrauktų, „tačiau neturime mechanizmo, kuris galėtų palaužti dabartinę vyriausybę, o jis vis dar labai aktyvus ir nemano, kad yra kaltas ar atsakingas“.
„Neatmetu galimybės, kad jis laimės, – pridūrė jis, – netgi prieš prezidentą J.Bideną“.
