Varšuva akivaizdžiai tikisi, kad galingos ginkluotosios pajėgos leis jai ne tik pagerinti savo gynybinius pajėgumus, bet ir tapti svarbia veikėja regione.
Tačiau svarbiausia, kad prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą, Lenkija rimtai baiminasi, jog Rusijos kariuomenė gali pradėti karą jau jos teritorijoje.
Nepaisant Vladimiro Putino teiginių, kad Rusija „neturi interesų“ Rytų Europoje, Lenkijos vadovybė atvirai sako, kad šalis gyvena „prieškariniais laikais“, ir prognozuoja karo su Rusija pradžią po trejų metų.
Lenkija ginkluojasi. Šiuo metu ji pirmauja tarp NATO šalių ne tik pagal išlaidas gynybai, išreikštas procentais nuo BVP, bet ir pagal tai, kokią dalį karinių išlaidų ji skiria ginklų įsigijimui.
Tačiau valdžios institucijos susiduria su dideliais iššūkiais modernizuodamos šalies gynybos sistemą – nuo darbo jėgos trūkumo tarnyboje ir ginklų gamyboje iki senstančios karinės pramonės ir didelės naštos ekonomikai, rašo BBC Rusijos tarnyba.
Kaip Lenkija ginkluojasi
Varšuva 2024 m. gynybai išleis 4,12 proc. savo BVP, o 2025 m. planuoja išleisti beveik 5 proc. Tai didžiausias toks rodiklis Šiaurės Atlanto aljanso šalyse.
Stokholmo tarptautinis taikos tyrimų institutas (SIPRI) 2024 m. balandžio mėnesį paskelbtame tyrime rašo, kad Lenkijos išlaidos gynybai 2022 m. padidėjo 75 proc. – iki 31,6 mlrd. JAV dolerių. Tai tuomet buvo didžiausias padidėjimas tarp visų Europos NATO valstybių narių.
Pirkimų apimtis ir nomenklatūra yra įspūdinga.
Lenkija iš JAV įsigijo 96 sraigtasparnius AH-64E „Apache“, kurie yra vieni geriausių savo klasėje; 486 įrenginius HIMARS, kurie labai pasiteisino kare Ukrainoje; 366 tankus M1A2 „Abrams“, iš kurių 250 yra naujausios modifikacijos SEPv3; 32 penktosios kartos naikintuvus F-35A; dvi baterijas SAM „Patriot“ ir oro gynybos valdymo sistemą.
Kita svarbi ginklų tiekėja Lenkijai yra Pietų Korėja. Varšuva su Seulu pasirašė susitarimus dėl 648 savaeigių haubicų „K9 Thunder“ ir 980 tankų „K2 Black Panther“ pirkimo. Kai kurios iš šių sistemų bus pagamintos Lenkijoje.
Lenkai iš Pietų Korėjos taip pat nusipirko 48 mokomuosius kovinius lėktuvus FA-50.
Lenkija taip pat užsakė tris „Swordsman“ klasės fregatas iš Jungtinės Karalystės.
Šiuo metu Lenkijos kariuomenėje tarnauja šiek tiek daugiau nei 200 000 karių, tačiau Lenkijos valdžios institucijos ne kartą skelbė ketinančios padidinti jų skaičių iki 300 000.
2017 m. Lenkijoje pradėjo veikti Teritorinės gynybos pajėgos – naujas kariuomenės padalinys, skirtas dešimtims tūkstančių rezervistų mokyti, neatitraukiant jų nuo pagrindinės darbo vietos.
300 tūkst. karių yra palyginti nedaug, palyginti su Ukrainos kariuomene, kurioje tarnauja apie 800 tūkst. žmonių, ir tuo labiau su Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis, kuriose – 1,5 mln. karių.
Bet jau dabar Lenkija turi trečią pagal dydį kariuomenę NATO po JAV ir Turkijos, pastebi BBC Rusijos tarnyba.
Lūžis
Žlugus Varšuvos blokui ir Sovietų Sąjungai, Lenkija visiškai neketino tapti pagrindiniu Europos kariniu centru. Jos karinės išlaidos pamažu mažėjo, o po 1995 m. neviršijo 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), tačiau tai atspindėjo bendras Europos tendencijas.
Tuo pat metu Varšuvos ir Maskvos santykiai šiuo laikotarpiu nebuvo itin šilti.
Dar 1999 m. Rusija labai nervingai reagavo į Lenkijos įstojimą į NATO. 2008 m., kai buvo nuspręsta Lenkijos teritorijoje dislokuoti vieną iš JAV priešraketinės gynybos elementų, Lenkijos ir Rusijos santykiai dar labiau pašlijo.
Trumpas Rusijos ir Lenkijos santykių atšilimas prasidėjo 2009 m. dėl Maskvos ir Vašingtono santykių „perkrovimo“. Jis baigėsi 2010 m. balandžio 10 d. prie Smolensko sudužus Lenkijos vyriausybiniam lėktuvui. Žuvo lėktuvu skridęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis su žmona ir daug šalies politinio bei karinio elito atstovų. Katastrofos priežastys iki šiol nėra visiškai aiškios.
Tačiau, nepaisant neigiamo fono, iki pat 2014 m. įtampa Lenkijos ir Rusijos santykiuose buvo daugiau politinės retorikos srityje.
Lenkijos ginkluotosios pajėgos ir toliau buvo plėtojamos kaip ekspedicinė kariuomenė, kurios pagrindinė užduotis buvo bendradarbiauti su JAV tokiose operacijose kaip Irake ar Afganistane.
Tačiau Rusijai aneksavus Ukrainos Krymą ir prasidėjus karo veiksmams Donbase, Lenkijos politinio elito mąstymas ir požiūris į šalies ginkluotųjų pajėgų plėtrą radikaliai pasikeitė.
Pasikeitė politinė valia
BBC Rusijos tarnyba pabrėžia, kad 2014 m. kariuomenės modernizavimo tema tapo svarbi politiniuose debatuose. Valdžią 2015 m. gavusi konservatyvioji partija „Įstatymas ir teisingumas“ ją pavertė vienu iš savo politinės programos punktų.
Gynybos ministrai Antoni Macierewiczius, o vėliau Mariuszas Blaszczakas paskelbė dideles sutartis dėl moderniausios ginkluotės tiekimo, deklaravo būtinybę didinti ginkluotąsias pajėgas, kad būtų užtikrintas Lenkijos saugumas nestabilioje geopolitinėje aplinkoje.
„Tačiau net ir po 2014 m. kelerius metus vyko modernizacija, kurią galima pavadinti „salų modernizacija“, t. y. kariuomenė nebuvo modernizuojama kompleksiškai, buvo modernizuojami tik atskiri jos fragmentai. Pavyzdžiui, pradėtos modernizuoti oro ir priešraketinės gynybos sistemos, nes senosios, posovietinės sistemos tiesiog gedo“, – sako Krokuvos Jogailos universiteto Tarptautinių tyrimų ir plėtros centro daktaras Lukaszas Stachas.
Vis dėlto net ir tokios „izoliuotos“ modernizacijos rėmuose Lenkijos kariuomenėje buvo vykdomos reformos, kurios apčiuopiamai pakeitė jos vaizdą ir pajėgumus.
Tarp jų – jau minėtas Teritorinių gynybos pajėgų sukūrimas ir dideli simboliniai ginkluotės pirkimai: pavyzdžiui, „Patriot“ tiekimo sutartis buvo sudaryta 2018 m., F-35 pirkimo sutartis – 2020 m.
„Mes nebegalime ilgiau laukti“
2022 m. vasario mėn. įvykęs Rusijos įsiveržimas į Ukrainą sukrėtė Lenkiją.
„Tai buvo signalas mums visiems: „Sveiki, lenkai, pabuskite! Mes nebegalime ilgiau laukti!“ Tapo aišku, kad Lenkijos valstybė nebegali tikėtis, kad kaip nors bus, kad rusai apsiribos Ukraina. Stebėdami, ką daro Maskva, turėtume svarstyti pačius pesimistiškiausius scenarijus Lenkijai. O tai reiškia, kad turime rimtai plėsti mūsų valstybės gynybinį potencialą – jau dabar, nedelsiant“, – BBC sako į atsargą išėjęs Lenkijos kariuomenės generolas Tomaszas Bonkas.
Iš tiesų, nuo 2022 m. vasario Lenkijos politinių ir karinių vadovų tonas smarkiai pasikeitė. Viename pirmųjų interviu po to, kai buvo išrinktas Lenkijos ministru pirmininku, Donaldas Tuskas pareiškė, kad „gyvename prieškario laikais“ – tai ryškus kontrastas jo ankstesnei pacifistinei retorikai.
2024 m. kovo mėnesį Nacionalinio saugumo biuro vadovas pulkininkas Jacekas Severa pareiškė, kad Lenkija turi trejus metus pasirengti konfrontacijai su Rusija.
Nepaisant to, kad Rusija įsiveržė į kaimyninę valstybę, Kremlius ir toliau tvirtina, kad Vakarai veltui baiminasi Rusijos grėsmės. Šių metų vasarį į klausimą, ar Rusija galėtų pasiųsti savo karius į Lenkiją, Vladimiras Putinas atsakė: „Tik vienu atveju: jei Rusija būtų užpulta iš Lenkijos. Nes mes neturime jokių interesų nei Lenkijoje, nei Latvijoje, nei kur nors kitur“.
Ne visi lenkai juo tiki: kovo mėnesį atlikta apklausa parodė, kad 48 proc. lenkų Rusijos puolimo prieš Lenkiją scenarijų laiko gana tikėtinu. Juo netikėjo 41 proc. respondentų.
„Gyventi be karo“
Generolas T.Bonkas, atleistas iš Lenkijos kariuomenės, pradėjo dėstyti universitete Žešuve.
„Vieną dieną savo studentams pasakiau: būkime atviri, pakelkite rankas tie, kurie karo atveju ketina palikti šalį. Rankų skaičius mane nustebino“, – prisimena jis.
Balandžio mėnesį paskelbtos apklausos duomenimis, 59 proc. piliečių yra pasirengę likti Lenkijoje, jei kiltų karas, o 11 proc. yra pasirengę ginkluotai pasipriešinti agresoriui. 20 proc. lenkų teigia, kad prasidėjus karo veiksmams išvyktų į užsienį.
Kitos apklausos panašia tema rezultatai parodė, kad kuo labiau išsilavinęs respondentas, tuo labiau jis linkęs galvoti apie pabėgimą nuo karo už savo šalies ribų.
Žiniasklaida praneša apie naują tendenciją: užuot pirkę būstą savo šalyje, lenkai, ypač jauni, investuoja į nekilnojamąjį turtą Ispanijoje: kainos yra priimtinos, o rizika, kad ant jūsų namų nukris rusų bombos, daug mažesnė.
„Manau, kad tai kartų kaitos klausimas. Šiandien jauni žmonės bet kurioje šalyje – net Lenkijoje, Ukrainoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje – mąsto skirtingomis kategorijomis. Visuomenė šiandien labiau nei bet kada nori gyventi be karo, nori gyventi taikoje ir gerovėje, nenori pralieti kraujo net už savo tėvynę. Turime tai priimti kaip savaime suprantamą dalyką ir planuodami tiesiog atsižvelgti į tai, kad dėl objektyvių priežasčių neteksime dalies mobilizacinių išteklių“, – sako atsargos generolas T.Bonkas.
Visuomenė šiandien labiau nei bet kada nori gyventi be karo, nori gyventi taikoje ir gerovėje, nenori pralieti kraujo net už savo tėvynę.
BBC pašnekovai mano, kad dėl tokios padėties iš dalies kalta Lenkijos valstybė ir jos informacinė politika.
„Iki 2014 m. lenkams nuolat buvo kartojama, kad visaverčio karo Europoje rizika yra labai maža. Karas yra Irake, Afganistane, kažkur Afrikoje. Net ir po 2014 m. buvo skelbiama žinia, kad tai tebuvo Ukrainos ir Rusijos peštynės: Krymas, Donbasas – tai kažkur toli. Ir tik visavertė invazija parodė visą situacijos siaubą“, – sako L.Stachas iš Jogailos universiteto.
Tačiau dabar, po dvejų su puse metų, kai Ukrainoje vyksta visavertis karas, Lenkijos visuomenė, regis, jau „pavargo“ nuo šio karo.
Diskusijose apie kitais metais vyksiančius prezidento rinkimus aptariamos įvairios temos – nuo abortų iki liustracijos, tačiau trūksta suvokimo, kad nugalėtojas gali tapti vyriausiuoju Lenkijos kariuomenės vadu kare, kuris lenkams anaiptol neatrodo neįtikėtinas.
„Iš dalies jaunosios kartos problema yra ir ta, kad jos atstovai niekada nebuvo susidūrę su kariuomene. Dalis lenkų išvažiuotų dėl to, kad jie paprasčiausiai neturi karinio pasirengimo. Visai kitoks požiūris į kariuomenę, jei joje esi buvęs, žinai jos tvarką, moki naudotis ginklais, o ne juos matei tik kompiuterinėse šaudyklėse“, – tęsia L.Stachas.
Diskusija apie šaukimą į kariuomenę
Būtent dėl šių priežasčių Lenkijoje kartais keliamas klausimas dėl grįžimo prie privalomojo jaunuolių šaukimo į terminuotą karinę tarnybą. Valdžia kol kas nuo to atsiribojo, tačiau nepalankios demografinės tendencijos verčia abejoti Varšuvos planų sukurti 300 000 kariuomenę su milijoniniu rezervu realumu.
„Turime galvoti apie privalomosios karinės tarnybos sugrąžinimą – nebūtinai ilgalaikės, ji galėtų būti penkių ar šešių mėnesių. Tam tikros amžiaus grupės vyrai, o galbūt ir moterys, turėtų būti baziniu lygiu parengti ir apmokyti veikti galimo karo metu“, – sako atsargos generolas T.Bonkas.
-
Lenkijoje lėtėja savanoriškųjų pajėgų augimas
-
Lenkija planuoja didinti savo ginkluotąsias pajėgas
-
Lenkijos kariuomenė įsigys 32 naujus itališkus sraigtasparnius už 1,75 mlrd. eurų
-
Lenkija ketina iš Pietų Korėjos įsigyti 288 raketų paleidimo sistemas
-
Į aukščiausius Lenkijos kariuomenės postus paskirti nauji generolai
-
A. Duda: Lenkijos kariuomenė gintų Lietuvą, tačiau yra klausimų dėl nekarinių situacijų
-
Lenkijos kariuomenė: masinių Rusijos smūgių Ukrainoje metu pakelti naikintuvai
-
Lenkijos kariuomenė pranešė apie oro erdvės pažeidimą po Rusijos smūgių Ukrainoje
Kaip alternatyvą ekspertai svarsto galimybę sukurti paskatų sistemą, pavyzdžiui, mokesčių lengvatas jaunuoliams, kurie savanoriškai dalyvauja bazinio karinio rengimo programoje.
Taip pat daug kalbama apie naujos karinio-patriotinio ugdymo sistemos sukūrimą Lenkijoje. Šių metų gegužės-birželio mėnesiais 3 500 Lenkijos mokyklų dalyvavo bandomajame projekte „Švietimas su kariuomene“: aktyvūs kariškiai ne tik pasakojo vaikams apie Lenkijos kariuomenės struktūrą, bet ir mokė juos pirmosios pagalbos teikimo įgūdžių bei kovos su kibernetinėmis grėsmėmis. Ateityje tokios pamokos turėtų tapti privalomos visose šalies mokyklose.
Pastaraisiais metais šalyje pradėta vykdyti daug programų, kuriomis siekiama pritraukti lenkus tarnauti.
Pavyzdžiui, galima užsirašyti į tuos pačius Teritorinės gynybos pajėgų būrius, kurie dar vadinami „savaitgalio būriais“, nes jų privalomos mokymo stovyklos vyksta vieną savaitgalį per mėnesį.
Arba galima dvi savaites mokytis tikrame kariniame dalinyje nepasirašius sutarties.
Tačiau neįmanoma imti ir padidinti ginkluotųjų pajėgų tiesiog kažkokiu būdu pašaukiant žmones į kariuomenę. Lenkijoje paprasčiausiai nėra pakankamai infrastruktūros ar net instruktorių, kad būtų galimašauktinius apmokyti.
Tikriausiai pilotų trūkumas įsigytiems amerikiečių sraigtasparniams „Apache“ lėmė tai, kad Lenkijos karinių oro pajėgų akademija Dębline nusprendė supaprastinti mokymo kursą.
„Turime sutrumpinti mokymo laikotarpį ir tinkamai apmokyti savo personalą. JAV apmoko seržantus pilotuoti sraigtasparnius „Apache“, o mes siekiame tai įdiegti Lenkijoje“, – sakė šalies gynybos ministras Wladyslawas Kosiniakas-Kamyszas.
Tačiau, pasak Ł.Stacho, kovinių dalinių karinė infrastruktūra taip pat reikalauja didelių investicijų.
„Jei perkame daug ginklų, turime plėsti ką? Logistinio aprūpinimo sistemas – tai yra, pavyzdžiui, remonto gamyklas. [...] Nes jei nusipirksime šiuos tankus, ką, paliksime juos po atviru dangumi? Jiems reikėtų pastatyti bent jau specialias palapines su ventiliacija, kad žiemą jie nestovėtų po lietumi ir sniegu. Visa tai turėtų būti pastatyta“, – sako jis.
Pasenusi pramonė
Kartu su ginkluotosiomis pajėgomis Lenkija reformuoja savo gynybos pirkimų sistemą: 2010-ųjų viduryje dauguma didžiausių karinės pramonės įmonių buvo sujungtos į valstybinį gynybos holdingą PGZ (Polska Grupa Zbrojeniowa), o 2021 m. buvo sukurta Ginkluotės agentūra, kuri tapo centrine Lenkijos kariuomenės ginklų ir karinės įrangos pirkimo įstaiga.
Tačiau karinio pramoninio komplekso turto ir viešųjų pirkimų sistemos konsolidavimas nepadidino gamybos apimčių.
Pavyzdžiui, 2023 m. pavasarį ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis paskelbė apie „reikšmingą gamybos plėtrą“ ir papildomų užsakymų pateikimą PGZ „Dezamet“, kuri gamina šaudmenis artilerijai, minosvaidžiams ir granatsvaidžiams.
Artilerijos amunicija yra vienas iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos karo veiksmų eigai.
Po pusantrų metų, kaip rašoma šių metų birželį paskelbtame pagrindiniame Lenkijos savaitraščio „Newsweek“ straipsnyje, PGZ „Dezamet“ per metus pagamina 30-40 tūkst. sviedinių.
Kad suprastume mastą, per intensyviausius mūšius Ukrainoje Rusijos kariuomenė per dieną iššaudavo 10 tūkst. sviedinių, o Ukrainos kariuomenė – 6 tūkst.
Pasak „Newsweek“, 2023 m. gruodį Ginkluotės agentūra pasirašė sutartį su PGZ dėl 300 tūkst. 155 mm kalibro sviedinių tiekimo iki 2029 m.
Karo metu, jei būtų šaudoma taupiai, toks kiekis sviedinių būtų sunaudotas per du mėnesius intensyvių kovų.
Žurnalo duomenimis, Lenkijoje negaminami šaudmenų korpusai, užtaisai ir nitroceliuliozė – svarbi artilerijos parako sudedamoji dalis.
Kaip ir bet kuri kita šalis, Lenkija negali pasikliauti vien savo pramonės baze, todėl ne tik investuoja į karinį-pramoninį kompleksą, bet ir perka ginklus bei karinę įrangą užsienyje.
Pasak Ł.Stacho, didelės išlaidos gynybai šiuo metu nedaro įtakos lenkų gyvenimo lygiui, ir jie palaiko vyriausybės kursą.
„Bet kada nors šias paskolas reikės grąžinti. Tai reikia turėti omenyje, ypač todėl, kad Lenkijos visuomenė šiuo atžvilgiu susiduria su dviem problemomis. Pirma, ji sensta, o tai reiškia, kad vis daugiau lėšų teks skirti pensijų ir sveikatos priežiūros sistemai. O antra, tai Europos „Žaliasis kursas“, kuriam taip pat reikės rasti didžiules pinigų sumas, ir nežinau, iš kur jų gausime“, – sakė jis.
Lenkijos visuomenėje išlaidos gynybai kol kas nesukėlė rimtų protestų, nes po 2022 m. vasario mėnesio grėsmė iš Rusijos tapo per didelė.
Kaip atrodytų karas?
Tačiau ar yra supratimas, kaip toks karas galėtų atrodyti?
Problema ta, kad, atrodo, tokio supratimo nėra.
Viena vertus, lenkai turi Ukrainos, kuri jau dvejus su puse metų priešinasi Rusijos kariuomenės invazijai, patirtį.
„Jei atsitiks bėda ir šis konfliktas persikels į Lenkiją, bus kovojama panašiomis klimato sąlygomis, panašiomis kultūrinėmis sąlygomis, panašioje geopolitinėje aplinkoje, todėl turime perimti ukrainiečių patirtį ir perduoti ją savo ginkluotosioms pajėgoms – nuo būrio vado iki karo akademijų lygio“, – sakė atsargosgenerolas T.Bonkas savo kalboje forume „Krynica 2024“.
„Karas Ukrainoje vyksta tokiu būdu, kokį Rusija primetė Ukrainai, o NATO tikslas kaip tik ir yra neleisti Rusijai primesti Aljansui savo kariavimo stiliaus. Turime nugalėti Rusiją mūsų sąlygomis – tai yra, visų pirma pasitelkdami kovines, pirmiausia tolimojo nuotolio oro pajėgas. Tačiau iš tikrųjų tik nedaugelis iš mūsų įsivaizduoja, kaip šis karas atrodys“, – jam prieštaravo „Polityka Insight" karinis apžvalgininkas Marekas Swierczynskis.
Praėjusiais metais ši diskusija tapo viena iš Lenkijos parlamento rinkimų kampanijos temų. 2023 m. rugsėjį tuometinis gynybos ministras M.Blaszczakas paviešino slaptą dokumentą, kuriame aprašyti planai, kaip atremti hipotetinį Lenkijos puolimą iš rytų. Dokumentas datuotas 2011 m., kai valdžioje buvo M.Blaszczako oponentai iš D.Tusko „Pilietinės koalicijos“ partijos.
Pagal šį dokumentą Lenkijos gynyba 10-14 dienų, kol atvyks NATO sąjungininkų pagalba, turėjo būti statoma palei Vyslos upės, tekančios per šalį iš pietų į šiaurę, liniją.
Kitaip tariant, teigė provyriausybinė žiniasklaida, analizuodama M.Blaszczako paskelbtą dokumentą, D.Tusko vyriausybė būtų leidusi rusams okupuoti didžiulę šalies dalį. Tokiu atveju didžiųjų Liublino, Žešuvo ar Balstogės miestų gyventojus esą turėjo ištikti Ukrainos miestų Bučos ar Irpinės gyventojų likimas.
Šis skandalas buvo greitai užglaistytas: visų politinių jėgų atstovai pareiškė, kad iš principo nepritaria net minčiai, jog Lenkijos teritorija galėtų būti okupuota. Be to, vienas svarbiausių liepos mėnesį Vašingtone vykusio NATO viršūnių susitikimo rezultatų buvo JAV prezidento Joe Bideno pareiškimas, kad Aljansas gins kiekvieną savo teritorijos centimetrą – žinoma, labiausiai šiuo pareiškimu džiaugėsi rytinio NATO flango šalys.
„Žinoma, formuluotė, kad ginsime kiekvieną centimetrą, yra daugiausia politinė. Aišku, kad mes negalime pirmieji pulti Rusijos, NATO doktrina mums to neleidžia, o jei Rusija puola pirmoji, žinoma, ji kažkur įeis, tik klausimas, į kokį gylį“, – sako L.Stachas iš Jogailos universiteto.
„Tačiau karas Ukrainoje parodė, kad Rusijos kariuomenės Achilo kulnas yra logistika. Savo ruožtu Lenkija dabar gerokai stiprina savo artileriją. Taigi darome prielaidą, kad Rusijai pradėjus konfliktą, masinis atsakomasis artilerijos ir raketų smūgis sunaikins Rusijos logistiką Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje. O tada rusų tankai toli nenukeliaus“, – tęsia jis.
„Dabartinis karas Ukrainoje jau pakeitė Lenkijos gynybos diskursą. Šiandien niekas nebijo garsiai pasakyti, kad mūsų gynybinės operacijos planuojamos siekiant suduoti smūgį priešui dar prieš jam įeinant“, – sako M.Swierczynskis.
Dabar, sutaria BBC pašnekovai, ideali kariuomenė Lenkijai yra tokia, kurios jėga priverstų potencialų agresorių nuspręsti jos nepulti, nes tokie kariniai veiksmai jam kainuotų per brangiai.
„Pritariu tokiam požiūriui: labai ilgai ir mandagiai prašysime mūsų neliesti, derėsimės visais įmanomais būdais, net atsiklaupsime ant vieno kelio, kad neįvyktų tragedija. Bet jei mus paliesite, mes jus sudeginsime mažiausiai 300 kilometrų gylyje“, – sakė buvęs Lenkijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas Raimundas Andrzejczakas.
„Rytų skydas“
Šių uždavinių įgyvendinimui, ekspertų nuomone, turėtų pasitarnauti ne tik ginkluotės pirkimas ir ginkluotųjų pajėgų didinimas.
Šių metų liepą Lenkijos generalinis štabas paskelbė pradedantis įgyvendinti strateginę programą „Rytų skydas“, pagal kurią numatyta gynybos reikmėms paruošti teritorijas pasienyje su Baltarusija ir Rusija.
Šios programos detalės lieka neaiškios, tačiau šiandien aišku, kad čia kalbama ne tik apie įtvirtinimų statybą, bet ir apie savotišką „aukščiausią klasę“ inžinerinius darbus, kurie, pavyzdžiui, reikš, kad priklausomai nuo besiginančių karių poreikių bus suformuotos vandens užtvaros.
Rugsėjo pabaigoje Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybos ministrai sutarė bendrai prašyti Europos Sąjungos finansuoti bunkerių, užtvarų, skiriamųjų linijų ir karinių sandėlių tinklą prie jų sienų su Rusija ir Baltarusija.
„Daug panašių dalykų jau įgyvendinama, daug kas tik planuose. Daug dalykų, žinoma, garsiai nekalbama, nes kalbame apie slaptus duomenis. Taip pat kalbame apie rokadinių kelių tiesimą palei potencialią fronto liniją, kelių atkarpas, kurios galėtų būti naudojamos kaip kilimo ir tūpimo takai, ir laikinus aerodromus, kur karo atveju būtų galima perkelti karinius lėktuvus“, – sako atsargos generolas T.Bonkas.
„Visus šiuos paruošiamuosius darbus reikia atlikti daug greičiau. Juk jei tai darysime per lėtai, tai neatgrasys potencialaus priešo nuo puolimo“, – mano generolas.
Reikšmingas Lenkijos saugumo veiksnys yra amerikiečių kariškių buvimas jos teritorijoje – dabar jų ten yra apie 10 tūkst.
Amerikos kariai, be kita ko, užsiima lenkų kariškių rengimu ir apmokymu, o tai ypač svarbu tais atvejais, kai jie dirba su amerikiečių karine technika.
Tačiau JAV armijos karių buvimas Lenkijoje turi kitą reikšmę – politinę. Išpuolis prieš šią šalį automatiškai būtų ataka prieš Amerikos karinį personalą.
„Mechanizmas čia paprastas. Jei amerikiečių kareivis žūtų kokiame nors konflikte, amerikiečiai įsitrauks į tą konfliktą. Atrodo, kad JAV Rusijai sako: „Esame rytiniame NATO flange, turime sunkiąją ginkluotę, o jei Rusija vykdo agresyvią politiką, ji turi atsižvelgti į mūsų atsaką“, – sako dr. L.Stachas.
Saugumo donorė
Lenkija tradiciškai laiko save regiono lydere, NATO „rytinio flango jėgos poliu“. O jei jie taip pat turi didžiausias ginkluotąsias pajėgas? Tai, pasak daugelio Lenkijos karinių ekspertų ir politikų, suteikia pagrindą deklaruoti savo, kaip donoro ar saugumo garanto savo regione, ambicijas.
„Tarptautinėje arenoje turime atkreipti dėmesį į tai, kiek vystome savo (karinius – BBC) pajėgumus... Dėl to Lenkija tampa svarbi ne tik dėl savo geografinės padėties, bet ir tampa pagrindine veikėja rytiniame NATO flange. Mūsų sąjungininkai jau žino apie šį svarbų pokytį“, – 2022 metų rugsėjį rašė tuometis Lenkijos ambasadorius prie NATO Tomaszas Szatkowskis.
Tai, kad Lenkijos ambicijos gerokai peržengia jos valstybės sienas, nesunku pastebėti plika akimi. Pirma, Lenkija jau faktiškai vykdo užduotis užtikrinti saugumą kitų regiono šalių teritorijoje.
Nuo 2006 metų Lenkijos naikintuvai, vykdydami Baltijos šalių oro patrulių programą, rotacijos principu su kitų NATO šalių orlaiviais saugo dangų virš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Nuo 2022 metų rugsėjo pagal atskirą tarpvalstybinį susitarimą Lenkijos kariniai orlaiviai patruliuoja Slovakijos oro erdvėje. Lenkų karių kontingentai šiuo metu dislokuoti Latvijoje, Rumunijoje ir Kosove.
Geografinė Rytų Europos tikrovė yra tokia, kad Rusijos agresijos prieš neproporcingai mažesnes Baltijos valstybes atveju stiprios Lenkijos sausumos pajėgos iš karto susidurtų su konfliktu.
“(Jei kils karas), mes, žinoma, tikėsime, kad visi mūsų sąjungininkai ateis mums į pagalbą. Bet kryptis, kur aš, kaip slovakas, pirmiausia žiūrėsiu, yra Lenkija kaip stipriausia valstybė. Tikėsiu, kad būsite vieni pirmųjų, kurie mums padės“, – konferencijos „Krynica Forum 2024“ metu sakė Slovakijos ambasadorius prie NATO Peteris Batoras.
Buvęs Lenkijos ambasadorius prie NATO T.Szatkowskis rašė, kad jau dabartinėmis aplinkybėmis Lenkija kaip valstybė netgi galėtų oficialiai perimti karinį vadovavimą pajėgoms, veikiančioms „tam tikrose teritorijose, kuriose NATO užtikrina saugumą“.
Antra, Lenkijos vaidmuo stiprinant Ukrainos gynybinius pajėgumus yra neabejotinas, ypač pirmosiomis plataus masto Rusijos invazijos savaitėmis ir mėnesiais. Žešovo oro uostas išlieka pagrindiniu Vakarų ginklų tiekimo Ukrainai centru.
Dabar Kyjivas reikalauja, kad Varšuva prisidėtų prie Ukrainos oro erdvės apsaugos – numuštų Rusijos raketas ir bepiločius orlaivius, skriejančius virš besiginančios šalies vakarinių regionų, besiribojančių su Lenkija. Rusijos smogiamieji ginklai reguliariai įskrenda į Lenkijos oro erdvę.
Nepaisant to, iki šiol Lenkijos valdžia susilaiko nuo tiesioginės konfrontacijos su Rusija.
Tačiau kartkartėmis Lenkijos informacinėje erdvėje pasirodo tema apie galimą Lenkijos karinio kontingento siuntimą į Ukrainą. Socialiniai tyrimai rodo, kad didžioji dauguma lenkų šiuo metu nepritaria tokiam žingsniui.
Tačiau prieš kelias savaites Varšuvoje aktyviai buvo diskutuojama apie Amerikos Modernaus karo instituto pranešimą, kuriame teigiama, kad „įšalus“ karui Ukrainoje pagal „Korėjos scenarijų“, paliaubų garantu galėtų tapti lenkų tankų divizija, kuri būtų perdislokuota į Rytų Ukrainą.
Buvęs Lenkijos generalinio štabo vadovas R.Andrzejczakas teigia, kad Lenkijos valdžia turi atsisakyti per didelio romantizmo ir idealizmo: Lenkijos visuomenė išleidžia daug pinigų savo kariuomenės modernizavimui ir turi teisę tikėtis šių pastangų „politinio monetizavimo“. Kitaip tariant to, kad ginkluotė „atidirbs“ savo kainą.
Generolas sako, kad JAV ginkluotųjų pajėgų dislokavimas tam tikroje šalyje sustiprina Amerikos verslo pozicijas ir Amerikos interesus ten, tad ir Lenkijos kariuomenė, suteikusi „saugumo skėtį“ virš tų pačių Baltijos šalių ar Ukrainos, galėtų siekti panašių tikslų. Tačiau ne visi Lenkijoje sutinka su šia koncepcija.
„Norint būti politiniu saugumo garantu, reikia turėti pinigų, daug pinigų, – sako dr. L.Stachas. – Lenkijos ekonomika nėra tokia stipri, juolab kad brangių ginklų pirkimas dar labiau išsekina mūsų ekonomines galimybes. Ir galiausiai Lenkija neturi branduolinių ginklų. Todėl bet kokių garantijų iš Varšuvos galimybės yra labai ribotos. Tai yra, Lenkija gali suteikti tam tikrą karinę paramą, tačiau saugumo garanto potencialą ji galėtų pasiekti tik su sąjungininkų parama“.
Pasak L.Stacho, jei bus išlaikytas dabartinis Lenkijos ginkluotųjų pajėgų modernizavimo tempas, „stiprios kariuomenės sukūrimas užtruks mažiausiai penkerius metus, o gal net dešimt“.
