Kaip atsaką Izraelis pradėjo kalinių perkėlimą į izoliacines vienutes bei kitus kalėjimus.
Žmogaus teisių organizacijos liudija tyčinį medicininį apsileidimą bei kitus žmogaus teisių pažeidimus. Šiuo metu Izraelio kalėjimuose kali virš 6300 palestiniečių, tarp jų apie 300 nepilnamečių.
Tarp pagrindinių bado streiko, paskelbto balandžio 17-ąją – Palestinos politinių kalinių dieną – su šūkiu „Laisvės ir orumo“, reikalavimų yra pagerintos šeimos vizitų sąlygos ir tinkama sveikatos priežiūra. Siekiama pailginti susitikimus su artimaisiais nuo 45 iki 90 minučių, leisti įkalintoms moterims su savo vaikais susitikti gyvai, ne per stiklą, bei įsteigti viešuosius telefonus, kad įkalintieji galėtų savo šeimoms paskambinti. Be to, reikalaujama užbaigti naktinius reidus ir kalėjimų administracijų naudojamą smurtą prieš įkalintuosius, izoliacinių vienučių kaip bausmės už nepaklusnumą taikymą bei vadinamąjį „administracinį sulaikymą“, t. y. įkalinimą be pateiktų kaltinimų ir be teismo (šiuo metu be kaltinimų kali apie 500 palestiniečių). Žmogaus teisių organizacijos liudija tyčinį medicininį apsileidimą bei kitus žmogaus teisių pažeidimus. Šiuo metu Izraelio kalėjimuose kali virš 6300 palestiniečių, tarp jų apie 300 nepilnamečių.
Izraelio valdžia antradienį paskelbė su įkalintaisiais nesiderėsianti. Šalies saugumo ministras Giladas Erdanas kariuomenės radijui teigė, kad jokių papildomų priemonių įkalinimo sąlygoms pagerinti nebus imtasi: „Šie teroristai ir įkalinti žmogžudžiai gauna tiksliai tai, ko reikalauja tarptautinė teisė.“
Specialiai pastatytose palapinėse Vakarų Kranto miestuose ir Gazoje politinių kalinių šeimos, draugai ir artimieji pradėjo rinktis į palaikymo akcijas. „Iš įkalintųjų turėtume pasimokyti stiprybės“, – kalbėjo viena moteris, laikydama įrėmintą savo sūnaus Šadžio nuotrauką vienoje iš palapinių. Apkaltintas rezistencija, Šadis nuteistas kalėti 14 metų. Tai – jau trečiasis jo bado streikas. Tėvas savo sūnų paskutinį kartą matė kalėjime, iš kurio pats išėjo vos prieš ketverius metus. Šeima negauna leidimų dykumos kalėjime laikomo sūnaus aplankyti.
Praėjusią savaitę viena didžiausių pasaulyje žmogaus teisių organizacijų „Amnesty International“ pasmerkė dešimtmečius trunkančią Izraelio politiką sulaikytus Vakarų Kranto ir Gazos palestiniečius įkalinti Izraelio teritorijoje esančiuose kalėjimuose bei neleisti šeimoms jų aplankyti. 27-erių Reham (vardas pakeistas) buvo vos dvylikos, kai Izraelis jos brolį nuteisė kalėti 30 metų. Jos sergančiai mamai sūnų kalėjime leista aplankyti vos du kartus per ketverius metus. Dalyvauti mamos laidotuvėse įkalintajam nebuvo leista. „Izraelis žaidžia su mūsų emocijomis, mus kankina ir baudžia, – „Amnesty International“ pasakojo Reham. – Jie bando mus palaužti, kad vengdami žeminančių patikrų, kareivių ir apsauginių įžeidinėjimų kuo rečiau važiuotume aplankyti įkalintų artimųjų.“
Jie bando mus palaužti, kad vengdami žeminančių patikrų, kareivių ir apsauginių įžeidinėjimų kuo rečiau važiuotume aplankyti įkalintų artimųjų.
„Izraelio valdžia privalo nustoti varžyti šeimos vizitus kaip bausmę kaliniams ir jų šeimoms bei užtikrinti, kad lankymo sąlygos atitinka tarptautinius standartus“, – teigė Magdalena Mughrabi, „Amnesty International“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regiono direktoriaus pavaduotoja. Tarptautinės teisės susitarimai, konkrečiai Ketvirtoji Ženevos konvencija, draudžia okupuoto krašto gyventojus perkelti į okupuojančios jėgos teritoriją. Šešiolika iš 17-os Izraelio kalėjimų, kuriuose laikomi palestiniečiai, yra Izraelio teritorijoje, į kurią įvažiuoti kalinių šeimoms reikia specialaus Izraelio leidimo. Pernai liepą taupydamas lėšas leidimus organizuojantis Raudonasis Kryžius sumažino šeimos vizitų skaičių nuo dviejų iki vieno per mėnesį.
Atvirame laiške iš Hadarimo kalėjimo vienas palestiniečių politinių lyderių Marwanas Barghoutis rašo: „Per pastaruosius 15 metų, praleistų Izraelio kalėjime, esu buvęs neteisėtos Izraelio masinių savavališkų areštų ir netinkamo elgesio su palestiniečiais ir liudininkas, ir auka. Išnaudojęs visus kitus būdus, priėmiau sprendimą, kad vienintelis kelias priešintis tokiai prievartai yra bado streikas.“
Žiniasklaida pradėjo spekuliuoti, kad vienu dabartinio bado streiko lyderių laikomas M.Barghoutis perkeltas į izoliacinę vienutę būtent už šį straipsnį viename didžiausių JAV dienraščių „The New York Times“. Siekiant suardyti vienybę ir apsunkinti pasiryžimą tęsti bado streiką, įkalintieji pradėti perkelti į kitus kalėjimus. „Visi Palestinos politiniai kaliniai, nepriklausomai nuo jų tariamos politinės asociacijos ar jiems pateiktų kaltinimų, turi teisę į teisingą teismą, remiantis tarptautinės humanitarinės teisės principais ir žmogaus teisėmis, – pranešime spaudai rašo paramos kaliniams ir žmogaus teisių asociacija „Addameer“. – [Tačiau] palestiniečiai politiniai kaliniai yra sistemiškai kankinami, su jais netinkamai elgiamasi ir už tai niekas nebaudžiamas.“
Paskutinį masinį bado streiką palestiniečiai surengė 2014 metais; tuomet jie maisto atsisakė 63 dienas, išgyvendami tik su vandeniu ir druska, iki kol buvo pasirašytas susitarimas su Izraelio kalėjimų administracija. Individualūs bado streikai žymiai dažnesni ir, sulaukę tarptautinio palaikymo, po dviejų-trijų mėnesių bado įkalintieji be teismo pasirašo susitarimą ir išleidžiami į laisvę.
Badaujant mėnesį arba praradus daugiau nei 18 proc. kūno masės, pradeda grėsti negrįžtamas sveikatos pablogėjimas. Po maždaug 45 bado streiko dienų mirtis tampa labai reali.
Nepaisydamas medikų asociacijų įspėjimų dėl prieštaravimų žmogaus orumui ir gydytojų etikai, Izraelio Aukščiausiasis teismas pernai palaikė įstatymą dėl priverstinio bado streiką paskelbusių įkalintųjų maitinimo.
