D.Trumpas taip pat identifikavo penkias B.Obamos prezidentavimo laikotarpiu padarytas užsienio politikos klaidas. Tarp šių klaidų paminėtos ir JAV derybos dėl neva šaliai nepalankių sąlygų sprendžiant tokius klausimus kaip Irano branduolinė ginkluotė. Taip pat jis teigė, kad JAV priešininkai daugiau nebegerbia JAV, o šalis nuo pat Šaltojo Karo pabaigos neturi aiškių užsienio politikos tikslų. Vardan aiškumo turėjo būti parengtas radikaliojo islamizmo plitimo stabdymo planas. Taip pat D.Trumpas išreiškė ketinimą vengti vėlimosi į užsienio politikos reikalus, įskaitant karinių pajėgumų atitraukimą iš Afganistano.
D.Trumpo JAV užsienio politikos esmė apėmė ketinimą grąžinti šaliai lyderės poziciją pasaulio politikoje, atsitraukiant iš daugiašalių derybų, prioretizuojant dvišales tarpvalstybines derybas ir kiekvieną iš jų vertinant per „nulinės sumos žaidimo“, kuriame vieno laimėjimas reiškia kito pralaimėjimą, prizmę. Jo manymu JAV „laimi“, kai išsidera geresnes prekybos sąlygas nei kita šalis. Verti dėmesio tik tie JAV kariniai įsipareigojimai, iš kurių galima JAV gauna naudos daugiau nei kiti sąjungininkai.
D.Trumpo užsienio politikos principai niekada nebuvo nuoseklūs. Jo nusiteikimas laikytis nesikišimo politikos, daugiašalių tarpvalstybinių susitarimų ignoravimas ir siauras interesų supratimas ignoruoja platesnio pobūdžio JAV užsienio politikos principus, kurie yra svarbūs nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų iki šių dienų. Šie principai paremti idėja, kad JAV gali sukurti tokias tarptautines institucijas kaip Pasaulio prekybos organizacija ar Jungtinės Tautos, kurios palaiko ir JAV, ir tarptautinių aljansų, tokių kaip NATO, interesus bei stiprina JAV kolektyvinės gynybos sistemą visame pasaulyje. Aktyvios Jungtinės Amerikos Valstijos, naudojančios intervencionistinę politiką, vadinamąją kietąją ir minkštąją galią, ekonominius ir kultūrinius svertus, gali pasiekti daug didesnių tikslų.
D.Trumpas norėjo, kad JAV ir vėl būtų lydere, tačiau nenorėjo palaikyti institucijų ir sąjungų, naudingų JAV tikslams. Sunku naudotis supervalstybės galia, nenorint bendradarbiauti su visu likusiu pasauliu. Taip, reikia būti labai taktišku, siekiančiu įsitraukti į įvairius pasaulio politikos reikalus, tačiau D.Trumpo užsienio politika atvirkščiai – apsiribojo neįsitraukimu ir atsiribojimu. Tai tęsėsi per visą jo prezidentavimo laikotarpį. Po Irano raketų smūgių Saudo Arabijai pernai jis paskutinę minutę atsitraukė, apsigalvojęs dėl keršto. Jis taip pat vengė panaudoti karinę jėgą prieš ISIS, Talibano kovotojus, Siriją ar Šiaurės Korėją. Visais atvejais jis grasindavo, keldavo ultimatumus, tačiau paskutinę minutę atsitraukdavo, taip diskredituodamas JAV patikimumą.
Dabar po Q.Soleimanio nužudymo D.Trumpas pats įspraudė save į kampą.
D.Trumpo užsienio politikos principai ir realūs veiksmai vieni kitiems prieštaravo. Ta pati problema matosi ir santykiuose su Iranu. D. Trumpas dar per rinkiminę kampaniją aiškiai pareiškė, kad jam nepatinka susitarimas dėl Irano branduolinės programos ir, jo nuomone, Irano galiausiai niekas nesustabdys nuo branduolinio ginklo pasigaminimo. Todėl pernai jis priėmė sprendimą pasitraukti iš šio susitarimo, nepalikdamas Iranui jokios motyvacijos paklusti šio susitarimo nuostatoms, nors dar kelis mėnesius po to Iranas susitarimo laikėsi. D.Trumpas susitarimą pakeitė sankcijomis. Vis dėlto kol kas labai mažai įrodymų teigti, jog sankcijos davė kokių nors rezultatų.
Dabar po Q.Soleimanio nužudymo D.Trumpas pats įspraudė save į kampą. Iranas pareiškė, kad daugiau nesilaikys jokių branduolinės programos susitarimo nuostatų, ir kad planuoja atkeršyti JAV. Savo ruožtu Irako Parlamentas pareikalavo, kad JAV karinės pajėgos būtų atitrauktos iš šios šalies. Norint sustabdyti Irano branduolinio ginklavimosi siekį, ko gero, būtų reikalinga karinė akcija. Ji būtų vienašalė, kadangi D.Trumpo administracija nedaug nuveikė bandydama suburti palaikančių šalių koaliciją, kurios galėtų padėti sustabdyti Irano grėsmę ir pritartų bendradarbiavimo su Iranu branduolinėje srityje nutraukimui. Iranas, jau kurį laiką palaikantis įvairius teroristinius judėjimus visame pasaulyje, dabar yra dar labiau motyvuotas keršyti. JAV karinių pajėgų atitraukimas iš Irako dar labiau destabilizuotų šią šalį, o pasitraukimas iš Afganistano skatina dar aktyvesnį Talibano atgimimą.
Pasirengimas Irano atsakomiesiems veiksmams paskatino dislokuoti daugiau JAV kariuomenės pajėgų, o D.Trumpas jau nurodė 52 taikinius Irane (tiek pat, kiek JAV įkaitų Iranas paėmė 1979 m.), jei ji imsis kokių nors veiksmų prieš JAV. Jei Iranas imtųsi atsakomųjų veiksmų, nors tiksliai nežinoma kaip ir kur, o JAV nesureaguotų, D.Trumpo užsienio politika vėl pasirodytų kaip silpna ir nepatikima. D.Trumpo problema su Irano (ne)intervencija atrodo kaip silpnybė ar patikimumo praradimas. Intervencijos planas aiškiai stokoja tikslo ir siekiamo galutinio rezultato. Spėliojimas, ar Iranas keršys už žmogžudystę vadovaudamasis „akis už akį“ principu, primena D.Trumpo vengimą veltis į komplikuotus santykius Sirijoje ir Afganistane.
Irano destabilizavimas, ko gero, ves prie dar didesnio islamistinio terorizmo suaktyvėjimo. Iranas yra D.Trumpo užsienio politikos problemos pavyzdys, bet tai nėra vienintelė problema, su kuria susiduria JAV prezidento administracija visame pasaulyje. Šiaurės Korėja, Kinija, Sirija ir Rusija ieško JAV silpnumo ženklų, o jos sąjungininkai visame pasaulyje nerimauja dėl signalų, kurie yra siunčiami iš Irano po jau įvykusių ir dar galinčių nutikti įvykių.
Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
