2016 m. gegužę Ukrainos Nacionalinės atminties instituto (UINR), vienos iš pagrindinių vykdomųjų įstaigų ir pagrindinės įstatymo ir desovietizacijos šalininkės, vadovas Volodymyras Viatrovyčius desovietizaciją pavadino „pamatiniu reformų, vykstančių valstybėje, kuri siekia tapti demokratine, elementu“.
2016 m. liepą Ukrainos parlamento pirmininkas Andrijus Parubijus pasidalijo savo nuomone ir pavadino desovietizaciją „ypač svarbia reforma, kuri transformuoja Ukrainą iš postkolonialinės į iš tikrųjų laisvą Europos valstybę“.
Ar Ukrainos desovietizacija turi daug įtakos Ukrainos visuomenės demokratizacijai? Ar ji atitinka europietišką požiūrį į kultūrą.?
Paminklai
Masiniai Lenino paminklų griovimai Ukrainoje tapo labiausiai pastebima, pagrindinė desovietizacijos forma. Šis procesas vadinamas „leninopad“ –– „leninų krytis“.
Griovimai prasidėjo 2013 m. gruodžio 8 d., vykstant Euromaidano protestams, nugriovus didžiulį Lenino paminklą Kijevo centre.
Nuo 2014 m. vasario protestuotojai ėmė masiškai versti vietinius Lenino paminklus, norėdami solidarizuotis su Euromaidanu, kuriuo „leninų krytis“ nesibaigė.
Per 16 mėnesių nuo „leninų kryčio“ pradžios ir prieš desovietizacijos įstatymo priėmimą Ukrainoje buvo nugriauti 648 Lenino paminklai. Įstatymas įpareigojo vietines institucijas išardyti asmenybių, užėmusių aukštas pareigas Komunistų partijoje ar susijusių su sovietinio režimo steigimu Ukrainoje, paminklus ir memorialus.
Regioninės institucijos turėjo šešis mėnesius nuo įstatymo priėmimo dienos, todėl spontaniški masiniai griovimai buvo perimti į institucijų rankas. Įsigaliojus įstatymui, pagal programą buvo nugriauti dar 382 Lenino paminklai.
Pagal UINR duomenis, galutinis nugriautų sovietinių paminklų, memorialų ir memorialinių ženklų skaičius šiuo metu siekia 2 500.
Kai kurie griovimai sukėlė diskusijas ir parodė skirtingą sovietinio palikimo Ukrainoje suvokimą.
Pavyzdžiui, V.Viatrovyčius teigė, kad bolševikų armijos vado Nikolajaus Ščorso, kuris geriausiai žinomas kaip garsiojo ukrainiečių režisieriaus Aleksandro Dovženko filmo „Shchors“ pagrindinis veikėjas, paminklą Kijeve pagal įstatymą yra planuojama nugriauti.
Kijevo valdžia teigė, kad to padaryti šiuo metu negalima, nes jis oficialiai pripažintas miesto kultūrinio paveldo dalimi.
Atsakydama į tai, grupė radikaliųjų dešiniųjų aktyvistų patys pabandė nugriauti šį paminklą, bet policijai pavyko sutrukdyti.
Kaip bebūtų, jiems vis tiek pavyko jį sugadinti. UINR vadovas nepasmerkė šio išpuolio ir apkaltino miesto valdybą dėl sprendimo atidėliojimo. Tuo pačiu metu grupelė intelektualų priešinosi paminklo griovimui, aiškindami apie jo meninę vertę.
Pavyzdžiui, žymus ukrainiečių dailininkas Aleksandras Roitburdas pasiūlė, kad būtų nuimta Nikolajui Ščorsui skirta memorialinė lentelė ir būtų uždėta lentelė, aiškinanti jo legendos ištakas.
Topografija
Daug Ukrainos gyvenviečių sovietų laikais buvo pervadintos politikų, ideologų arba idėjų garbei. Vieni miestai susigrąžino istorinius pavadinimus jau pirmaisiais Ukrainos nepriklausomybės metais, tačiau kai kurie sovietinius pavadinimus išlaikė.
Kai kurie griovimai sukėlė diskusijas ir parodė skirtingą sovietinio palikimo Ukrainoje suvokimą.
Nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. liepos 14 d. Aukščiausioji Rada priėmė 13 nutarimų, pagal kuriuos, kaip desovietizacijos įstatymo dalį, buvo pervadintos 987 gyvenvietės ir 25 rajonai.
Dėl daugumos pervadinimo atvejų vietinė valdžia neprieštaravo, tačiau kai kuriais atvejais arba vietinė valdžia, arba gyventojai priešinosi šiai idėjai, siūlė kitokius pavadinimus.
Pavyzdžiui, 2015 m. spalį vietiniame referendume, vykusiame Kirovohrade (pavadintame valstybės veikėjo stalinisto Sergejaus Kirovo vardu), 35 tūkst. iš 45 tūkst. balsavusiųjų palaikė istorinį miesto pavadinimą – Jelizavetgradas (taip pavadintą Rusijos imperatorės garbei) – kaip naują oficialų pavadinimą.
V.Viatrovyčius ir vėliau Ukrainos prezidentas priešinosi šiam pavadinimui, nes jis „primena kolonijinę priklausomybę nuo Rusijos“.
Po 6 mėnesių miestas buvo pervadintas Kropyvnyckiu, ukrainiečių dramaturgo Marko Kropyvnyckio garbei, nors šis pavadinimas referendume užėmė tik 4-ąją vietą.
Nors kovo 8 d. yra tarptautinė šventė, tradicija šią dieną paskelbti nedarbo diena turi sovietines ištakas.
Sudėtingiausia ir prieštaringiausia užduotis buvo sukurti pavadinimus miestams, įkurtiems sovietmečiu ir neturintiems kitokių istorinių pavadinimų.
Pavyzdžiui, Komsomolskui (pavadintam komunistinės jaunimo organizacijos „Komsomol“ garbei) vietinė valdžia atsisakė pasiūlyti naują miesto vardą, todėl parlamentas palaikė UINR pasiūlymą pervadinti miestą Horišni Plavniai. Tai išprovokavo nemenką protestą.
Šis pavadinimas, kuris į anglų kalbą galėtų būti verčiamas kaip „higher swamps“ (liet. aukštesniosios pelkės), pasirodė atgyvenęs ir kaimiškas – visiškas kontrastas pramoninei šio miesto istorijai ir kraštovaizdžiui. Miesto meras pažadėjo dėl šio pervadinimo kreiptis į teismą.
Šventės
Ukraina iš esmės nėra keitusi valstybinių švenčių kalendoriaus nuo 1991 m. Dėl šios priežasties jų persvarstymo reforma įeina į desovietizacijos planą.
Nuo 2015 m. Ukraina vykdo Pergalės Antrajame pasauliniame kare dienos oficialių ceremonijų reformas.
Ukrainos valdžia šiai šventei suteikė naują pavadinimą („Pergalės prieš nacizmą diena“ vietoj „Pergalės Didžiajame Tėvynės kare dienos“), naujus simbolius (aguoną, žinomą kaip Pirmojo pasaulinio karo aukų atminimui skirtą simbolį, ir šūkį „Niekada daugiau“), naują minėjimo dieną (gegužės 8 d. vietoj gegužės 9 d.) ir naujas minėjimo strategijas (vienu metu pagerbiama ir Raudonoji armija, ir Ukrainos sukilėlių armijos UPA veteranai).
Taip siekiama sukurti naują Antrojo pasaulinio karo atminimo suvokimą be sovietinės ir moderniosios Rusijos ideologinės įtakos.
2014 m. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka perkėlė vasario 23 d. minimą Tėvynės gynėjų (buvusią Sovietų armijos) dieną į spalio 14 d. (tądien minima krikščioniška Pakrovos šventė).
Prezidentas grindė šį sprendimą aiškindamas, kad „Ukraina niekada nešvęs šios šventės pagal karinį-istorinį kaimyninės valstybės kalendorių“. Taip jis palygino Sovietų armiją su šiandienėmis Rusijos jėgomis.
2017 m. UINR taip pat pasiūlė atšaukti kovo 8 d. (Tarptautinės moters dienos) šventę ir patvirtino reikalingo įstatymo projekto registraciją parlamente. Nors kovo 8 d. yra tarptautinė šventė, tradicija šią dieną paskelbti nedarbo diena turi sovietines ištakas.
Ši idėja turi nedidelį visuomenės palaikymą: visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, tik 30 proc. Ukrainos vyriškosios ir 13 proc. moteriškosios lyties respondentų pritarė šiam pasiūlymui.
***
Globali kultūrinės erdvės kaita Ukrainoje pagal desovietizacijos planą nesukėlė masinių protestų. Jos kiekybiniai rodikliai (nugriautų paminklų ir pervadintų gyvenviečių skaičius) taip pat atrodo įspūdingai.
Dėl to galima teigti, kad desovietizacija Ukrainoje pasiekė šiokios tokios paviršutinės sėkmės. Be to, SSRS teisėsaugos įstaigų atskleidimas, kurį palaiko UINR ir įtvirtino atskiras įstatymas, yra teigiamas postūmis Ukrainos visuomenei.
Nepaisant to, desovietizacijos strategijos kelia nemažai diskusijų ir ne visada atspindi visuomenės požiūrį. Kyla abejonių, ar vangus vietinių bendruomenių įsitraukimas pervadinant jų pačių miestus arba viešojo kultūrinio paveldo objektų niokojimas iš tiesų atitinka europietiškas vertybes ir demokratijos standartus.
Be to, arši kova prieš sovietinę simboliką ir SSRS „vaizdinius įkūnijimus“ temdo sovietinio režimo kultūrines ir politines šaknis, vis dar darančias realią įtaką Ukrainai.
UINR atstovai, siekdami pagrįsti savo veiksmus, paprastai apeliuoja į Vidurio ir Rytų Europoje (Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje) „teisingumo pereinamuoju laikotarpiu“ (1990 m.) taikytas priemones, tačiau neatkreipia dėmesio į tai, kad 1990-ųjų „teisingumas pereinamuoju laikotarpiu“ daugiausiai susidarė iš struktūrinių administracinio aparato ir teisėsaugos reformų, pareigūnų korpuso išvalymo ir teisinių priemonių, smerkiančių buvusių režimų nusikaltimus.
Kova prieš sovietinius simbolius negali tapti sovietinio stiliaus administracinių ir teisėsaugos struktūrų reformų pakaitalu.
Desovietizacijos procesai Ukrainoje vis dar kelia daug klausimų. Ar teisinga ir tikslinga komunizmą Ukrainoje prilyginti nacizmui?
Ar desovietizacija suteikia šansą nustatyti teigiamus sovietinės praeities Ukrainoje elementus (pavyzdžiui, kultūros pakilimą 1920 m. arba kai kurias moterų emancipacijos pergales)?
Ar teisinga sovietinę mitologiją pakeisti neaiškiais nacionalistiniais didvyriais?
Andrijus Liubaretsas yra Interviews Ukraine ir UkraineWorld apžvalgininkas.
Į lietuvių kalbą vertė Salomėja Milvidaitė
Straipsnis pirmą kartą publikuotas tinklalapyje ukraineworld.org.
Šis vertimas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.
