Dezertyras atskleidė Rusijos karines paslaptis: buvome pasirengę branduoliniam smūgiui

„Prieš tai turėjome tik pratybas. Tačiau tą dieną, kai prasidėjo karas, ginklai buvo visiškai paruošti, – pareiškė buvęs Rusijos branduolinių pajėgų karininkas. – Buvome pasirengę paleisti pajėgas į jūrą ir orą ir įvykdyti branduolinį smūgį.“

BBC žurnalistas Willas Vernonas su Antonu susitiko slaptoje vietoje už Rusijos teritorijos ribų. Dėl pašnekovo saugumo naujienų tarnyba neatskleidžia, kur įvyko susitikimas, taip pat pakeitė jo vardą ir atsisako dalintis jo nuotraukomis.

Plataus masto Rusijos invazijos pradžioje Antonas buvo karininkas visiškai slaptame Rusijos branduolinių ginklų objekte. Jo žodžius patvirtino žurnalistui parodyti dokumentai.

„Shutterstock“/Rusijos branduolinė įranga

Pasak kariškio, praėjus trims dienoms po to, kai Rusijos kariai peržengė Ukrainos sienas, prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusijos branduolinio atgrasymo pajėgoms įsakoma pereiti į „specialų kovinės tarnybos režimą“.

Antonas nurodė, kad kovinė parengtis buvo įvesta pirmąją karo dieną, ir tvirtina, kad jo dalinys buvo „uždarytas bazės viduje“.

„Viskas, ką mes turėjome, buvo Rusijos valstybinė televizija, – pasakojo jis. – Iš tikrųjų nežinojau, ką visa tai reiškia. Automatiškai vykdžiau savo pareigas. Mes nekovojome kare, tik saugojome branduolinius ginklus.“

Jis pridūrė, kad pavojaus padėtis buvo atšaukta po dviejų ar trijų savaičių.

„Ten vyksta labai griežta atranka. Visi yra profesionalūs kariai – jokių šauktinių“, – apie priėmimo sąlygas į savo dalinį paaiškino Antonas ir pridūrė, kad visi darbuotojai yra nuolat tikrinami, tiriami melo detektoriais. Be to, jų atlyginimas kur kas didesnis nei įprastų karių, nors jiems ir nereikia vykti į fronto liniją.

Nuolat turėjome mokomųjų pratybų. Mūsų reakcijos laikas buvo dvi minutės.

„Mes ten siunčiami atremti arba įvykdyti branduolinį smūgį“, – pridūrė jis.

Vyras atviravo, kad karių gyvenimas buvo griežtai kontroliuojamas.

„Mano pareiga buvo užtikrinti, kad man pavaldūs kariai į branduolinę bazę neatsineštų jokių telefonų, – sakė jis. – Tai uždara bendruomenė, ten nėra svetimų žmonių. Jei nori, kad tave aplankytų tėvai, turi prieš tris mėnesius pateikti prašymą FSB saugumo tarnybai.“

Antonas priklausė bazės apsaugos daliniui – greitojo reagavimo pajėgoms, saugančioms branduolinius ginklus, patikslino BBC.

„Nuolat turėjome mokomųjų pratybų. Mūsų reakcijos laikas buvo dvi minutės“, – kalbėjo kariškis su balse aiškiai girdima pasididžiavimo gaidele.

Amerikos mokslininkų federacijos duomenimis, Rusija turi apie 4380 veikiančių branduolinių kovinių galvučių, tačiau tik 1700 jų yra „dislokuotos“ arba parengtos naudoti. Panašų skaičių turi visos NATO valstybės narės kartu sudėjus.

„IMAGO“/„Scanpix“/Rusijos kariai

Pastaruoju metu sustiprėjo nerimas, ar V.Putinas gali nuspręsti dislokuoti „nestrateginius“, dažnai vadinamus taktiniais, branduolinius ginklus. Tai mažesnės raketos, kurios paprastai nesukelia plataus masto radioaktyvaus sprogimo. Vis dėlto jų panaudojimas nulemtų pavojingą karo eskalaciją.

Praėjusią savaitę, po naujausių Ukrainos pajėgų smūgių amerikiečių ir britų raketomis Rusijos teritorijai, V.Putinas ratifikavo branduolinės doktrinos – oficialių taisyklių, nurodančių, kaip ir kada Rusija gali paleisti branduolinius ginklus – pakeitimus.

Atnaujintoje doktrinoje teigiama, kad Rusija gali paleisti ginklus, jei ją „masiškai atakuoja“ įprastinėmis raketomis nebranduolinė valstybė, bet „dalyvaujant ar remiant branduolinei valstybei“.

Rusijos pareigūnai aiškino, kad atnaujinta doktrina „veiksmingai pašalina“ jos pralaimėjimo mūšio lauke galimybę.

Tačiau BBC kelia klausimą, ar iš tiesų Rusijos branduolinis arsenalas yra visiškai funkcionalus?

Jose buvo sakoma, kad Ukrainos civiliai gyventojai iš tikrųjų yra kariai ir turi būti sunaikinti! Man tai yra raudona linija – tai karo nusikaltimas. Pasakiau, kad neskleisiu šios propagandos.

Kai kurie Vakarų ekspertai teigia, kad Rusijos turimi ginklai daugiausia yra sovietinių laikų ir galbūt net neveikia.

Buvęs branduolinių pajėgų karininkas atmetė šią nuomonę kaip „labai supaprastintą vadinamųjų ekspertų požiūrį“.

„Galbūt kai kuriose srityse yra senamadiškų ginklų tipų, tačiau šalis turi milžinišką branduolinį arsenalą, didžiulį kiekį kovinių galvučių, įskaitant nuolatinį kovinį patruliavimą sausumoje, jūroje ir ore“, – dėstė jis.

Antonas taip pat tvirtino, kad Rusijos branduoliniai ginklai yra visiškai veikiantys ir parengti kovai: „Branduolinių ginklų priežiūros darbai vykdomi nuolat, jie niekada nesustoja nė minutei.“

Netrukus po to, kai prasidėjo karas, kariškis pripažino, kad jam buvo duotas, jo žodžiais tariant, „nusikalstamas įsakymas“ – rengti paskaitas savo kariams pagal labai konkrečias rašytines gaires.

Imago / Scanpix nuotr./Rusijos kariai

„Jose buvo sakoma, kad Ukrainos civiliai gyventojai iš tikrųjų yra kariai ir turi būti sunaikinti! – aiškino jis. – Man tai yra raudona linija – tai karo nusikaltimas. Pasakiau, kad neskleisiu šios propagandos.“

Pasak Antono, vyresnieji karininkai jį išpeikė ir perkėlė į eilinę šturmo brigadą kitoje šalies dalyje. Jam buvo pasakyta, kad bus išsiųstas į karą.

Šie daliniai dažnai siunčiami į mūšį kaip „pirmoji banga“, o keli rusų dezertyrai jau anksčiau BBC pasakojo, kad karui prieštaraujantys „maištautojai“ buvo naudojami kaip „patrankų mėsa“.

Prieš išsiunčiant jį į fronto liniją, Antonas teigė pasirašęs pareiškimą, kuriuo atsisakė dalyvauti kare, ir jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Jis žurnalistams parodė dokumentus, patvirtinančius jo perkėlimą į šturmo brigadą, ir informaciją apie baudžiamąją bylą.

Tuomet jis nusprendė pabėgti iš šalies, padedamas savanoriškos dezertyrų organizacijos.

Suprantu, kad kuo daugiau tai darysiu, tuo didesnė tikimybė, kad jie gali bandyti mane nužudyti.

„Jei būčiau pabėgęs iš branduolinių pajėgų bazės, tuomet vietos FSB saugumo tarnyba būtų reagavusi ryžtingai ir man tikriausiai nebūtų pavykę ištrūkti“, – kalbėjo vyras.

Tačiau jis mano, kad dėl to, jog buvo perkeltas į eilinę šturmo brigadą, aukščiausio lygio saugumo patikros sistema nesuveikė.

Antonas pareiškė norėjęs, kad pasaulis žinotų, jog daugelis Rusijos karių buvo nusiteikę prieš karą.

Dezertyrams padedanti savanorių organizacija „Idite Lesom“ BBC teigė, kad pagalbos ieškančių dezertyrų skaičius išaugo iki 350 per mėnesį.

Didėja ir pavojus bėgantiems asmenims. Bent vienas dezertyras buvo nužudytas pabėgęs į užsienį, be to, buvo keli atvejai, kai vyrai buvo prievarta grąžinti į Rusiją ir teisiami.

Nors Antonas išvyko iš Rusijos, jis sako, kad saugumo tarnybos vis dar jo ten ieško: „Aš čia imuosi atsargumo priemonių, dirbu nelegaliai ir nesireiškiu jokiose oficialiose sistemose.“

Jis sako, kad nustojo bendrauti su savo draugais branduolinėje bazėje, nes gali sukelti jiems pavojų: „Jie turi atlaikyti melo detektoriaus testus, o bet koks kontaktas su manimi gali užtraukti baudžiamąją bylą.“

Tačiau jis neturi iliuzijų dėl rizikos, į kurią pats patenka padėdamas kitiems kariams pabėgti: „Suprantu, kad kuo daugiau tai darysiu, tuo didesnė tikimybė, kad jie gali bandyti mane nužudyti.“