Nors politika kine – dažnas reiškinys, o kinas politikoje – itin retas, tačiau abu šie dėmenys yra gan glaudžiai susiję. Tik ar galime pasikliauti politiniais įvaizdžiais, regimais populiariajame kine? O gal jų kuriama politinės galios samprata mus klaidina?
Apie tai – 15min pokalbis su politologu, VU TSPMI doktorantu ir dėstytoju, Rytų Europos studijų centro direktoriumi Linu Kojala.
– Kine JAV prezidentas dažnai tampa centrine politine figūra. Netgi – herojumi, ginančiu žmoniją nuo nežemiškojo blogio. Kokios visgi yra realios politinės JAV prezidento galios? Ar kino dėka jos nėra pervertinamos?
– Iš tiesų, kine prezidentą matome ne tik kaip politiką, kuris priima lemiamus sprendimus, bet ir lyderį mūšio lauke ar net pilotą, kuris kaunasi su ateiviais, kaip kad filme „Nepriklausomybės diena“ (orig. „Independence Day“ – red. past.).
Kai kurių akademikų pastebėjimu, populiarioji kultūra, kuri labai dažnai fokusuojasi į prezidento asmenybę, yra vienas iš veiksnių, kodėl realios Amerikos prezidento galios auga jau kurį laiką.
Mes nejučia imame žvelgti į prezidentą kaip į tą, kuris vienintelis priima realius sprendimus. Ypač, kai pradedame baimintis, kad naujai išrinktas prezidentas „ateis, ir viskas ims byrėti“. Tačiau toks požiūris nėra teisingas, nes JAV prezidentas nėra autoritaras ar diktatorius. Jis yra sistemos dalis.
Tiesa, valstybės valdymo sistema JAV yra itin komplikuota, todėl gerokai paprasčiau yra demonstruoti, jog galia yra sutelkta prezidento rankose. Vaizduoti visą kortežą automobilių, kuriais jis yra lydimas, romantizuoti prezidentinį lėktuvą „Air Force One“ ar automobilį („The Beast“ – red. past.), apsaugotą nuo kone karinės atakos, ir taip sukurti galios įvaizdį.
Tačiau reikia suprasti, kad joks žmogus negali visko apsukti 180 laipsnių kampu. Čia puikiai tinka Baracko Obama'os pavyzdys. Jis 2009–ais metais atėjo į prezidento postą sakydamas: „Aš uždarysiu Gvantanamo kalėjimą“. Tačiau iki galo neuždarė per visus aštuonerius metus.
Su tuo pačiu susiduria ir Donaldas Trumpas, žadėjęs iškart pradėti statyti sieną su Meksika ir reformuoti sveikatos apsaugos sistemą, bet susiduriantis su dideliais sunkumais. Man atrodo, tai geriausiai iliustruoja, kad net ir Amerikos prezidentas, kad ir kaip mes jį įsivaizduotume, yra apribotas. Tai demokratijoje labai svarbu.
– Pernai metais pasirodęs filmas „Žaklina“ (orig. „Jackie“) – retas atvejis, kai į pirmąją vietą iškeliamas ne prezidentas, bet jo žmona. Kartu tai proga padiskutuoti, kiek svarbus yra pirmosios ledi vaidmuo – ar ji turi realią politinę įtaką?
– Koks yra pirmosios damos oficialus ir neoficialus vaidmuo – klausimas, kuris pakankamai diskutuojamas ir pačioje Amerikoje. Jeigu apžvelgtume oficialųjį dėmenį, tai pirmoji ledi tampa vienu iš visuomenės modelių. Tai figūra, kuri diktuoja madas, pradedant nuo rūbų ir stiliaus, ir baigiant klausimais, kurie yra iškeliami į politinę darbotvarkę, pasinaudojant savo turimu autoritetu.
Tiek Jacqueline Kennedy, tiek ir Michelle Obama, labai daug kalbėjusi apie vaikų mitybos sutrikimus, viršsvorio problemą bei apskritai socialines Amerikos šeimų problemas, buvo labai veiklos asmenybės. Nepamiršti reiktų ir Eleanoros Roosevelt, kuri dar ketvirtajame dešimtmetyje, kai moterų aktyvumas buvo gan svetimas reiškinys, turėjo nemenką politinę įtaką, drąsiai reiškė savo nuomonę, rašė tekstus.
Ne veltui Barackas Obama pusiau juokais, pusiau rimtai sakė, kad turbūt pirmosios ledi darbas galėtų ir turėtų būti apmokamas. Už savo veiklą ji pinigų negauna, bet akivaizdu, kad atlieka nemenką politinę funkciją. Be abejo, greta to yra ir oficialūs renginiai, priėmimai, kur pirmoji ledi yra žvaigždė ir kartais ne mažesnė nei pats prezidentas.
Kitas labai svarbus dalykas, kurį apčiuopti ir ištyrinėti yra sunku, tai ta neformali įtaka prezidentui. Be abejo, pirmoji ledi yra visada greta vyro, ir kai yra priimami sudėtingiausi sprendimai – karas, taika, biudžetiniai skirstymai – natūralu, kad žmogiškieji santykiai suvaidina svarbų vaidmenį.
Tą galime matyti ir tokiuose serialuose, kaip „Kortų namelis“ ar „Descedentas“ (orig. „Designated Survivor“ – red. past.), kuriuose akcentuojama, jog kritiniu momentu prezidentas kalbasi pirmiausiai ne su patarėjais, o su žmona. Aš manau, kad ir kiek tai būtų dramatizuota, bet ir realybėje mes puikiai suvokiame, kad artimiausi žmonės kartais yra netgi geresni patarėjai nei patys kvalifikuočiausi specialistai.
– Linai, ką iš gero politinio kino pavyzdžių galėtumėte rekomenduoti mūsų skaitytojams, net ir tiems, kurie labai nesidomi politika?
– Rekomenduoti galiu kino juostą „Visa prezidento kariauna“ (orig. All the President's Men). Tai – faktologiškai gerai pagrįstas filmas su puikiaisiais aktoriais D.Hoffmanu ir R.Redfordu. Jame iš „Washington Post“ žurnalistų perspektyvos parodoma, kaip visam pasauliui buvo atskleistas „Watergate“ skandalas.
Nors pati prezidento figūra filme taip ir nepasirodo, visas veiksmas sukasi aplink R. Nixono administraciją, tačiau jame puikiai atskleidžiama, kokią svarbą demokratijai turi žiniasklaida ir jos tyrimai, galintys išversti iš posto ir pačius galingiausius.
Tas pats „Watergate“ skandalas, tik jau kita perspektyva, yra vaizduojamas filme „Frostas prieš Niksoną“ (orig. „Frost/Nixon“). Čia vaizduojama, kaip jau atsistatydinęs iš pareigų prezidentas R.Nixonas duoda milžiniško ažiotažo sulaukusią interviu seriją britų žurnalistui D.Frostui ir pirmą kartą atvirai aptaria visas kontraversijas.
Tai buvo reali dviejų, labai skirtingų asmenybių kova, ir filmas tą puikiai atskleidžia. Tiesa, kartu verta pastebėti, kad kai kuriais aspektais režisieriaus interpretacija yra diskutuotina, todėl norintiems susidaryti platesnį vaizdą apie šiuos interviu, jo laimėtojus ir pasekmes, verta pasiskaityti plačiau. Tas galioja beveik visiems meniniams filmams apie tikrus įvykius.
Rekomenduoti galėčiau ir S.Kubricko klasiką „Daktaras Streindžlavas arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (orig. „Dr Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb“). Tai nuostabi satyra apie pasaulį, stovintį ant branduolinio susinaikinimo slenksčio.
Įspūdinga, kad toks filmas buvo sukurtas praėjus vos dvejiems metams po Kubos krizės ir tuo metu, kai Šaltojo karo pabaigos dar tikrai nebuvo matyti. Nepaisant gausybės juokingų situacijų, pats filmas taip pat yra gilus, atskleidžiantis priimamų sprendimų kainą ir jų priėmimo procesą, kuriame dalyvauja ne tik prezidentas, bet ir, pavyzdžiui, kariškiai. Negalima nepaminėti, jog čia net kelis skirtingus vaidmenis sukūręs Peteris Sellersis buvo nepakartojamas.
Į sąrašą galiu įtraukti ir filmą „Lemiamas balsas“ (orig. „Swing Vote“), nors negalėčiau teigti, kad filmas mane sužavėjo. Jame daug paviršutiniškumo ir trivialumo, tačiau kartu atskleidžiami keli svarbūs dalykai.
Visų pirma, rinkiminė kampanija ir visuotinis ažiotažas, kuris kyla kiekvienų prezidento rinkimų metu. Antra, JAV rinkimų sistemos specifika, kurios, ko gero, nesupranta nemažai amerikiečių, ką jau kalbėti apie kitų valstybių piliečius. Galbūt tai taps paskata pasidomėti, kaip gi JAV piliečiai renka valstybės vadovą ir kokios paradoksalios situacijos bent jau teoriškai gali susiklostyti?
Na ir pabaigai – filmas „Purvini žaidimai“ (orig. „The Ides of March“). Daug kas turi išankstinį įsitikinimą, kad politika – tai kompromatai, intrigos ir klasta. Ką gi, šitas filmas pagrįs tokį įsivaizdavimą.
Veiksmas vyksta prezidento rinkimų kontekste ir koncentruojasi į kandidatų komandų bandymus pakreipti įvykius sava linkme. Tad šiuo atveju į viską pažvelgiama per tų žmonių, kurie dažnai lieka už kadro, bet nulemia rinkimus, prizmę.
