Antiamerikietiškumas Vokietijoje gajus
Amerikiečių šnipinėjimo skandalas tėra naujausias epizodas jau kurį laiką aižėjančiuose Berlyno ir Maskvos santykiuose. Vokietijos kanclerė Angela Merkel jau prarado viltį, kad JAV griežčiau kontroliuos savo specialiąsias tarnybas. Paskutinio vizito į Vašingtoną metu JAV prezidentas Barackas Obama atsisakė pasirašyti nešnipinėjimo susitarimą tarp dviejų šalių.
Nors A.Merkel visokeriopai siekia užkirsti kelią antiamerikinių nuotaikų plitimui šalyje, kai kurie ekspertai teigia, kad skeptiškos nuotaikos JAV atžvilgiu Vokietijoje jau yra smarkiai įsišaknijusios.
Amerikiečių šnipinėjimo skandalas tėra naujausias epizodas jau kurį laiką aižėjančiuose Berlyno ir Maskvos santykiuose.
Vokietijos kanclerė norėtų, kad jos šalis išliktų tvirta Vakarų politinio ir ekonominio aljanso grandimi, palaikančia Vašingtoną. Vis dėlto ji privalo pripažinti faktą, jog šnipinėjimo skandalas dar labiau sustiprino neigiamas Vokietijos gyventojų nuostatas JAV atžvilgiu.
Nors neseniai paskelbtų apklausų duomenimis, 56 proc. vokiečių būtų linkę labiau bendradarbiauti su JAV, bet tik trimis procentais mažiau šios šalies gyventojų potencialiu sąjungininku matytų Rusiją.
Viena vertus, vokiečiai nepatenkinti amerikiečių vykdytu šnipinėjimu, tačiau tuo pačiu metu jie simpatizuoja Rusijos lyderiui Vladimirui Putinui, kurio šalis Vokietiją šnipinėja dar labiau. Karas Ukrainoje ir paviešintas amerikiečių šnipinėjimo skandalas dar labiau išryškino skirtį tarp Rytų ir Vakarų.
Nauja priešprieša iškėlė svarbų klausimą apie Vokietijos politinę tapatybę. Politologai tikina, kad vokiečiai turės apsispręsti, kuriai pusei jie save priskiria.
Savaitraščio „Spiegel“ surengta apklausa atskleidė, jog 57 proc. vokiečių norėtų, jog jų šalis vykdytų užsienio politiką, kuo mažiau priklausomą nuo JAV. Kai kurie ekspertai net kelia hipotezę, jog Berlyno suartėjimas su Vakarais tebuvo laikinas reiškinys.
Vakarų Vokietijos integracija į Vakarų pasaulio struktūras laikomi 1955 metai, kai tuometis kancleris Konradas Adenaueris atvedė šalį į NATO. Nuo to laiko Berlyno priklausomybės Vakarams klausimo niekas nekėlė dešimtmečius. Net po Vokietijos suvienijimo 1990 m. niekas neabejojo tvirta JAV ir Vokietijos partneryste.
Vokiečiai nusivylė Vašingtono politika
Pirmu rimtu smūgiu Berlyno ir Vašingtono draugystei laikomas George'o W. Busho valdymo laikotarpis. Tuometis Vokietijos kancleris, socialdemokratas Gerhardas Schroderis atvirai priešinosi Baltųjų rūmų sprendimui įsiveržti į Iraką.
Pirmu rimtu smūgiu Berlyno ir Vašingtono draugystei laikomas George'o W. Busho valdymo laikotarpis.
G.W.Bushas pasinaudojo melu, norėdamas pateisinti karinę intervenciją, ir taip suteršė JAV įvaizdį. Vokietijos ir daugelio kitų valstybių akyse JAV tapo supervalstybe, kuri pamina tarptautines taisykles ir įsipareigojimus.
Vis dėlto, antiamerikietiškumas nėra visiškai naujas reiškinys. Jo ištakos stebimos nuo XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių, kai prasidėjo protestai prieš JAV karą Vietname. Tuomet Vokietijos kairieji politikai ir visuomenės veikėjai oponavo Vašingtonui, vaizduodami jį kaip „blogio imperiją, plytinčią už Atlanto vandenyno“.
Dabartiniai antiamerikietiškumo apologetai dažnai prikaišioja JAV Irako karą, Gvantanamo karinės bazės veiklą, NSA vykdytą šnipinėjimą ir kaltina Vašingtoną pasaulinės finansų krizės sukėlimu.
B.Obamai tapus JAV prezidentu, daugelis politikos apžvalgininkų tikėjo, kad šis lyderis galės panaikinti atsiradusią priešpriešą tarp šalių. Vis dėlto, pradinė vokiečių euforija naujojo Baltųjų rūmų šeimininko atžvilgiu greitai išblėso. B.Obama nepateisino daugelio vokiečių lūkesčių ir neuždarė Gvantanamo bazės, nepanaikino mirties bausmės JAV ir toliau vykdė įprastą užsienio politiką.
Būtina pabrėžti, kad dauguma amerikiečių į vokiečius žvelgia kaip į vaikus, kurie vis dar gyvena kartu su tėvais ir nėra pasiruošę susidurti su realiu, dažnai žiauriu, pasauliu.
Vakarų Vokietijos pacifistinė politika buvo įmanoma tik dėl JAV prisiimtų įsipareigojimų užtikrinti taiką Vakarų Europoje.
JAV karinės išlaidos sudaro daugiau kaip 70 proc. viso NATO biudžeto. Vakarų Vokietijos pacifistinė politika buvo įmanoma tik dėl JAV prisiimtų įsipareigojimų užtikrinti taiką Vakarų Europoje.
Po šaltojo karo pabaigos JAV turi teisę reikalauti iš europiečių skirti didesnį dėmesį saugumui.
Ekspertai teigia, kad vokiečiai, besipiktinantys amerikiečių šnipinėjimu, mato tik detales, bet ne visą vaizdą.
JAV yra vienintelė demokratinė pasaulio supervalstybė, turinti konkuruoti su Kinija ir Rusija, kurios be jokių skrupulų pasitelkia šnipinėjimą, siekdamos savo tikslų. Vokiečiai dažnai kelia triukšmą dėl tam tikrų JAV politikos niuansų, tačiau kai situacija pasaulyje pasidaro itin rimta, Berlynas nebereiškia priekaištų ir nebyliai tikisi Vašingtono įsikišimo.
Rusija Vokietijai negali pasiūlyti nieko vertingo
Būtina pabrėžti, kad dauguma amerikiečių į vokiečius žvelgia kaip į vaikus, kurie vis dar gyvena kartu su tėvais ir nėra pasiruošę susidurti su realiu, dažnai žiauriu pasauliu.
Pastaraisiais metais Vokietija tikėjo „geros Rusijos“ idėja. Vokiečiai buvo dėkingi Maskvai už šalies suvienijimą ir plėtojo su ja ekonominius ryšius. Be to, ilgą laiką atrodė, jog Rusija pamažu pati taps vakarietiška demokratine valstybe.
Šią idilę nutraukė Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą. Dabar Berlynas nori užmegzti ryšius su Rusija, iš kurios girdima nacionalistinė ir antivakarietiška retorika, nepakantumas etninėms, religinėms ir seksualinėms mažumoms, ir kuri nori susigrąžinti visą buvusią įtaką.
Taigi šiuolaikinė Rusija Europai gali įpiršti tik antiamerikietiškumą, homofobiją ir ribotumą.
Vokietijos pasitraukimas iš karinio Vakarų pasaulio aljanso neatneštų nieko gero Vokietijai. Narystė NATO suteikė Vokietijai saugumą ir taiką, o trys ketvirtadaliai vokiečių vis dar mano, kad Šiaurės aljansas yra reikalingas ir pasibaigus šaltajam karui.
Vokietijos pasitraukimas iš karinio Vakarų pasaulio aljanso neatneštų nieko gero Vokietijai.
Vis dėlto, Vokietija gali tapti labiau nepriklausoma nuo JAV. G.Schroderio atsisakymas dalyvauti karinėje invazijoje į Iraką buvo teisingas žingsnis. Po amerikiečių karinių atakų ir Saddamo Husseino nuvertimo Irakas nugrimzdo į chaosą. A.Merkel dabar taip pat turi teisę pareikšti amerikiečiams, jog netoleruos NSA vykdyto šnipinėjimo.
Tokia pozicija, žinoma, lemtų laikiną Vašingtono ir Berlyno santykių atšalimą. Reikia nepamiršti, kad vokiečių simpatija V.Putinui gali būti paaiškinama ne tiek meile jam, kiek keistu įsitikinimu, kad JAV yra ne ką geresnės.
Vokietija gali padėti visai Europai tapti nepriklausomu politiniu žaidėju tarptautinėje arenoje.
Tačiau ji turi nustatyti aiškias ribas santykiuose su Maskva ir netoleruoti pastarosios jėgos naudojimo kaip politinio poveikio priemonės.
