Jie yra tarp aštuonių atsakovų, pirmą kartą stojusių prieš prisiekusiuosius dėl to skandalo, kuris prieš dvejus metus sudrebino britų laikraščių industriją ir pasiuntė raibulius per britų aukštuomenę.
45 metų R.Brooks į Senąjį Beilį – aukščiausiąjį baudžiamiajį teismą – Londone žengė žybčiojant fotografų blykstėms, lydima savo vyro, lenktyninių žirgų trenerio Charlie, kuris taip pat yra teisiamas.
R.Brooks, kuri vilkėjo rusvos spalvos paltą, atrodė atsipalaidavusi ir šypsojosi eidama į teismo pastatą. Jos vyras vilkėjo mėlyną kostiumą.
45 metų A.Coulsonas atvyko su savo teisininkų komanda.
Bylos atsakovams pateikti įvairūs kaltinimai, nuo neteisėto įsilaužimo į 600 žmonių mobiliųjų telefonų balso paštą iki valstybės pareigūnų papirkinėjimo straipsniams ir įkalčių slėpimo.
Tarp žmonių, į kurių balso paštą buvo įsilaužta, yra nužudyta moksleivė ir tokios įžymybės kaip Paulas McCartney ir Jude‘as Law.
Iš pradžių buvo numatyta, kad teismo procesas truks keturis mėnesius, bet dėl bylos sudėtingumo dabar kalbama apie pusę metų.
Prisiekusieji turi išklausyti liudijimus apie skandalą, kuris privertė Australijoje gimusį R.Murdochą 2011-aisiais nešlovingai uždaryti 168 metus leistą laikraštį „News of the World“ ir vos neįtraukė ministro pirmininko Davido Camerono vyriausybės.
Teismo procesas oficialiai prasideda pirmadienį, bet įžanginės kaltintojų kalbos laukiama vėliau šią savaitę, nes pirmadienį bus renkami prisiekusieji.
Pagrindiniai bylos žaidėjai yra raudonplaukė buvusi R.Murdocho britų laikraščių padalinio vadovė R.Brooks ir apsukrus bulvarinių leidinių žurnalistas A.Coulsonas, tapęs D.Camerono komunikacijų direktoriumi.
R.Brooks, kuri karjerą pradėjo kaip sekretorė, o paskui tapo „News of the World“ ir seserinio laikraščio „The Sun“ redaktore ir viena artimiausių R.Murdocho draugų, neigia kaltinimus įsilaužimu į telefonus, sąmokslu dėl netinkamo elgesio valstybės tarnyboje ir trukdymu vykdyti teisingumą.
Jos 50 metų vyras, jos 49 metų asmeninė asistentė Cheryl Carter ir 50 metų buvęs „News International“ saugumo vadovas Markas Hanna taip pat neigia trukdę vykdyti teisingumą ir slėpę įkalčius karštligiškomis paskutinėmis „News of the World“ gyvavimo dienomis.
A.Coulsonas, kuris taip pat yra dirbęs „News of the World“ redaktoriumi, neigia kaltinimus įsilaužimu į telefonus ir mokėjimu pareigūnams už Bakingamo rūmų telefonų direktoriją su karališkųjų asmenų kontaktinėmis detalėmis.
Taip pat yra teisiami buvęs „News of the World“ vykdomasis redaktorius Stuartas Kuttneris ir naujienų skyriaus vadovas Ianas Edmondsonas kurie abu taip pat neigia įsilaužimą į telefonus.
Paskutinis atsakovas yra minimo laikraščio naujienų apie karališkąją šeimą redaktorius Clive‘as Goodmanas, kuris drauge su A.Coulsonu kaltinamas pareigūnų papirkinėjimu ir kuris taip pat tvirtina esąs nekaltas.
D.Camerono atlikti nurodytas tyrimas, kuriam vadovavo teisėjas Brianas Levesonas, išklausė įrodymus dėl skandalo, bet pirmadienį prasidėjęs teismo procesas yra pirmas kartas, kai įtariamieji susiduria su kriminaliniais kaltinimais.
Skandalas kilo 2011 metų liepą paaiškėjus, kad „News of the World“ įsilaužė į dingusios 13-metės Milly Dowler, kuri vėliau buvo rasta nužudyta, mobiliojo telefono balso paštą.
Tuo metu konservatorių lyderis D.Cameronas sulaukė klausimų dėl A.Coulsono, kuris jo ryšių su žiniasklaida vadovas buvo nuo 2007 iki 2011 metų, nusamdymo ir draugystės su R.Brooks ir jos vyru.
Aštuoni teisiamieji yra tarp dešimčių žmonių, kurie buvo areštuoti vykdant didelio masto įvairiapusį policijos tyrimą dėl nusikalstamos britų spaudos veiklos.
To skandalo atgarsiai jaučiami ir po dvejų metų.
Niujorke įsikūrusi R.Murdocho „News Corp“ išmokėjo milijonus svarų įsilaužimo į telefonus aukoms ir dar turi kitų finansinių pretenzijų. R.Murdochas padalijo „News Corp“ į dvi kompanijas, atskirdamas televizijos ir kino verslą nuo laikraščių ir leidybos padalinio.
Britanijos laikraščių industrija po B.Levesono tyrimo kovoja su griežtų reguliavimo priemonių įvedimu.
Laikraščiai grasina imtis teisinių veiksmų prieš vyriausybės planą dėl spaudos standartų institucijos, paremtos vadinamąja “karališkąja chartija“.
Laikraščiai tvirtina, kad šis planas prilygsta valstybiniam spaudos reguliavimui.
