Taigi, pasitraukimo šalininkų argumentai: mažėja eksporto į ES svarba, Jungtinė Karalystė (JK) ir pati gali sudaryti prekybos sutartis, nereiktų mokėti lėšų į ES biudžetą, šalies nevaržytų ES biurokratija, JK pati geriau kontroliuotų migraciją.
Pasilikimo šalininkai tikina, kad pasitraukus iš Bendrijos sumažės tarptautinė JK įtaka, išaugs prekybos barjerai su ES, sumažės užsienio investicijos, išaugs nedarbas, dideli ekonominiai ir finansiniai nuostoliai.
„Mes nuosekliai prarandame savo demokratiją. Europos Sąjunga ir toliau stiprins eurą kurdama Jungtines Europos Valstijas, kurios neišvengiamai įtrauks ir mus“, – argumentavo pasisakančiųjų už pasitraukimą lyderis Borisas Johnsonas.
Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas iškėlė problemą – jei JK pasitrauks, vis tiek norės prekiauti, todėl toliau teks laikytis Briuselio nustatytų standartų. „Tačiau juos svarstant negalėsime diskutuoti prie bendro stalo. Reikės klausytis pro plyšį norint išgirsti diskusijas. O turėtume plačioje organizacijoje kovoti dėl Britanijos interesų“, – dėstė premjeras.
Abiejų stovyklų argumentų pagrindas – klausimas, kokia politinė bendrija pirmiausia turėtų spręsti iššūkius, kilusius Europoje laisvai judant žmonėms, prekėms, paslaugoms ir turtui. Keturi minėti aspektai yra ES vidaus rinkos pagrindas. Raginantieji likti įsitikinę, kad nepaisant laisvo judėjimo sukeltų iššūkių, laimėjimų daugiau. Jiems išsaugoti (o ir neigiamiems padariniams švelninti) vieninga Europos politinė Bendrija daug pajėgesnė, nes gali kurti bendrus reikalavimus prekėms ir paslaugoms, bendrai reguliuoti finansų srautus ir įvesti vienodą tvarką darbuotojams. Tokia bendra politika esą pajėgesnė tvarkytis su sienas seniai peržengusiu verslu.
„Jei pasitrauktume, prarastume galimybę kliautis įvairiausiais iš Europos į Kembridžo universitetą atvykusiais talentais. Prarastume ryšį su Europos medicinos sektoriaus agentūra, kuri atveria kelią prekybai vaistais. Kelis dešimtmečius su amerikiečiais derėjomės dėl bendrų reglamentų vaistams. Taip ir nepavyko, o Europos Sąjungoje viskas veikia“, – tvirtino farmacijos bendrovės „Discuva“ vadovas Davidas Williamsas.
Bet greta minėto Kembridžo universiteto stovinčiame maisto pramonės mieste Piterbore nedaug kas veikia sklandžiai. Kitaip nei Kembridže čia, prasidėjus laisvame judėjimui, pirmiausia atvyko ne naujų vaistų kūrėjai, o nekvalifikuoti darbininkai iš Rytų Europos. Piterboro gyventojai pagal apklausas labiausiai euroskeptiški šalyje. Jie skundžiasi, kad imigrantai numušė atlyginimus, ištuštino pašalpų finansus, sutrikdė viešąją tvarką.
„Tūkstančiai nekvalifikuotų atvykėlių išstumia mūsiškius, nes imigracijos sistema visiškai išklerusi. Ją galime sutaisyti tik, jeigu atsikratysime laisvo judėjimo principo išstodami iš Europos Sąjungos“, – pabrėžė Piterboro atstovas parlamente Stewartas Jacksonas.
Britanijos vyriausybė išsiderėjo išimčių, pagal kurias socialines išmokas atvykėliams galės atidėti ir apriboti, bet ginčyti laisvo judėjimo principo šalis negali, kol dalyvauja Bendrijoje. Kaip ir negali savivaliauti tarptautinėje prekyboje bei žemės ūkio ar žvejybos politikoje, kuri ES yra bendra. Daug bendrų sutarimų ir teisėsaugos, aplinkosaugos, transporto, vartotojų teisių srityse.
Pasitraukiančiųjų stovykla įsitikinusi, kad britai laimėtų, jei minėtose srityje spręstų patys, o ypač – su kuo prekiauti. Esą jų laukia Kinija ir Indija, tad prekybos srautus būtų galima pakreipti kitur. O ir su ta pačia ES galima iš naujo sutarti tik dėl prekybos.
Tiesa, panašiai sutarusios Norvegija ar Šveicarija vis tiek taiko daugumą bendrijos nustatytų reglamentų ir, nenorėdamos sulaukti atsakomųjų tarifų, pačios privalo neriboti laisvo judėjimo.
Abiejų stovyklų argumentų pagrindas – klausimas, kokia politinė bendrija pirmiausia turėtų spręsti iššūkius, kilusius Europoje laisvai judant žmonėms, prekėms, paslaugoms ir turtui.
Liekančiųjų stovykla pabrėžia, kad be ES Didžioji Britanija Kinijai ar Indijai būtų jau tik smulki žuvelė, o minėtose srityse britai vis tiek turėtų bendradarbiauti, nes, pavyzdžiui, bendra teisėsaugos administracija veiksmingesnė už savarankišką. Juk informacija iš kaimynių apie sienas kertančius nusikaltėlius neįkainojama, o ir, pavyzdžiui, ginant vartotojų teises mažai naudos, jei to vieningai nedaro visa Europa.
„Dabar, vežant produktus į Rusiją, užtenka vieno dokumento norint kirsti penkių Europos valstybių sienas. Nelabai įsivaizduoju, kad, mums išstojus, tos penkios valstybės sakys: „Nagi, Hoganai, varyk ir toliau per mūsų sienas lyg niekur nieko“, – juokavo bendrovės „Hogan Cider“ savininkas Allenas Hoganas.
Pasiliekantieji primena, kad britai pasienyje ir toliau patys tikrina pasus, jų rankose lieka užsienio, gynybos, sveikatos, švietimo, kultūros ir net finansų politika, nes euro šalis neįsivedė ir turi garantiją, kad daugiau nejudės glaudesnės sąjungos link. Tad kai tiek nuolaidų, argi neverta likti, klausia D.Cameronas.
