Sekmadienį buvo pirma darbo diena, tartasi dėl trumpų filmų siužeto, bendrauta su vaikais, kurie dalyvauja projekte ir yra iš dviejų pabėgėlių stovyklų (minėta ankstesniuose straipsniuose). Jų darbą grupėje veda Linas ir Loreta.
Kaip jau tapo groteskiškai įprasta, tik prasidėjus mūsų darbui, prasideda ir susirėmimai lauke. Tačiau šį kartą, pirmadienį, buvome tam gerai pasiruošę. Jonas su savo komanda tiesiog išėjo į gatvę ir, filmuodami, pabėgiodami, pasislapstydami už pastatų, beveik visi pirmą kartą (ypač merginos) įgijo filmavimo patirtį neįprastomis sąlygomis. Šiandien Izraelio kareiviai šaudė guminėmis kulkomis. Kai taip susiklosto situacija, vaikai, dažniausiai neapgalvotai lekiantys į pirmas linijas, sustoja ir apgalvoja savo veiksmus.
Perspektyva, perspektyva... Jonas vis kartojo, kad reikia ieškoti daugelio perspektyvų, pasakojo, kaip sukurti kadro gilumą ir aiškino, kad saugumas yra svarbiausia. Žinoma, „pagauti kadrą“ visiems norisi, tad teko nemažai pavargti ieškant gero ir saugaus kadro.
Kaip jau tapo groteskiškai įprasta, tik prasidėjus mūsų darbui, prasideda ir susirėmimai lauke. Jonas su savo komanda tiesiog išėjo į gatvę ir beveik visi pirmą kartą įgijo filmavimo patirtį neįprastomis sąlygomis.
Gerai pasilakstę nuo tiesioginės grėsmės, filmų kūrėjai užlipo ant stovyklos namų stogų – nuo jų matyti toli ir nemielai – už “Berlyno sienos” „puikuojasi“ nausėdija. Nėra nei vienos pusės, į kurią pasisukus nepasimatytų ant kalvos stūksanti nelegali nausėdija (apie jas planuojame atskirą straipsnį, kuris supažindins su tarptautine teise ir Izraelio nelegaliais sprendimais). Pati siena sukasi aplink stovyklą labai savotiškais vingiais, itin sunku suvokti, kaip buvo mąstoma ją statant.
Nebūtų tai mokymai, jei kasdien nevyktų nuoširdūs aptarimai – ir su grupėmis, ir mūsų komandos narių tarpe. Taigi ir po tokio intensyvaus filmavimo teko susitarti ir aptarti, apie ką bus trumpi filmukai, apie ką norisi papasakoti ir kokia viso to svarba.
Iš visko išplaukė idėja – parodykime esamą situaciją per kultūros ir tradicijos dalį – DAPKĖS šokį (Artimųjų Rytų liaudies šokis, paplitęs Sirijoje, Libane, Jordanijoje ir Palestinoje).
Beveik visi vaikai žino „Dapka“ (garsas, kai batas trenkiasi į grindis) ir supranta jos esmę. Filmo kūrėjų užduotis – imti šią tradiciją ir ją įpinti į dabartį ir stovyklos kontekstą.
Konkretus darbas su konkretaus filmo kūryba prasideda, esame labai pozityviai nusiteikę ir stengsimės per savaitę atlikti vieną kitą gerą darbą.
Vakare bendravome su Jaunimo centro direktoriumi. Kalbėjome, be abejo, daug apie susirėmimus, bandėme suprasti suaugusiųjų palestiniečių požiūrį į tai. Nebuvo paprasta suprasti (tikėtina, kad ir visai neįmanoma) visų niuansų, kodėl, pvz., tėvai nedraudžia savo vaikams dalyvauti pavojingoje veikloje – tiek tiesiogine prasme, tiek ilgalaikėje perspektyvoje, ateities planuose ir pasekmėse. Buvo galima jausti, kad rimta problema yra ta, jog okupuotos teritorijos piliečių ir Palestinos administracijos požiūriai, norai ir veiksmai skiriasi.
Kuo daugiau čia būni, tuo labiau pradedi suprasti, kad vieno atsakymo nėra, kad kartais į vieną klausimą reikia atsakyti bent trimis skirtingais būdais, kad viską aprėptum.
Stumiamės toliau, tiek su vaikais, tiek su jaunimu, rytoj tikimės pirmą sukurtą videoklipuką išvysti!
Smurtas Vakarų Krante vėl traukia viso pasaulio dėmesį. Žiniasklaidos pranešimuose dominuoja naujienos apie susirėmimus ir aukas, tačiau beveik nematyti, kas slypi už to. Lietuvių specialistai Betliejaus mieste esančioje pabėgėlių stovykloje vykdo projektą, kurio metu bando Palestinos vaikams padėti išmokti pažinti save ir susitvarkyti su savo emocijomis. Projektų dalyvių dienoraščius skelbia portalas 15min.lt.
