Dar įdomiau yra tai, kad Palestina tarsi egzistuoja, nepriklausomai nuo to, jog tai mažiau nei trečdalis jai priklausiusios teritorijos nei iki Izraelio susikūrimo 1948 metais. Ir kaip beskaičiuosi ar bežiūrėsi, vis grįžtame prie tų pačių, 1948 metų. Kas tada atsitiko, nesiimsime interpretuoti, remsimės Jungtinių Tautų duomenimis ir dokumentais.
Šiame straipsnyje papasakosime, kodėl dalis palestiniečių yra laikomi pabėgėliais, kodėl jie buvo priversti palikti savo namus ir kas vyko po to.
Pagal Jungtines Tautas, palestiniečių pabėgėliais yra laikomi asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta laikotarpiu tarp 1946 m. birželio 1 d. ir 1948 m. gegužės 15 d. buvo Palestina (Britų mandatas čia turėjo būti pereinamoji valdžia iki Palestinos valstybės susikūrimo po Osmanų imperijos žlugimo ir po Pirmojo pasaulinio karo), ir kurie 1948 m. konflikto su būsima Izraelio valstybe metu prarado savo namus bei pragyvenimo šaltinius.
1948 m. karo metu daugiau nei 700 tūkstančių palestiniečių buvo priversti palikti savo namus ir įsikurti kitose vietovėse Palestinos viduje arba kaimyninėse valstybėse.
Ir šiuo metu yra daug nuomonių apie tai, kas yra „priverstas palikti“ savo namus žmogus. Iki penktojo dešimtmečio dabartinėje Izraelio teritorijoje, tuometinėje Britų mandato valdomoje Palestinoje (oficialus pavadinimas), Palestinos musulmonų, krikščionių ir žydų gyveno atitinkamai apie 80, 15 ir 5 procentai.
Naujai atvykusių žydų skaičius, po tragedijos Europoje, intensyviai augo, tačiau palestiniečiai priėmė tai kaip neišvengiamą situaciją ir nesuskubo paskelbti nepriklausomybės nuo griežtos britų valdžios. Britai bandė malšinti sukilimus abiejose pusėse, tačiau nesuvaldė situacijos ir jų pasitraukimo dieną Izraelis paskelbė nepriklausomybę.
Ką tai reiškė palestiniečiams? Tai reiškė, kad prieš tai buvusios žydų teroristinės organizacijos, veikusios Palestinoje, tokios kaip „Hagana“, „Irgun“ ir kitos, staiga tapo Izraelio valstybės karinių pajėgų pagrindu ir ėmėsi „legalaus“ darbo – ginklu išvaryti palestiniečius iš 531 kaimo ir miesto ir dalį šių miestų sulyginti su žeme, o dalyje jų apgyvendinti naujai atvykusius žydus.
Raktas yra vienas iš pagrindinių simbolių, kurį naudoja palestiniečių pabėgėliai. Jis simbolizuoja viltį, viltį vieną dieną sugrįžti į namus.
Puikiame dokumentiniame filme, praėjusiais metais rodytame Lietuvoje, kalbinami to meto kareiviai, dalyvavę (vykdę) etniniame valyme „On the side of the road“ (Šalia kelio), ir iki šios dienos negalintys sau atleisti už tai, ką padarė. Jauna režisierė Lia Tarachansky, Izraelio nausėdijoje užaugusi Ukrainos žydaitė, yra puikus pavyzdys, kad galima kritiškai žvelgti ne tik į savo valstybę, bet ir jos istoriją. Deja, po filmo ji patyrė per daug spaudimo iš Izraelio ir emigravo į Vakarų valstybę, ieškodama ramybės.
Kaip ir kiekvieno karo metu, besitraukiantys žmonės tiki, kad tai yra laikina ir, blogiausiu atveju, po kelių mėnesių jie galės grįžti namo.
Realybė tokia, kad ir šiandien, kaip anksčiau buvo minėta, jau ketvirta karta, prabėgus 67 metams, vis dar negali sugrįžti į savo namus, o tų namų raktai dar ir dabar dažnai yra atsakingai saugomi palestiniečių pabėgėlių šeimose – tai jų inkaras, tai jų įrodymas, kad jie egzistuoja, kad palestiniečiai ir Palestina yra tikri, šioje žemėje gyvenę ir sugyvenę per amžių amžius.
Raktas yra vienas iš pagrindinių simbolių, kurį naudoja palestiniečių pabėgėliai. Jis simbolizuoja viltį, viltį vieną dieną sugrįžti į namus. Nors tokia galimybė yra neįmanoma, nes daugelis tų namų yra arba sunaikinti karo metu, arba juose senų seniausiai įsikūrę nauji šeimininkai, tačiau ta viltis suteikia stiprybės nepalūžti esant itin sudėtingoms gyvenimo sąlygoms.
Pabėgėlių stovyklose rakto motyvai yra itin dažni, dažnai rakto simbolis puošia įvažiavimą į jas. Aidos pabėgėlių stovykla, kurioje mes gyvename ir dirbame, taip pat ne išimtis. Į stovyklą įvažiuojama pro arką, kurios viršuje puikuojasi didžiulis raktas, o kad būtų dar aiškiau, ant jo yra užrašas „not for sale“ (Ne pardavimui).
Po 1948 m. karo nepriklausomybę paskelbęs Izraelis, valdantis ir visas išorines Palestinos autonomijos sienas, atsisako leisti sugrįžti į kaimynines šalis karo metu pabėgusiems palestiniečiams. Nuo pat 1993 m. Oslo taikos derybų tarp palestiniečių ir Izraelio, pabėgėlių grįžimas yra vienas iš opiausių ir daugiausia diskusijų sukeliantis klausimas.
Apie trečdalis palestiniečių pabėgėlių – daugiau nei 1,5 milijono žmonių – gyvena 58 Jungtinių Tautų pripažintose pabėgėlių stovyklose Jordanijoje, Libane, Sirijoje, Gazos Ruože, Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje.
Dauguma šių stovyklų buvo įkurtos po 1948 m. karo, tačiau po 1967 m. Arabų-Izraelio karo buvo įkurtos dar dešimt stovyklų, įsteigtų apgyvendinti naujai pabėgėlių bangai. Likę du trečdaliai palestiniečių pabėgėlių gyvena tų pačių šalių miestuose ar jų priemiesčiuose, dažnai šalia oficialių pabėgėlių stovyklų ir taip pat turi JT išduotą pabėgėlio pažymėjimą.
Po 1948 m. karo nepriklausomybę paskelbęs Izraelis, valdantis ir visas išorines Palestinos autonomijos sienas, atsisako leisti sugrįžti į kaimynines šalis karo metu pabėgusiems palestiniečiams.
Vakarų Krante gyvena apie 2,5 milijono žmonių, iš kurių 750 000 yra pabėgėliai. Vakarų Krante yra 19 stovyklų. Aidos pabėgėlių stovykla, kuri šio projekto metu yra mūsų namai, nėra labai didelė (gyventojų skaičiumi), čia gyvena beveik 6000 žmonių 0,7 km2. Ar galite įsivaizduoti gatvelių siaurumą ir visokią kitokią infrastruktūrą?
Didžiausia pabėgėlių stovykla Vakarų Krante jau tapo puikiai žinomu žodžiu, apibendrinančiu daugelį nemalonių dalykų. „MOCHAYJEM BALATA“ (pabėgėlių stovykla Balata) yra dažnai naudojama kaip tautosakos frazė (mes juk Lietuvoje irgi turime visokių „Balbieriškių ir Bezdonių kaimų“). Ši stovykla su 30 000 gyventojų yra Vakarų Kranto šiaurėje, netoli Nablus omiesto.
Pabėgėlių stovyklos yra problemų lizdai – aukštas nedarbo lygis, itin tankiai apgyvendintos mažos erdvės, nepakankamai vietų mokyklose (ir pačių mokyklų), vandens trūkumas (jį Izraelio kariuomenė įjungia tik kartą per savaitę šešioms valandoms, per kurias pripildomi seni rezervuarai), apgadinta infrastruktūra ir sena, neefektyvi arba išvis neegzistuojanti kanalizacijos sistema. Be abejo, nekalbame apie socialines problemas, jas jūsų lakūs protai gali puikiai įsivaizduoti....
Lajee centro, su kuriuo dirbame Aida stovykloje, direktorius Salahas pasakoja, kad net ir turintys darbus bei uždirbantys sąlyginai normalius atlyginimus žmonės vis tiek neišgali nusipirkti butų už stovyklos ribų – tai yra per brangu, o tokiu būdu užburtas ratas sukasi ir kartų kartos lieka užspaustos su savo nerealizuoti identitetu iš Javos, Haifos, Nazareto ir kitų vietų...
Baisu, kad pasaulyje pabėgėlių daugėja, o jau ir beveik šimtą metų turintys tą statusą negali grįžti namo. Tol, kol nėra išspręstas palestiniečių ir Izraelio konfliktas, tol gyvenimas šiose stovyklose nesikeis.
Klausimas, „kaip jaustis“, jau yra tapęs šiek tiek pasišaipymo vertu, bet jei pagalvosime apie jį nors sekundę, suprasime, kad tai labai vertingas ir rimtas klausimas... Kaip jaustis?
Smurtas Vakarų Krante vėl traukia viso pasaulio dėmesį. Žiniasklaidos pranešimuose dominuoja naujienos apie susirėmimus ir aukas, tačiau beveik nematyti, kas slypi už to. Lietuvių specialistai Betliejaus mieste esančioje pabėgėlių stovykloje vykdo projektą, kurio metu bando Palestinos vaikams padėti išmokti pažinti save ir susitvarkyti su savo emocijomis. Projektų dalyvių dienoraščius skelbia portalas 15min.lt.
