Kai mąstėme, kokią rašymo formą pasirinkti – bandėme įsivaizduoti, ką matys ir mąstys skaitytojai, kokie jie bus ir su kokiomis jau esančiomis žiniomis skaitys tai, ką siųsime tiesiai iš okupuotos pasaulio dalelytės.
Grožis yra įvairovėje, įdomumas yra varpo formos statistiniame pasiskirstyme. Nuostaba ateina, kai suvoki, kiek tūkstančių žmonių perskaitė šiuos žodžius ir kiek neįsivaizduojamų minčių šie žodžiai sukėlė – nuo absoliučios neapykantos rašančiajam iki pasididžiavimo, kad lietuviai dirba net čia...
Norisi pakartoti kai kuriuos dalykus, kad kiltų kuo mažiau dvejonių, spėliojimų, nepasitenkinimo, kylančio iš nežinios, ir nepagrįstų kaltinimų.
Projektas „Psichosocialinė terapija per asmeninę dokumentiką“ buvo dalinai finansuotas iš Užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų vystomajam bendradarbiavimui. Konkursai projektams skelbiami kasmet, jie yra atviri ir visi norintys gali teikti paraiškas.
Mūsų projektas buvo teikiamas per nevyriausybinę organizaciją „Aspectus Memoria“, kurios direktorius yra Jonas Ohmanas, projekto koordinatorė yra Gabrielė Tervidytė, komandos nariai – vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, neformalaus ugdymo specialistė Loreta Pivoriūnaitė ir Artimųjų Rytų politikos analitikas Mantas Pūtys. Visi šie asmenys projekte dalyvavo savanorystės pagrindu, tai reiškia, kad nei vienas jų negavo jokio atlygio ir daugiau nei savaitę dirbo absoliučiai nemokamai.
Mes tikime, kad okupuotos Palestinos teritorijų realybė nėra „kita pusė“, tai yra ta pati pusė, tik giliai slepiama, neigiama ir ignoruojama.
Taip pat norisi pasakyti, kad naujienų portalas 15min.lt labai draugiškai, be jokių išankstinių pažinčių, užtarimo žodžių ir paslėptų susitarimų, kėslų ir norų skelbė tai, ką mes rašėme. Žinome, kad daugelis kitų žiniasklaidos priemonių nebūtų to darę, tad, tiesiog – ačiū – už galimybę pateikti „kitą“ istorijos pusę, nors mes tikime, kad okupuotos Palestinos teritorijų realybė nėra „kita pusė“, tai yra ta pati pusė, tik giliai slepiama, neigiama ir ignoruojama.
Visi komandos nariai sėkmingai parskrido namo, parsivežę su savimi tai, ko nesitikėjo. Jie parsivežė ne tik sugebėjimą atpažinti ašarinių dujų kvapą bei poveikį, kavos su kardamonu skonį ir užsimaskavusių jaunuolių su akmeniu rankoje įvaizdį...
Jonas, buvęs Vakarų Krante beveik prieš trisdešimtį metų, Linas, dirbęs trumpame projekte Ramaloje pavasarį, Loreta – pirmą kartą atvykusi į Artimuosius Rytus ir Mantas, nuolatos analizuojantis politinę situaciją iš akademinės pusės – visi jie parsivežė jauno žmogaus iš Palestinos dabarties ir ateities tragedijos nuojautą ir šiokią tokią jos sąvoką.
Apie tai kalbėti ne tik reikėtų, bet ir absoliučiai būtina, slėptis po stereotipais, neapykanta, kylančia iš nežinios, yra visiškai neadekvatu. Būtent šių priežasčių vedini buvome ir dirbome čia, norime analizuoti ir kalbėtis be pykčio, be neapykantos, kurios neprašome, neskleidžiame ir nepateisiname, o visgi gauname.
Kaip sakė Martinas Lutheris Kingas: „Nieko nėra pavojingiau šiame pasaulyje nei nuoširdus neišmanymas bei sąžiningas kvailumas“.
Ačiū, kad skaitėte. Nesustokime.
