Kartais nuomonės gali kardinaliai skirtis – ir palestiniečių ir izraeliečių, kartais tai yra labiau emocionalus požiūris, o kartais žmonės remiasi faktais, dokumentais, analize ir tikrais įvykiais „on the ground“ (realiai vykstančiais įvykiais), o ne tik dokumentais ir gražiais žodžiais. Be abejo, kaip ir daugelyje situacijų, šis požiūris, drįstame sakyti, yra mažumos požiūris, užgultas įvairių politinių peripetijų.
Ne pirmas kartas, kai būsime apkaltinti melagingai nurodę faktus, tad iš anksto perspėjame, skaitykite atsargiai – straipsnyje gali būti nemalonios tiesos. Jei sudvejosite, pasiremkite kitais informacijos šaltiniais – geriausia, oficialiais dokumentais.
Taigi, nuo 1948 metų egzistuoja viena valstybė ir kita tauta, kuri norėtų valstybės. Ne vienetinis atvejis pasaulio istorijoje, bet kaip čia yra, kad marios kraujo pralietos, žmonių kartos atkentėjusios nesuvokiamas traumas, tiek daug knygų apie tai prirašyta, studijų, programų sukurta, valstybinių (trečiųjų šalių) ginčų pereita, o situacija vis dar neišspręsta?
Pirmos daug žadančios taikos derybos prasidėjo 1993 m., kai rugsėjo 13 d. Palestinos išlaisvinimo organizacijos (angl. PLO) vadovas Yasseras Arafatas ir tuometinis Izraelio premjeras Yitzhakas Rabinas pasirašė pirmąjį Oslo akordą Baltųjų rūmų pievoje Vašingtone, JAV. Kas sekėte pasaulio naujienas tuo metu, tikrai pamenate istorines nuotraukas su neįprastai pasipuošusiu Y.Arafatu – jo juodai balta skara, įgavusią „arafatkės“ pavadinimą.
Skamba neblogai, jei tik velnias neslypėtų detalėse... ir atsakingame bei nemelagingame susitarimų įgyvendinime.
Šios derybos yra žinomos kaip Oslo taikos procesas.
Šių derybų pagrindu laikoma 1967 m. lapkričio mėnesio Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija 242, kuri ragina Izraelį grąžinti tų pačių metų kare okupuotas teritorijas mainais į taiką su palestiniečiais.
Svarbiausia Oslo akordo dalis yra susirašinėjimas laiškais, kuriais Izraelis pripažįsta Palestinos išlaisvinimo organizaciją (toliau PLO) kaip legitimią palestiniečių atstovę, o PLO savo ruožtu pripažįsta Izraelio valstybę. Antra Oslo akordo dalis yra Principų deklaracija, kuria remiantis buvo įkurta palestiniečių savivalda, kuri turėtų sėsti prie būsimos Palestinos valstybės vairo pasibaigus taikos procesui.
Skamba neblogai, jei tik velnias neslypėtų detalėse... ir atsakingame bei nemelagingame susitarimų įgyvendinime. Kai tokio masto susitarimai yra pasirašomi, tačiau nenurodomas galutinis siektinas rezultatas, apeinamos skaudžios temos kaip pabėgėliai, valstybių sienos ir, bene svarbiausia, iki šiol auganti problema – nausėdijos, sunku tikėtis, kad įgyvendinimas vyks sklandžiai.
Oslo taikos procesas sulaukė daug kritikos iš abejų pusių radikalių politinių jėgų ir grupuočių. „Likud“ partija (šiuo metu valdžioje Izraelyje) ir kitos nacionalistinės jėgos, tokios kaip „Hamas“ ir „Islamic Jihad“ grupuotės Palestinoje laikė Y.Rabiną ir Y.Arafatą išdavikais ir parsidavėliais. Ypač daug kritikos iš palestiniečių sulaukė Y.Arafatas, nes jis oficialiai pripažino Izraelio valstybę ir tai padarė neturėdamas jokių garantijų dėl galutinio susitarimo.
Bepigu dabar klausti, ar tai ir nebuvo jo esminė klaida, nes matome, kad per daugiau nei 20 metų palestiniečių situacija tik pablogėjo.
Antrąjį Oslo akordą Y.Arafatas ir Y.Rabinas pasirašė 1995 m. rugsėjo 28 d. Vašingtone, JAV, kur taip pat dalyvavo tuometinis JAV prezidentas Billas Clintonas ir vienintelių arabų šalių pasirašiusių taikos sutartis su Izraeliu – Egipto ir Jordanijos atstovai. Šis susitarimas numatė būsimus palestiniečių tarybos (kaip parlamento) rinkimus. Šiai tarybai bus perduota įstatymų leidybos galia. Optimistiškai taip pat buvo sutarta, kad Izraelio karinės pajėgos atsitrauks iš palestiniečių gyvenviečių Vakarų Krante.
Vienas įdomesnių momentų buvo Vakarų Kranto žemėlapio suskirstymas į tris zonas – jos gyvuoja po šiai dienai – A, B ir C. A zonoje palestiniečiai turėjo visus įgaliojimus (saugumas ir administracija), B zonoje palestiniečiai buvo atsakingi už civilines institucijas, o Izraelis už saugumą, o C zonoje visus įgaliojimus turi Izraelis.
Po šių nesėkmingų derybų palestiniečiai nustojo tikėti, kad Izraelis sutiks su „teisingu“ taikos pasiūlymu jų atžvilgiu, o Izraelis nebematė palestiniečių kaip patikimų partnerių siekiant taikos.
Kaip tik šiomis dienomis minimas įvykis, kuris pakeitė minimo proceso tėkmę – 1995 m. lapkričio 4 d. (praėjus mėnesiui po antro akordo pasirašymo), religinis fanatikas iš Izraelio, nepritariantis taikos procesui su palestiniečiais, nužudė Izraelio prezidentą Y.Rabiną. Y.Rabino nužudymas laikomas vienu iš vinių palestiniečių ir Izraelio taikos proceso karste. Dar iki dabar svarstoma, ar tikrai prezidento nužudymas buvo toks paprastas ir nesuplanuotas, kaip nusprendė teismai.
Dar viena kliūtis galutiniam taikos susitarimui buvo 1996 m. gegužės mėnesio rinkimai Izraelyje, kuriuose laimėjo ir dabar esanti valdžioje Benjamino Netanyahu vadovaujama „Likud“ partija. Verta paminėti, kad B.Netanyahu ir jo partija nuo pat pradžių pasisakė prieš taikos derybas su palestiniečiais. Nauja B.Netanyahu valdžia taip pat pasisakė prieš nepriklausomą Palestinos valstybę, teisę grįžti palestiniečiams pabėgėliams ir nelegalių nausėdijų okupuotose teritorijose panaikinimą.
Po 1999 m. priešlaikinių rinkimų subyrėjus B.Netanyahu vyriausybei ir Darbo partijai laimėjus rinkimus atsirado dar viena galimybė pasiekti galutinį susitarimą tarp Izraelio ir palestiniečių. Naujas Izraelio premjeras Ehudas Barakas kartu su Y.Arafatu 2000 m. liepos 11 d. pratęsė taikos derybas paskutiniame Oslo proceso etape – JAV prezidento viloje netoli Vašingtono.
E.Barakas pasiūlė daugiau nei bet kuris kitas Izraelio vadovas – Palestinos valstybė pagal šį pasiūlymą būtų įkurta Vakarų Krante ir Gazoje pagal 1967 m. sienas, tačiau Izraelis aneksuotų nemažas teritorijas, kuriose įsikūrusios nausėdijos.
Pagal šį pasiūlymą 20,5 proc. Vakarų Kranto teritorijos atitektų Izraeliui. Pabėgėliams taip pat būtų leista grįžti, tačiau ne daugiau nei 500 žmonių per metus ir tik tuo atveju, jei jų šeimos nariai gyvena Palestinos teritorijoje. E.Barakas taip pat sutiko su Jeruzalės padalijimu, nors jo pasiūlymas nebuvo tai, ko norėjo palestiniečiai – visiškos kontrolės arabiškose Jeruzalės dalyse ir Uolos mečetėje (arabiškai Al-Aqsa).
Analitikai teigia, kad E.Barakas buvo baisiai užsispyręs ir prastas derybininkas. Šios derybos buvo skubinamos iš Izraelio pusės ir, nors palestiniečiai ir prašė laiko pasiruošimui, jo nebuvo suteikta.
Ne paslaptis, kad E.Barakas tikėjosi su JAV pagalba prispausti palestiniečius prie sienos, kad jie priimtų šį pasiūlymą be jokių pakeitimų. E.Barakas atsisakė daryti nors vieną palestiniečių siūlomą korekciją, todėl Y.Arafatas nesutiko su daugeliu šio pasiūlymo punktų.
Po šių nesėkmingų derybų palestiniečiai nustojo tikėti, kad Izraelis sutiks su „teisingu“ taikos pasiūlymu jų atžvilgiu, o Izraelis nebematė palestiniečių kaip patikimų partnerių siekiant taikos.
Įtampa augo. Po tokių nesėkmių, galima buvo tikėtis didesnių nemalonumų ir jie atėjo.
2000 m. rugsėjo 28 d. Arielis Sharonas, lydimas šimtų kareivių, įžengė į Uolos mečetės teritoriją. Taip, tai buvo be galo skaudi provokacija – Uolos mečetė yra trečia švenčiausia vieta islame ir labai jautri vieta musulmonams. Intifados – antrojo palestiniečių sukilimo – buvo neišvengta. Kadangi nėra tikslios Oslo derybų žlugimo datos, ja laikoma Intifados pradžia.
Nuo Oslo taikos proceso žlugimo iki šių dienų taip ir nebuvo jokių rimtesnių taikos derybų. Įdomu tai, kad, prieš prasidedant deryboms, reikia susitarti dėl derybų sąlygų ir ši sąlyga dar nė karto nebuvo įgyvendinta per pastaruosius penkiolika metų.
2013 – 2014 m. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry įdėjo nemažai pastangų bandydamas atgaivinti taikos procesą, tačiau viskas baigdavosi nesėkmingai, kai viena ar kita pusė atsisakydavo sėstis prie stalo.
Ar galima galvoti, kad jau per daug nuoskaudų? O gal per didelis nepasitikėjimas? Būnant čia, Vakarų Krante, nekyla klausimų, kodėl palestiniečiai nebepasitiki Izraelio žodžiais.
Dar viena problema yra dabartinės Izraelio valdžios reikalavimas, kad palestiniečiai pripažintų Izraelį išskirtinai kaip žydų valstybę. Dažnai žiniasklaidoje girdime, kad palestiniečiai atsisako pripažinti Izraelio valstybę ir todėl negalima pradėti taikos derybų. Tačiau tai yra netiesa.
20 proc. Izraelio piliečių yra palestiniečiai ir Izraelio pripažinimas kaip išskirtinai žydų valstybės būtų šio fakto ignoravimas bei pretekstas dar labiau engti šią mažumą.
Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad palestiniečiai pripažino Izraelio valstybę dar 1993 m. Oslo taikos proceso pradžioje. 20 proc. Izraelio piliečių yra palestiniečiai ir Izraelio pripažinimas kaip išskirtinai žydų valstybės būtų šio fakto ignoravimas bei pretekstas dar labiau engti šią mažumą.
Liūdna, bet JAV valdžia taip pat nebetiki greitu šio konflikto išsprendimu. Baracko Obamos administracija pareiškė, nebesitikinti pasiekti susitarimo tarp palestiniečių ir Izraelio iki prezidento kadencijos pabaigos (2016 m.). Nors oficialiai politikai dar vis palaiko dviejų šalių sprendimą sukuriant Palestinos valstybę Oslo taikos proceso pagrindu, tačiau tai yra mažai tikėtina.
Nuolat besiplečiančios nelegalios Izraelio nausėdijos okupuotose teritorijose yra vienas pagrindinių fizinių trukdžių sukurti Palestinos valstybę. Teritorinis Palestinos vientisumas jau yra beveik nebeįmanomas, o situacija kiekvienais metais tik blogėja.
Kaip situacija klostysis toliau, niekas negali nuspėti, tačiau, remiantis istorine apžvalga, sunku tikėtis, kad įvyks stebuklas.
Palestiniečiai sako, kad tarptautinė bendruomenė juos įklampino į šią dviejų etninių grupių vienoje teritorijoje situaciją ir būtent dėl to turėtų vėl prisiimti atsakomybę ir labiau įsitraukti į sprendimo paieškas.
Europos aktyvistai džiaugiasi, kad ES pagaliau nors šiek tiek parodė stuburą ir priėmė prekių ženklinimo iš nelegalių nausėdijų įstatymą – piliečiai, mes, turime susivokti, kad, kas bebūtų, visada yra okupantas ir okupuotasis ir mes turime laisvę, kad atsistotume okupuotojo pusėn.
Smurtas Vakarų Krante vėl traukia viso pasaulio dėmesį. Žiniasklaidos pranešimuose dominuoja naujienos apie susirėmimus ir aukas, tačiau beveik nematyti, kas slypi už to. Lietuvių specialistai Betliejaus mieste esančioje pabėgėlių stovykloje vykdo projektą, kurio metu bando Palestinos vaikams padėti išmokti pažinti save ir susitvarkyti su savo emocijomis. Projektų dalyvių dienoraščius skelbia portalas 15min.lt.
