Baltarusija: smūgių placdarmas, mobilizuotųjų treniravimas, tankai ir benzinas
Pirmaisiais Rusijos ir Ukrainos konflikto metais (iki plataus masto invazijos) Aliaksandro Lukašenkos režimas bandė vykdyti gana nepriklausomą politiką. Baltarusija ir Ukraina ribotai bendradarbiavo karinėje srityje, o iš rusiškos naftos pagaminti baltarusiški naftos produktai buvo tiekiami į Ukrainą, kur jie, be kita ko, buvo naudojami Ukrainos pajėgų reikmėms. Tačiau viskas pasikeitė po 2020 m. protestų, kurie parodė A.Lukašenkos pažeidžiamumą ir priklausomybę nuo Maskvos: Vladimiras Putinas tuomet skyrė Rusijos saugumo pajėgų rezervą, kuris turėjo būti panaudotas masinėms demonstracijoms malšinti. 2022 m. vasarį Minskas turėjo grąžinti skolas, prisiimdamas Kremliaus agresyvių planų bendrininko, jei ne sąjungininko, vaidmenį.
Rytų karinės apygardos pajėgos ir Rusijos oro desantininkų pajėgos, perkeltos į Baltarusiją neva pratyboms, be kovos užėmė priešakinį placdarmą dešiniajame Dniepro krante, iš kur pradėjo Kyjivo puolimą (dešiniajame Ukrainos sostinės krante yra vyriausybės pastatai ir kiti vadinamieji „sprendimų priėmimo centrai“). Be to, Baltarusija tapo patikima Rusijos kariuomenės užnugario zona: invazijos pajėgų grupė degalus ir tepalus gaudavo tiesiai iš Mozyriaus naftos perdirbimo gamyklos, sužeisti rusų kariai buvo gydomi Baltarusijos ligoninėse, o Rusijos aviacijos ir raketų sistemos smogė iš šalies teritorijos ir oro erdvės.
Svarbu tai, kad Ukraina neatsakė smūgiais į Baltarusijos teritoriją, tikriausiai norėdama neišprovokuoti A.Lukašenkos tiesiogiai dalyvauti kare. Taigi Rusijos kariškiai Baltarusijoje jautėsi netgi ramiau nei Rusijos pasienio regionuose, kurie buvo apšaudomi nuo pirmųjų plataus masto invazijos dienų. Neatmetama galimybė, kad nesant tokio „imuniteto“ Rusijos ginkluotųjų pajėgų nuostoliai pasitraukiant iš Kyjivo srities 2022 m. kovo-balandžio mėn. būtų buvę dar didesni. Jau po Rusijos atsitraukimo Baltarusijos oro erdve naudojosi išankstinio perspėjimo ir oro erdvės stebėjimo orlaiviai A-50 ir dronai, taip pat strateginių raketų nešėjai Tu-22M3 ir naikintuvai Su-34 ir Su-35, iš kurių buvo paleidžiami šaudmenys iš oro.
Kitas Maskvos ir Minsko bendradarbiavimo etapas prasidėjo 2022 m. pabaigoje. Stebėjimo grupė „Belaruski Gajun“ papasakojo apie ešelonų su dešimtimis tankų, sunkvežimių ir amunicijos siuntimą iš Baltarusijos sandėlių į Rusiją. Jų skaičiavimais, vien 2022 m. spalį tokiu būdu buvo gabenami 98 tankai T-72, 60 BMP-2 (20 iš jų be bokštelių) ir 53 sunkvežimiai „Ural“. Tų pačių metų lapkričio pradžioje buvo perduota daugiau kaip 65 000 tonų šaudmenų.
Nuo mobilizacijos pradžios kai kurios naujokų grupės (pirmiausia 2-oji gvardijos motorizuotųjų šaulių Tamano divizija) buvo rengiamos Baltarusijos poligonuose, nes Rusijos poligonai buvo užpildyti. Negalima nepaminėti ir ekonominės pagalbos: pastaraisiais mėnesiais benzino importas iš Baltarusijos leido Kremliui palaikyti kainų lygį vartotojams vidaus rinkoje, nes Rusijos naftos perdirbimo gamyklos buvo atakuojamos dronais. Be to, neseniai paaiškėjo, kad Baltarusijos karinė pramonė gamina taikiklius rusiškiems šarvuočiams ir tankams T-72 bei T-90.
Be abejo, pagalba nebuvo neatlygintina: nepaisant to, kad Rusijos kariuomenei labai reikia karinės įrangos, jos tiekimas Baltarusijai taip pat tęsiamas, nors ir gerokai vėluojant. Be to, respublikos teritorijoje dislokuoti Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai, kurie neabejotinai sumažino A.Lukašenkos susirūpinimą dėl „NATO grėsmės“. Tuo pat metu Rusijos policija ir Rosgvardija (skirtingai nuo Ukrainoje dalyvaujančios kariuomenės, jos turi nemažai laisvų pajėgų) yra pasirengusios ateiti į pagalbą masinių protestų pasikartojimo atveju.
Reikia pažymėti, kad Baltarusijos galimybės teikti Rusijai karinę pagalbą toli gražu nėra išnaudotos. Šalyje gaminami, pavyzdžiui, šarvuočiai „Kaiman“, kariniai sunkvežimiai MAZ ir sunkiosios technikos važiuoklės MZKT. Be to, Baltarusijos karinė pramonė gamina žvalgybinius dronus ir daugkartinius raketų paleidimo įrenginius, taip pat modernizuoja tankus. Visi šie pajėgumai ateityje gali būti naudingi Rusijos kariuomenei, kuriai labai trūksta karinės ir specializuotos technikos.
Iranas: dronai ir artilerijos šaudmenys
Rusijos ir Irano karinis-techninis bendradarbiavimas prasidėjo sovietmečiu nuo kuklaus ginklų ir karinės įrangos tiekimo per Irano ir Irako karą (1980-1988 m.). Žlugus Sovietų Sąjungai, ginklų tiekimas Iranui padidėjo ir nutrūko tik po to, kai Irano branduolinei programai buvo įvestos tarptautinės sankcijos. Tarp žymių sandorių – „Tor“ zenitinių raketų, kurių viena 2020 m. per klaidą numušė ukrainiečių „Boeing“ virš Teherano, perdavimas. Be to, Iranas ir Rusija bendradarbiavo Sirijoje, remdamos prezidento Basharo al Assado režimą pilietiniame kare.
Prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui, Kremliui jau reikėjo karinės pagalbos. Pirmiausia rusus sudomino išvystyta dronų pramonė. Sankcijų sąlygomis ir negalėdamas įsigyti visaverčių kovinių orlaivių, Irano režimas sukūrė įspūdingą įvairių bepiločių orlaivių parką – nuo žvalgybinių dronų iki užtvarinių šaudmenų. Nors žvalgybinių dronų srityje Rusijos karo pramonė ne tik nenusileido, bet ir pranoko daugelį partnerių ir varžovų, plataus masto karo pradžioje Rusija beveik neturėjo dronų-kamikadzių. Palaipsniui senkant prieškarinių raketų atsargoms, teko rinktis tolimojo nuotolio „Shahed“ tipo bepiločius orlaivius.
Dėl šių bepiločių orlaivių (kartu su sparnuotosiomis ir balistinėmis raketomis) Ukrainos pajėgoms buvo daug sunkiau atremti atakas prieš užnugario civilinę ir karinę infrastruktūrą. Vėliau „Shahed“ pradėti gaminti tiesiogiai Rusijoje, Alabugos specialiojoje ekonominėje zonoje, be kita ko, naudojant priverstinį studentų darbą. Pagal 2022 m. pasiektus susitarimus, žinomus iš programišių nutekintų „Alabugos dokumentų“, Iranas įsipareigojo per dvejus su puse metų pateikti 6 000 komplektų „Shahed“ surinkimui.
Rusijoje gaminami bepiločiai orlaiviai pasikeitė: juose įrengtos „Kometa-M“ antenos, skirtos radioelektroninei kovai, pakeistos veiksmingesnės kovinės galvutės, korpuso spalva pakeista į juodą, kad būtų sunkiau aptikti naktį, ir netgi pradėti montuoti LTE modemai, kad būtų galima sekti bepiločių orlaivių judėjimą. Nedideliais kiekiais buvo pristatyti ir žvalgybiniai bepiločiai orlaiviai „Mohajer-6“, tačiau jie nebuvo plačiai naudojami.
Be bepiločių orlaivių, Iranas Rusijai tiekia negausią artilerijos amuniciją. Iš pradžių Irano gamybos artilerijos šaudmenys pateko į ukrainiečių rankas – šaltinis buvo Vakarų sąjungininkų perimtos siuntos Irano remiamoms ginkluotoms grupuotėms Artimuosiuose Rytuose. 2023 m. vasarą pasirodė informacija apie Rusijos ir Irano sutartis dėl tankų ir artilerijos šaudmenų, taip pat tankų vamzdžių ir artilerijos ginklų tiekimo, kurių bendra vertė siekė beveik 2 mln. JAV dolerių. Netrukus iranietiški ginklai jau buvo naudojami Rusijos ginkluotosiose pajėgose.
Verta paminėti, kad pirmasis iš gautų pavyzdžių buvo su kiniškais šaudmenimis, o tai leido įtarti Kiniją teikiant tiesioginę karinę pagalbą Kremliui. Tačiau kartu su jais pateikti šaudmenys buvo pagaminti Irane, o jų pagaminimo metai leidžia manyti, kad jie Iraną pasiekė dar Irano ir Irako karo metu. Vėliau šaudmenų asortimentas buvo išplėstas, įtraukiant, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose pagamintus 203 milimetrų šaudmenis, kuriuos Islamo Respublika paveldėjo iš provakarietiško šacho režimo ir kurie tinka sovietiniams 2S7 „Pion“ artilerijos pabūklams. Neseniai taip pat tapo žinoma apie 130 milimetrų šaudmenų, skirtų M-46 patrankai, tiekimą.
Savo ruožtu Iranas sutiko iš Rusijos pirkti modernių naikintuvų Su-35 ir sraigtasparnių bei derasi dėl oro gynybos sistemų S-400. Ši įranga tikrai pravers ajatolos režimui didėjant įtampai Artimuosiuose Rytuose. Kita vertus, pastaruoju metu paaštrėjęs konfliktas ir apsikeitimas smūgiais su Izraeliu verčia abejoti galimais pažangesnių tipų bepiločių orlaivių, tokių kaip „Shahed-238“ (nors panašus į jį dronas kartą buvo numuštas Ukrainoje), ir balistinių raketų tiekimais Rusijai. Agentūros „Reuters“ šaltinių teigimu, pastarųjų perdavimas yra įvykęs faktas, tačiau mūšio lauke jos dar nebuvo pastebėtos.
Šiaurės Korėja: sovietiniai sviediniai ir „Kimskanderai“
Nuo sovietmečio Rusija beveik neturėjo karinio ir techninio bendradarbiavimo su Šiaurė Korėja patirties, be kita ko, dėl Šiaurės Korėjos režimui taikomų tarptautinių sankcijų. Priešingai, Pietų Korėja gavo rusiškų tankų ir pėstininkų kovos mašinų, kad grąžintų skolą šiai šaliai. Nepaisant to, Maskvos ir Pchenjano santykiai buvo gana šilti: Š.Korėja buvo viena iš nedaugelio šalių, pripažinusių Krymo, o 2022 m. – dar keturių Ukrainos regionų aneksiją.
Iki 2023 m. Rusijai prireikė didesnės pagalbos: artilerijos šaudmenų ir balistinių raketų gamyba neatitiko fronto poreikių. Kartu paaiškėjo, kad Š.Korėja turi didžiules sovietinio kalibro artilerijos šaudmenų atsargas, nes kažkada buvo manoma, kad prasidėjus naujam karštajam karui Korėjos pusiasalyje Šiaurės Korėjos pajėgos artilerijos ugnimi nušluos Seulą nuo žemėlapio. Tačiau Pchenjanui plėtojant branduolinę programą, jis disponuoja veiksmingesnėmis atgrasymo priemonėmis, todėl artilerijos šaudmenų poreikis gerokai sumažėjo, jei ne išnyko. Kita vertus, Š.Korėja aktyviai plėtojo raketų programą, o kai kurios balistinės raketos (Vakaruose žinomos kaip KN-23) nominaliai prilygo rusiškoms „Iskander“.
Realus masinis šaudmenų tiekimas prasidėjo po Kim Jong Uno vizito į Rusiją. OSINT tyrėjų duomenimis, jie gabenami konteineriniais laivais iš Šiaurės Korėjos uostų į Rusijos uostus, iš kurių geležinkeliu siunčiami į fronto zonas. P.Korėjos gynybos ministras apskaičiavo, kad iš viso pervežta 6 700 konteinerių su šaudmenimis, į kuriuos galima sutalpinti iki 3 mln. 152 milimetrų artilerijos sviedinių arba iki 500 000 122 milimetrų raketų, skirtų reaktyvinei salvinei kovos mašinai „Grad“.
Netrukus Rusijos fronto vaizdo įrašuose pasirodė artilerijai ir salvinėms kovos mašinoms būdingi melsvos spalvos sviediniai – ir beveik iš karto pasipylė skundai dėl jų veikimo ir gamybos kokybės, dėl kurios sumažėjo tikslumas. Tačiau paaiškėjo, kad jų pakanka masinei artilerijos ugniai, o kartu su rusiškais ir iranietiškais šaudmenimis Rusijos kariuomenei pavyko pasiekti daugkartinę artilerijos persvarą prieš Ukrainos pajėgas.
Situacija dėl Šiaurės Korėjos raketų nėra tokia vienareikšmiška. 2024 m. pradžioje buvo pranešta bent apie kelis balistinių raketų KN-23 smūgius į Charkivą, o vieną iš jų tyrė „Conflict Armament Research“. Tačiau nuo to laiko pranešimai apie tokių raketų naudojimą („Z patriotai“ jas praminė „Kimskanderais“) nurimo. Nežinia, kokia to priežastis: reikiamų pajėgumų KN-23 gamybai ir tolesniam tiekimui trūkumas ar kokie nors trūkumai, aptikti jas naudojant. Pastarąsias aplinkybes liudija Ukrainos generalinės prokuratūros duomenys, pagal kuriuos maždaug pusė raketų nukrypo nuo kurso ir sprogo ore.
Vis dėlto Š.Korėjos galimybės padėti Rusijai toli gražu neišsemtos. Kim Jong-unas savo arsenaluose turi daug įvairių ginklų, pavyzdžiui, salvinių kovos mašinų su 240 milimetrų korekcinėmis raketomis (apie galimus jų pristatymus pranešė ne patys patikimiausi šaltiniai, ir kol kas jie neįvyko). Be to, Š.Korėja turi nemažai tankų, ypač T-54/55 ir T-62M, kuriuos Rusija naudoja fronto linijoje. Atsižvelgiant į prognozes, kad iki 2026 m. Rusijos sandėliuose esančios sovietinės šarvuotosios technikos atsargos bus išnaudotos, Šiaurės Korėjos tankų ir kitos šarvuotosios technikos tiekimas galėtų leisti išlaikyti puolamųjų operacijų Ukrainoje tempą.
Kartu vis dar neaišku, ką tiksliai Kremlius gali pasiūlyti mainais, atsižvelgiant į tai, kad beveik visi Rusijos karinės pramonės tiekiami modernūs ginklai tiekiami į frontą Ukrainoje. Galbūt būtų galima kalbėti apie technologijų perdavimą ir licencijuotos gamybos Š.Korėjoje steigimą, tačiau tai gali sulaukti aštrios P.Korėjos ir Japonijos, kurios iki šiol susilaikė nuo tiesioginės karinės pagalbos Ukrainai, reakcijos, tvirtina „The Insider“.
Kinija: staklės ir pagalba siekiant apeiti sankcijas
Kinija, nors oficialiai palaiko sąjunginius santykius su Rusija, kol kas nebuvo pastebėta, kad tiesiogiai logistiškai remtų Rusijos ginkluotąsias pajėgas kare su Ukraina. Nepaisant to, Kinija yra pagrindinė karinių ir dvejopo naudojimo produktų tiekėja Rusijos gynybos pramonei. Yra įrodymų, kad padidėjo didelio tikslumo staklių ir įrangos tiekimas, o didžioji dalis Vakarų sankcionuotų prekių į Rusiją patenka per Kiniją.
Tarp tokių komponentų yra įvairių bepiločių orlaivių, įskaitant FPV dronus, elementai, taip pat svarbiausi elektroninės kovos įrangos, skirtos kovai su tais pačiais dronais, komponentai. Tiesą sakant, dronų gamyba užsiimančios Ukrainos bendrovės taip pat remiasi Kinijos komponentais, tačiau Rusija čia turi bent jau logistinį pranašumą. Kai kurie bepiločiai orlaiviai rusams siūlomi kaip parengti sprendimai, o kitus rusų startuoliai įsigyja iš „AliExpress“.
Tarp nestandartinių dronų neįmanoma nepaminėti abiem konflikto pusėms itin svarbių DJI kompanijos gaminių, kurios bepiločiai orlaiviai veikia kaip taktinio lygmens žvalgybos priemonės ir bombonešiai, skirti „numetimui“. DJI siejama su pirmuoju tiesioginiu kariniu kiniškos įrangos pirkimu: 2023 m. Rusijos gynybos ministerija įsigijo „Mavic“ kvadrokopterių, kuriuos Rusijos kariškiai galėjo gauti nemokamai (Z kanaluose net paskelbė instrukciją, kaip tiksliai tai padaryti). Be to, Rusijos kariuomenė įsigijo didelę partiją visureigių „Desertcross“ (kaip teigiama, už išpūstą kainą). Šios transporto priemonės naudojamos fronte, vis dažniau kaip šturmo grupių transporto priemonė. Apie jų naudojimą atsiliepiama neigiamai, tačiau, esant šarvuočių ir transporto priemonių trūkumui, kito pasirinkimo nėra.
Verta pridurti, kad Kinijos bendrovių „pagalba“ susijusi ne tik su įranga ir komponentais, bet ir, pavyzdžiui, su žvalgybos informacija. Naujienų agentūra AFP pranešė, kad 2022 m. lapkritį samdinių kariuomenė „Wagner“ nusipirko du Kinijos komercinius palydovus ir naudojo iš jų gautus vaizdus ruošdamasi operacijoms Ukrainoje, Afrikoje ir net sukilimui 2023 m. birželį.
-
Karas Ukrainoje. Žiniasklaida: J.Bidenas slapta leido Ukrainai smogti JAV ginklais Rusijoje, bet tik viena kryptimi
-
Ukrainos jūriniai dronai sudavė smūgį Rusijos laivynui: rusai gynėsi lėktuvais, sraigtasparniais ir patrankomis
-
JAV pasakė, ką galvoja apie Ukrainos smūgius Rusijos branduolinių radarų stotims
Tačiau apie tiesioginę karinę pagalbą iš Kinijos kol kas nežinoma, nors žinoma, kad Rusija dėl jos kreipėsi dar 2022 m. pradžioje. Sprendžiant iš Kinijos pareigūnų komentarų, Pekinas tarptautinėje arenoje laikosi atsargios prorusiškos pozicijos, nors nominaliai remia Ukrainos teritorinį vientisumą ir taikų konflikto sprendimą.
Jei Kinijos pozicija pasikeistų, Rusijos kariuomenė galėtų gauti didžiulį kiekį ginklų – nuo pasenusių iki moderniausių (ypač atsižvelgiant į tai, kad šarvuočiai ir artilerija Kinijai vargu ar skubiai reikalingi karui su Taivanu ir kitiems konfliktams Ramiojo vandenyno regione). Be to, jei Kinijos komponentų pardavimas Ukrainai bus apribotas, kils grėsmė aukštųjų technologijų karinei pramonei, kuria remiasi Ukrainos valdžia. Bent jau tol, kol bus atkurtas tiekimas per trečiąsias šalis ir Rusijos pavyzdžiu veikiančias bendroves.
