Ši rezoliucija bus neįpareigojanti, bet panašu, kad vis daugiau Europos Sąjungos (ES) narių, įskaitant Lietuvą, pageidauja pakeisti bemaž du dešimtmečius galiojančią Vasaros laiko direktyvą. Anot rezoliucijos autorių, daugelis mokslinių studijų nesugebėjo pateikti tvirtų įrodymų apie teigiamą laiko keitimo poveikį, bet užsimena apie neigiamas pasekmes sveikatai, eismo saugumui.
Savarankiškai atsisakyti vasaros laiko nevalia
Lietuva yra viena iš valstybių, garsiausiai reikalaujančių pakeisti minėtą direktyvą. Vyriausybė gruodį paskelbė inicijuojanti diskusijas ES lygiu dėl vasaros laiko direktyvos, visų pirma – ar šis dokumentas apskritai numato prievolę sukioti laiką. Tokius planus parėmė ir Seimas. Už nutarimą, kad Lietuva pati galėtų nuspręsti, ar jai įvesti vasaros laiką, balsavo 76 parlamentarai, po 7 buvo „prieš“ ir susilaikę. Be to, Vyriausybei pasiūlyta esant reikalui atlikti gyventojų sociologinę apklausą dėl vasaros laiko taikymo.
Lietuva yra viena iš valstybių, garsiausiai reikalaujančių pakeisti minėtą direktyvą.
Klausimą dėl laiko sukiojimo ėmė kelti ir kai kurios kitos narės. Atsisakyti vasaros laiko panoro Suomija (atitinkamą inciatyvą savo parašais parėmė per 70 tūkst. gyventojų), Estija, Lenkija.
Perėjimą prie vasaros laiko Bendrijoje reglamentuoja EP direktyva, kuri persvarstoma kas penkerius metus. Vasaros laikas visose bloko narėse galioja nuo paskutinio kovo sekmadienio, kai 4 val. laikrodžio rodyklės persukamos valandą į priekį, iki paskutinio spalio sekmadienio, kai 3 val. laikrodžio rodyklės persukamos valanda atgal.
Savarankiškai nuspręsti atsisakyti vasaros laiko negalima, tai būtų direktyvos pažeidimas. EK teigimu, vasaros ir žiemos laiką reikia derinti Bendrijos lygiu (mat dabartinė vieninga tvarka leidžia išvengti problemų, ypač transporto, logistikos ir energetikos srityse, kurios kiltų laiką sukiojant nekoordinuotai, tai būtų nepatogu tiek gyventojams, tiek įmonėms), o dabartinės taisyklės esą leidžia sutaupyti energijos.
„Visos ES šalys sukioja, bet kažkodėl Lietuvoje tos depresijos yra daugiau, – per diskusiją Seime sakė konservatorius Mykolas Majauskas. – Nežinau, kaip čia susiję laiko sukimas ir psichologinė savijauta.“ Pasak jo, jei Lietuva nuspręstų gyventi tik žiemos laiku, birželį ir liepą saulė kiltų 2–3 val. nakties, o vasaros vakarai nebūtų tokie ilgi, mat temti pradėtų apie 20 valandą.
„Valstietis“ Robertas Šarknickas savo ruožtu dabartinę tvarką kritikavo: „Akivaizdu, kad mūsų organizmas pripranta prie vieno rimto, jį veikia, kai staiga reikia pereiti prie kitos tvarkos. Tokie pokyčiai yra visiškai nereikalingi (...). Vykstantis ilgas neliaudiškas ir nelietuviškas žaidimas tamsu-šviesu turi baigtis išsaugant žmonių sveikatą. Ekonominiais skaičiavimais, žmonės daugiau išleidžia psichologams, vaistams nuo depresijos, žinome, kuo depresija baigiasi ne vienam Lietuvos piliečiui.“
Keisti laiką skatino karai ir krizės
Vasaros laikas buvo pradėtas taikyti siekiant „prailginti“ dieną, vakarais ilgiau naudotis saulės šviesa ir taip taupyti energijos išteklius. Idėja persukti laikrodžius siejama su britų statybininku Williamu Willettu (1856–1915), kurio pamfletas „Dienos šviesos švaistymas“, išspausdintas 1907-aisiais, nurodė du pagrindinius vasaros laiko privalumus: mažesnes išlaidas elektrai ir ilgesnes valandas veiklai lauke. Jau kitąmet apie tai buvo kalbama Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmuose, bet mokslininkų ir ūkininkų pasipriešinimas neleido priimti reikiamo įstatymo.
Laikrodžiai buvo pradėti sukioti 1916 metais, Pirmojo pasaulinio karo krečiamoje Vokietijoje siekiant taupyti elektrą, dujas ir naftą.
Kaip teigiama EP Tyrimų biuro apžvalgoje, laikrodžiai buvo pradėti sukioti 1916 metais, Pirmojo pasaulinio karo krečiamoje Vokietijoje siekiant taupyti elektrą, dujas ir naftą. Ja pasekė ne viena Europos valstybė ir JAV. Norimas efektas išties buvo pasiektas.
Dauguma iš ES narių nuo seno taiko vasaros laiką, nors po pasaulinių karų, kai nebeliko poreikio taupyti, buvo nustojusios ir prie šios tradicijos grįžo 8-ojo deš. viduryje, kilus naftos krizei. Lietuva jį pirmą kartą įvedė palyginti vėlai – tik 1941-aisiais ir vos trejetui metų, sovietmečiu laikrodžius ėmė sukioti tik 1981-aisiais, 1999–2003 metais to vėl nedarė.
Iš pradžių vasaros laiką kiekviena valstybė įvesdavo pagal savo tvarką, bet, siekiant apsaugoti vidaus rinką, ypač transporto sektorių, šį procesą imtasi vienodinti. Pirmą direktyvą ES dėl laiko keitimo priėmė 1980 metais, dabar vadovaujamasi 2000-ųjų direktyva. Vasaros laiką įveda per 60 valstybių, beveik visos Europos ir Šiaurės Amerikos, kai kurios Lotynų Amerikos, Azijos ir Afrikos šalys, kai kurios Australijos valstijos.
Laiko keitimo šalininkai aiškina, kad ilgesni šviesūs vasaros vakarai leidžia sutaupyti energijos, skatina žmones būti lauke, mažina eismo nelaimių, nusikalstamumo riziką. Kritikai savo ruožtu tvirtina, esą laikrodžio sukiojimas erzina žmones, gali lemti miego, psichikos ir kitus sveikatos sutrikimus. Jie taip pat pasigenda akivaizdžių ekonominės naudos įrodymų.
Įvairūs tyrimai pateikia prieštaringus laiko keitimo poveikio vertinimus. Prieš bemaž du dešimtmečius atlikta studija atskleidė stiprų gyventojų pritarimą, kuklų pozityvų efektą energetikai ir avaringumui, menką poveikį žemės ūkiui ir pramonei, nepatogumus ir papildomas išlaidas transporto sektoriui, o poveikio turizmui ar laisvalaikiui apskritai neįmanoma įvertinti. Poveikis sveikatai būna ir teigiamas (dėl ilgesnio laiko, praleisto saulės šviesoje, įvairių veiklų lauke), ir neigiamas (dėl sutrikdyto bioritmo ir miego įpročių), bet kūnas prie naujo laiko paprastai greitai prisitaiko.
Anksčiau rodyklių sukiojimas netrukdė
Iki šiol ES narės, teikdamos informaciją apie vasaros laiko poveikį nacionaliniu lygiu, prašydavo toliau taikyti vieningą sistemą. Vienintelė Belgija yra prašiusi nuolat gyventi tuo pačiu, bet vasaros laiku, o Latvija ir Italija pabrėžė teigiamą laikrodžių sukiojimo poveikį (atitinkamai dėl turizmo/laisvalaikio ir žemės ūkio). Per panašią valstybių apklausą 2013 metais atsakė tik 18, o iš 230 suinteresuotų organizacijų – vos 26. Tyrimą atlikusi bendrovė padarė išvadą, kad šis klausimas nėra aktualus.
Trūksta ir patikimų visuomenės nuomonės apklausų, kurios leistų objektyviai įvertinti žmonių nuomonę apie laiko keitimą. Pastarieji Eurobarometro tyrimai šiuo klausimu buvo atlikti dar praėjusiame amžiuje. Tuomet daugiau nei pusė ar du trečdaliai žmonių teigė esantys tuo patenkinti. Naujesnės apklausos rodo, kad požiūris kai kuriose šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Latvijoje) dabar – visai kitoks. Pernai pavasarį, iškart po perėjimo prie vasaros laiko, bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad laiko sukiojimui nepritaria beveik 79 proc. mūsų šalies gyventojų.
Užtat peticijų europiečiai, ypač vokiečiai, prirašę pakankamai. Dauguma žmonių skundžiasi neigiamu poveikiu sveikatai. Tyrimai patvirtina, kad tai turi pagrindo. Esą bent kelioms dienoms sutrikdomas vidinis biologinis laikrodis, veikiantis pagal natūralų tamsos ir šviesos ritmą, kaip nutinka keliaujant per kelias laiko juostas. Daugeliu atvejų žmonės mažiau miega, dėl to sutrinka koncentracija, suvokimas, dėmesys. Įdomu, kad kūnui sunkiau prisitaikyti prie pokyčių po perėjimo prie vasaros laiko, o ne atvirkščiai. Tiesa, maža įrodymų, kad dėl laiko pakeitimo padaugėja širdies smūgių. Bet pastebimas ir teigiamas poveikis – daugiau saulės šviesos padeda pasigaminti daugiau vitamino D.
Su tuo susijusi ir avarijų statistika – iškart po perėjimo vasaros jų rizika padidėja, bet ilgainiui esą sumažėja, nes ilgiau būna šviesu. Užtat energijos pavyksta sutaupyti ne tiek daug (0,5–2,5 proc., priklausomai nuo valstybės), kad būtų reikšminga. Poveikis žemės ūkiui beveik nepastebimas. Labiausiai turėtų skųstis transporto sektorius, mat tenka gerokai padirbėti derinant traukinių, autobusų ir lėktuvų tvarkaraščius.
