Gleivickio incidentas yra užmiršta Antrojo pasaulinio karo priešistorės detalė. Nuo pat XX a. trečiojo dešimtmečio pradžios Lenkija ir Vokietija stengėsi pelnyti pasienio gyventojų simpatijas, panaudodamos vieną svarbiausių praėjusio amžiaus technologinių laimėjimų – radiją.
1939 m. suintensyvėjo Vokietijos ir Lenkijos radijo stočių skleidžiama propaganda. Tų metų liepos mėnesį „PRK“ pradėjo transliacijas vokiečių kalba ir antivokiškas programas čekų kalba, kurios buvo skirtos Bohemijos ir Moravijos protektoratų gyventojams. Rugpjūtį Vokietijos radijo stotis taip pat pradėjo transliacijas lenkų ir ukrainiečių kalbomis.
Likus keliems mėnesiams iki karo, antivokiška Lenkijos Silezijos propaganda tapo itin agresyvi ir veiksminga. Tai suteikė A.Hitlerui pagrindą surengti provokaciją pasienio radijo stotyje. Berlynas ir Varšuva siekė į savo pusę patraukti Silezijos regiono gyventojus.
Silezijos regionas apima dabartinės Čekijos, Vokietijos ir Lenkijos teritoriją. 1914 m. daugiau negu pusė iš 2 mln. regiono gyventojų buvo lenkai. Tarpukaryje šiai šaliai priklausė didžiausioji Aukštutinės Silezijos dalis.
Vis dėlto, tarpukariu didelė dalis Europos valstybių nebuvo patenkintos naujomis sienomis ir siekė propagandos priemonėmis, pasitelkdamos radiją, į savo pusę palenkti kaimyninių valstybių pasienio gyventojus. Daug vokiečių gyveno už Vokietijos ribų ir Berlynas juos palaikė visomis priemonėmis bei skatino šių asmenų nacionalistines nuotaikas.
Būtent dėl to Vokietija sukūrė ištisą pasienio radijo stočių, išdėstytų nuo Acheno ir Kylio iki Karaliaučiaus ir Breslau, tinklą. 1927 m. Lenkija įkūrė „Lenkišką Katovicų radiją“ (PRK0. Šios radijo stoties signalas buvo aštuonis kartus stipresnis už Gleivico radijo stoties, skirtos Silezijos vokiečiams, signalus.
Vokietijos valdžia išsigando, kad gali pralaimėti informacinį karą ir dėl to labai greitai sustiprino Lenkijos vokiečiams transliuojamų radijo stočių signalus. Į valdžią atėjus naciams, Gleivico radijo stotis buvo perstatyta, o jos bokštas tuo metu tapo vienu iš aukščiausių visame pasaulyje ir siekė 118 m.
Iš pradžių šio radijo turinys, pagal tų dienų standartus, buvo kupinas etninės neapykantos ir karo kurstymo. Tačiau po atsakingų struktūrų vadovų susitikimo 1927 m. ir Lenkijos - Vokietijos nepuolimo pakto pasirašymo 1934 m. radijo programa pakito. Buvo pradėti transliuoti koncertai, knygų skaitymas, radijo spektakliai ir šviečiamosios programos su lengvu politiniu atspalviu.
1939 m. suintensyvėjo Vokietijos ir Lenkijos radijo stočių skleidžiama propaganda. Tų metų liepos mėnesį „PRK“ pradėjo transliacijas vokiečių kalba ir antivokiškas programas čekų kalba, kurios buvo skirtos Bohemijos ir Moravijos protektoratų gyventojams. Rugpjūtį Vokietijos radijo stotis taip pat pradėjo transliacijas lenkų ir ukrainiečių kalbomis.
Nacių propaganda Lenkiją vaizdavo kaip Anglijos ir Prancūzijos marionetę, kuri yra karo kurstytoja, o pačią Vokietiją pateikė kaip taikos siekiančią šalį. Varšuvos vykdyti vokiečių mažumos persekiojimai Silezijoje taip pat buvo papildomas koziris Berlyno rankose.
Nacių propaganda Lenkiją vaizdavo kaip Anglijos ir Prancūzijos marionetę, kuri yra karo kurstytoja, o pačią Vokietiją pateikė kaip taikos siekiančią šalį.
Atsakydama į nacių propagandą, pati Lenkija nevengė barškinti ginklais. 1939 m. vis dažnesnės buvo programos, kuriose kalbėta apie karo neišvengiamumą. Taip pat buvo pašiepiami visi nacių Vokietijos politikai ir jos kariuomenė bei grasinama susidorojimu.
Galiausiai 1939 m. rugsėjo 2 d. Berlynas pasinaudojo karinga Lenkijos atstovų retorika ir lenkus apkaltino įsiveržimu į Gleivickio radijo stotį bei jos darbuotojų nužudymu.
Trečiojo Reicho laikraščiai pareiškė, kad incidentą įvykdė Lenkijos politikų palaikomų smogikų gaujos. Vėliau per radiją nuskambėjo raginimai atimti Aukštutinę Sileziją iš Lenkijos. Varšuvos įkurtas radijas „PRK“ sudarė puikias sąlygas naciams apkaltinti Lenkiją diversijos organizavimu.
