Analitiko teigimu, paliaubos nebūtinai būtų greitos, nes Rusija vis dažniau riejasi su JAV, o Vašingtono ir NATO santykiai su Ukraina vis artimesni.
„Reikalingas kuo didžiausias atsargumas. Politika ir emocijos neturėtų trukdyti pragmatiškumui ir realistiškumui – neturėtų būti leidžiama provokuoti ginkluotą konfliktą, kuris gali apimti visą Europą“, – rašo D.Treninas.
Abi pusės parodė principus
Įvykių prie Kerčės sąsiaurio analizės išvada, pasak eksperto, tokia: Ukrainos karo laivai, plaukdami iš Odesos Juodojoje jūroje į Mariupolį Azovo jūroje, praplaukė pro vandenis, kuriuos Kijevas laiko Ukrainos, o Maskva nuo 2014-ųjų, kai aneksavo Krymą, – Rusijos.
Ukrainos karinis jūrų laivynas taip pat nesikreipė į Rusiją dėl praplaukimo Kerčės sąsiauriu arba kreipėsi per vėlai, be to, nelaukė, kol rusų pusė atsakys.
Taip, pagal tarptautinę teisę Krymas yra Ukrainos, bet dar prieš aneksiją laivai, prieš plaukdami Kerčės sąsiauriu, kreipdavosi būtent į Rusijos pusę dėl leidimo plaukti – pagal dvišalį 2003 metų susitarimą į laivus turi įlipti Rusijos pareigūnas ir padėti išlįsti pro sudėtingu iššūkiu laikomą sąsiaurį.
Įdomu, kad dar rugsėjo 23 dieną Rusija įleido du Ukrainos laivus į Azovo jūrą per Kerčės sąsiaurį – pastarieji laikėsi nustatytos procedūros. Dabar Kijevas protokolų kažkodėl nutarė nesilaikyti – greičiausiai norėjo principingai parodyti: Krymo aneksija nelegali, o Kerčės sąsiaurio kontrolė – nepriimtina.
Rusija atsakė jėga. Sąsiauris buvo užblokuotas, vienas Ukrainos laivas – taranuotas. Kiek vėliau rusai apšaudė ukrainiečių laivus, sužeidė tris jūreivius ir visus juos sulaikė.
„Rusijos pareigūnai kažin ar galėjo nereaguoti į ukrainiečių veiksmus. Tad ir Rusijos pusė panoro pasiųsti žinią, ką laiko naujosiomis šalies sienomis. Negana to, Rusijos saugumo tarnybos įsibaiminusios dėl galimų išpuolių prieš neseniai pastatytą tiltą į Krymą“, – rašo D.Treninas.
Realybės ir teisėtumo kaktomuša
Sekmadienio įvykiai prie Kerčės – pirmasis tiesioginis ir pripažįstamas karinis Rusijos bei Ukrainos susidūrimas – kol kas nėra eskaluojami.
Ukrainos jūreiviai ir laivai – aneksuotame Kryme. Ukrainiečiai, anot D.Trenino, kažkuriuo metu turėtų būti perduoti Kijevui – arba išmainyti į kelis rusus, kurie yra kalinami Ukrainoje. (Tiesa, ketvirtadienį vieno jūreivio advokatas paskelbė, kad suimtieji gabenami į Maskvos Lefortovo kalėjimą, – red.)
Kaip ir buvo galima prognozuoti, Rusijos veiksmus pasmerkė JAV, Europos Sąjunga, Kanada. Ukrainoje nuo šios savaitės įsigaliojo karo padėtis, bet tik mėnesiui ir tik pasienio regionuose. Prezidento rinkimai greičiausiai įvyks laiku – kitų metų kovo pabaigoje.
Pasak D.Trenino, todėl dabar reikia apmąstyti, kas nutiko, ir pažvelgti į priekį. Analitikas pabrėžia, kad tarptautinė teisė ir geopolitinė tikrovė – du skirtingi dalykai.
Niekas be Turkijos nepripažįsta Šiaurės Kipro Turkų Respublikos, vos kelios valstybės kartu su Rusija remia Abchazijos ir Pietų Osetijos suverenumą. Serbija atsisako pripažinti Kosovą, kuris nėra Jungtinių Tautų narys. Kalnų Karabachą pasaulis formaliai pripažįsta kaip Azerbaidžano teritoriją.
Tačiau bet kokie bandymai situaciją tarptautinės teisės atžvilgiu paversti geopolitine realija tik dar labiau padidintų įtampą. Krymą irgi reikėtų priskirti šiems atvejams – tik susidūrimo pasekmės būtų kur kas rimtesnės.
Iškalbingas M.Saakašvilio pavyzdys
Kad ir kas kitų metų pavasarį laimės Ukrainos prezidento rinkimus, kad ir kokia bus naujos Aukščiausiosios Rados sudėtis, Kijevas savo požiūrio į santykius su Maskva nepakeis.
Kremliaus viltys, kad kitais metais į didžiąją Ukrainos politikos sceną įžengs Rusijai nebūtinai draugiškesni, bet pragmatiškesni personažai, greičiausiai bus greitai išsklaidytos. Kijevas toliau smerks Maskvos agresiją, Krymo aneksiją ir dalies Donbaso okupaciją.
Rusijos ir Ukrainos susitaikymu nekvepia. Atvirkščiai, smurto protrūkio rizika Kryme, Azovo jūroje ar Donbase ir toliau išliks gana aukšta.
„Vis dėlto Rusija nėra suinteresuota didinti įtampą. Ukrainos ji nebeatsikovos, be to, gali sugriauti ir taip menką galimybę pagerinti santykius su Vakarų Europa. Tad reakcija į naują krizę turi būti ryžtinga, bet protinga“, – tvirtina D.Treninas.
D.Treninas: „Karas Sakartvele buvo trumpas ir sėkmingai suvaldytas. Konfliktas Ukrainoje būtų visiškai kitoks.“
Jo nuomone, Rusija turi suvokti, kad būtent Kijevas šioje situacijoje yra silpnoji pusė, o tokia pozicija dažnai išvirsta į beatodairišką elgesį. Esą praėjus penkeriems metams po Maidano laikas susitaikyti su tuo, kad Ukraina jau tapo ilgalaike problema Rusijai, o tai reiškia, kad Maskva turi būti kantri ir ramiai išvystyti strategiją.
Tuo tarpu pagrindiniai Ukrainos ištekliai – paramos prašymai Vakaruose. Nėra jokių abejonių, kad JAV ir ES šalys toliau rems Ukrainą politine prasme, be to, Kijevas sulauks ekonominės ir karinės pagalbos.
Vakarai ir toliau nekritikuos Ukrainos valdžios arba tai darys labai tyliai – kad V.Putino malūnas nesuktų dar daugiau grūdų. Tokia pozicija puikiai tinka prie dabartinės JAV ir Rusijos hibridinio karo paradigmos.
„Bet ir čia reikia atsargumo. Ukrainos lyderiai neturėtų įsivaizduoti, jog gali daryti viską, kad tik parodytų tikrąsias Rusijos užmačias. 2008 metais Michailas Saakašvilis pradėjo karą su Rusija, kad išlaisvintų Sakartvelui priklausančias teritorijas, bet netrukus suvokė, jog JAV kariai neskubės jo ginti.
Karas Sakartvele buvo trumpas ir sėkmingai suvaldytas. Konfliktas Ukrainoje būtų visiškai kitoks“, – įspėja D.Treninas.
-
Paradoksalu: Rusijos agresija Azovo jūroje gali būti naudinga ir V.Putinui, ir P.Porošenkai
-
Vakarų reakcija į Rusijos agresiją prieš Ukrainą Kerčės sąsiauryje: adekvati ar baili?
-
Ukrainos prezidentas P.Porošenka prašo NATO atsiųsti karo laivų į Azovo jūrą
-
Ukrainos prezidentas P.Porošenka planuoja apriboti Rusijos piliečių teises
-
Europa atmetė Ukrainos raginimus imtis veiksmų konfrontacijoje su Rusija
