Ar D.Trumpo populiarumas 2016 m. JAV prezidento rinkimuose yra fenomenas? Ar dalis amerikiečių išprotėjo? – tokie klausimai kyla ne vienam politika besidominčiam žmogui.
Vis dėlto panašu, jog 2016 m. JAV prezidento rinkimai atskleidė didesnes JAV problemas nei vien tik populistinių kandidatų populiarumas rinkimuose. Didelį D.Trumpo palaikymą JAV prezidento rinkimuose verta laikyti ne tiek jo asmenybės, kiek JAV politinės sistemos problemų bei kintančios JAV kultūros ir socialinių procesų raiškos rezultatu.
Didelę savo istorijos dalį JAV rėmėsi dvipartine sistema: tai, kad vienos partijos dominavimą ir prezidentą keitė kitos partijos dominavimas ir prezidentas, buvo tapę įprastu reiškiniu.
Išskyrus nedideles išimtis nė viena partija pernelyg nenutoldavo nuo centro: respublikonai tradiciškai pasisakė prieš abortus, ginklų kontrolę, palaikė mažesnes socialines išlaidas, mažesnius mokesčius, aktyvų JAV dalyvavimą pasaulio reikaluose ir stiprią kariuomenę.
Demokratų partija šiais klausimais išreikšdavo alternatyvią poziciją, bet galiausiai partijos sugebėdavo susitarti ar kompensuodavo nuolaidas vienais klausimais laimėjimais kituose. Partijų kandidatai į JAV prezidentus taip pat dažniausiai buvo parenkami tokie, kad varžytųsi dėl vidutinio – neapsisprendusio rinkėjo balsų.
JAV visuomenė kinta ir skaidosi: tiek į atskirus socialinius sluoksnius, tiek geografiškai – tai yra svarbus veiksnys JAV rinkimuose.
2016 m. JAV prezidento rinkimuose tokių tendencijų, deja, negalime matyti. Šiuose rinkimuose varžosi tik du kandidatai, kurie būtų pajėgūs konkuruoti dėl vidutinio neapsisprendusio rinkėjo balsų: demokratų stovykloje – Hillary Clinton, respublikonų – Johnas Kasichas, kuris iki šiol turi mažiausią palaikymą.
Tenka konstatuoti, jog Respublikonų partija šiandien nebėra tokia, kokia buvo – ji yra skilusi į nuosaikiuosius respublikonus, kurių, atrodo, lieka mažuma, ir į 2009 m. įsikūrusio „Arbatėlės partijos“ kraštutinį dešinįjį sparną, kuris yra radikalizuotas, atmeta bet kokio bendradarbiavimo su Demokratų partija galimybes ir tokiu būdu bent iš dalies lemia politinės sistemos stagnaciją.
Respublikonų radikalizacija lemia, kad JAV prezidento rinkimuose partija nebegeba atrinkti kandidato, kuris patrauktų neapsisprendusį rinkėją: išankstiniuose rinkimuose Tedas Cruzas, kiek mažiau Marko Rubio, renka radikalesnių Respublikonų partijos rinkėjų balsus, tuo tarpu nuosaikesniam rinkėjui pritraukti Respublikonų partija patrauklaus lyderio neturi.
Varžymasis, kas išsakys didesnę kritiką prezidentui Barackui Obamai ir radikalesnius pastebėjimus imigracijos, religijos, ginklų ar mokesčių mažinimo klausimais lėmė, kad laimi tas, kuris kalba kritiškiausiai ir aštriausiai, bet nebūtinai pateikia logiškus bei stiprius argumentus.
Panašios problemos Respublikonų partijoje buvo matomos jau 2012 metų JAV prezidento rinkimų kampanijoje, kurioje Mittas Romney nesugebėjo pademonstruoti lyderystės ar oratorinių sugebėjimų, pateikti nuoseklių ekonomikos gaivinimo ir vystymo argumentų ar užsienio politikos koncepcijos. Respublikonai per ketverius metus nesugebėjo modernizuotis, tapti patrauklesni, priešingai – jie vis daugiau radikalizavosi dešiniajame flange. Vis dėlto tai yra tik dalis JAV sanklodos problemų, lemiančių D.Trumpo populiarumą.
Didelę įtaką JAV rinkėjų elgsenai daro kintanti JAV socialinė sankloda. Iki šiol įsivaizduojame JAV kaip Niujorką, Vašingtoną ar San Fansiską, kuriuose vyrauja multikultūriškumas, bendruomenės yra išsilavinusios ir turtingos. Deja, didelė dalis JAV tokios nėra. Būdami Lietuvoje nematome uždarų JAV bendruomenių, kuriose išsilavinimo ir pajamų lygis yra žymiai žemesnis nei minėtuose miestuose. Tenka pripažinti, jog JAV visuomenė kinta ir skaidosi: tiek į atskirus socialinius sluoksnius, tiek geografiškai – tai yra svarbus veiksnys JAV rinkimuose.
Reikia nepamiršti ir fakto, jog JAV visuomenė yra labai darbšti ir dirba bene ilgiausias valandas, turi mažiausiai apmokamų atostogų pasaulyje (vos 13 dienų).
Dar Aristotelio veikale „Politika“ teigiama, kad demokratijai reikia, jog piliečiai turėtų laisvo laiko domėtis politika – ko gero, toli gražu ne visi JAV piliečiai turi tokią galimybę. Tokioje situacijoje demokratija ilgainiui gali virsti minios valdžia, kurioje dominuoja siūlantys radikaliausias idėjas ir gebantys kurti politinį kapitalą skatindami rinkėjų baimes.
Kitas svarbus socialinis veiksnys, lemiantis piliečių pasirinkimą, yra didėjanti pajamų nelygybė. 90 proc. JAV piliečių pajamos per metus vidutiniškai siekia vos daugiau nei 33 000 JAV dolerių, o 10 proc. didžiausias pajamas gaunančių piliečių pajamos siekia vidutiniškai beveik 300 000 JAV dolerių.
Medianiniai JAV piliečių savaitiniai atlyginimai nuo 1979 m. išaugo vos 58 JAV doleriais, o 10 proc. mažiausias pajamas gaunančių piliečių pajamos dar net ir sumažėjo. Visai tai nulemia arba demokratų kandidato Bernie'o Sanderso palaikymą – kuris bando artėti prie kontinentinės Europos modelio siūlydamas mažinti nelygybę ir didinti mokslo prieinamumą, todėl yra populiarus tarp jaunų rinkėjų, arba simpatijas D.Trumpui, kuris siūlo apriboti prekybą atsisakant pigių kiniškų prekių importo, kas sumažintų JAV piliečių galimybes įsigyti produktus; ragina priversti JAV įmones išlaikyti gamybą JAV – kas padidintų produktų savikainą. Abejotina, ar tai sukurs aukštesnį JAV piliečių pragyvenimo lygį.
JAV rinkėjai pasiilgo stipraus, iš esmės autoritarinio lyderio, kokiu save pozicionuoja D.Trumpas, niekindamas oponentus, mažumas, religijas ir drauge teigdamas, kad visus myli.
D.Trumpas taip pat siūlo pastatyti sieną su Meksika ir taip saugoti JAV darbuotojus nuo imigrantų – pigios darbo jėgos. Siūlydamas statyti sieną šis kandidatas į JAV prezidentus remiasi Kinijos pavyzdžiu, tačiau pamiršta, kad ne Didžioji Kinijos siena apsaugojo Kiniją, o stipri kinų kultūra, kuri leido integruoti užkariautojus ir per ilgą laiką juos neutralizuoti – iš esmės paversti kinais ir tokiu būdu sustiprinti pačią Kiniją.
Būtent socialinės ir kultūrinės integracijos srityje JAV patirtų daug žalos, jeigu sektų radikalių respublikonų idėjomis ir siekdama užtikrinti saugumą leistų kankinimus ar imtųsi atviro religinio persekiojimo. George'o Busho jaunesniojo politika, palaikanti teroristų kankinimus, jau sudavė stiprų smūgį JAV kaip moralinio ir žmogaus teisių užtikrinimo autoritetui.
Jeigu tokia politika būtų ne tik tęsiama, bet ir stiprinama, JAV pozicijos ir įvaizdis tarptautinėje arenoje dar labiau nukentėtų. Nusivylimas JAV politine sistema, didele socialine nelygybe, nepasitikėjimas savo pozicijomis pasaulyje lemia, kad JAV prezidento rinkimuose patrauklūs tampa tie kandidatai, kurie siūlo aiškius, nors akivaizdžiai nerealius ir nelogiškus receptus.
2016 m. JAV prezidento rinkimuose problema tampa ir rinkėjų žavėjimasis autoritarizmu (kas nėra naujiena šiuolaikinėje politikoje). JAV rinkėjai pasiilgo stipraus, iš esmės autoritarinio lyderio, kokiu save pozicionuoja D.Trumpas, niekindamas oponentus, mažumas, religijas ir drauge teigdamas, kad visus myli. D.Trumpas taip pat tapo kandidatu, kuris išreiškia tai, ką galvoja dalis JAV piliečių – nepasitenkinimą imigrantais, baltųjų diskriminacija ar Vašingtono neveiklumu. Štai kur slypi socialinės paramos D.Trumpui šaknys.
Kultūrinis veiksnys yra ne ką mažiau svarbus šiuose prezidento rinkimuose. Būtent populiarioji kultūra D.Trumpą padaro patraukliu – savu vyruku. Kaip tai veikia?
Dažnas žemas pajamas gaunantis JAV pilietis naudojasi pigiausia pramogos rūšimi – televizija. Statistika rodo, kad žemiausias pajamas gaunantys JAV piliečiai, kurių yra didžioji dalis, labiausiai žiūri pieštus komedinius serialus tokius kaip: „Bobo mėsainiai“, „Amerikietiškas tėtis“, „Šeimos bičas“ ar „Simpsonai“. Šiems serialams būdingi veikėjai, kurie nesugeba aiškiai išreikšti minties, jų kalbos logika visiškai neaiški, o patys veikėjai yra personažai, su kuriais tapatinasi patys žiūrovai. Tai lemia, kad jie tapatinasi ir su vulgariu, nesugebančiu aiškiai minties išreikšti D.Trumpu.
Taip pat verta pažvelgti kaip JAV televizijos kultūroje vaizduojamas Vašingtonas ir valdžia – jokios romantikos, pozityvumo ar idealizmo nerasime. „Kortų namelis“ ar „Viceprezidentė“ vaizduoja politiką kaip žiaurią ir visiškai su morale prasilenkiančia veiklą, paremtą žeminimu ir manipuliacijomis, arba politikus kaip visiškus kvailius.
Būtent tokį įvaizdį gaudami rinkėjai ir ima balsuoti už „alfa patiną“ ar mėginti išsirinkti asmenį, kuris išmestų kvailius arba pats yra kvailys (ir taip atkeršyti sistemai), priklausomai nuo to, ko labiausiai tikisi rinkėjas.
Tad D.Trumpo populiarumas 2016 m. JAV prezidento rinkimuose nėra vien vieno asmens fenomenas. Tai nėra vien tik JAV fenomenas: Lietuvoje taip pat esame išsirinkę verslininką, kuris buvo „savas“, asmenį, kuris oponavo sistemai, ar aktorių ir komikų partiją bandydami atkeršyti Seime esantiems politikams; nesvetimas Lietuvos rinkėjams ir autoritarinio lyderio poreikis.
Panašių pavyzdžių galima rasti ir ne vienoje Europos valstybėje. Vis dėlto, jeigu JAV politikai nepradės šių bėdų spręsti kuo skubiau, tai gali virsti tiksinčia bomba po JAV pamatais, kurios pasekmės bus skaudžios ne tik pačioms JAV, bet ir JAV partnerėms bei sąjungininkėms, tarp jų ir Lietuvai, kuri geresnio saugumo garanto nei kad stabili, stipri ir prognozuojama JAV neturi. Laikas parodys kaip ši unikali, paradoksų kupina valstybė susidoros su esamais iššūkiais – šis jos politinėje istorijoje tikrai nėra pirmas.
Dr. Giedrius Česnakas yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas. Dr. Gerda Jakštaitė yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto lektorė.
